Atsilikome ir nuo estų, ir nuo latvių
Lietuvos homoseksualai pokyčių, bent jau formalių, sulaukė 1993-iaisiais, kai Nepriklausomybę atgavusi šalis panūdo tapti Europos Tarybos (ET) nare. Teko pakeisti kai kuriuos teisės aktus, kad jie atitiktų Europos žmogaus teisių konvenciją ir kitus dokumentus.
Viena iš kliūčių prisijungti prie ET buvo straipsnis dėl homoseksualių santykių. Nuo 1960 m. sovietinės Lietuvos Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis numatė: „Vyro lytinis santykiavimas su vyru baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų. Ta pati veikla, padaryta pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausoma padėtimi ar bejėgiškumu, taip pat – nepilnamečio atžvilgiu, baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų.“ Atsakomybė už homoseksualius santykius moterims negrėsė.
„Teisininkai tylomis paruošė visą pataisų paketą. Balsavimas vyko birželį, o pataisos įsigaliojo liepos pradžioje – ar liepos 2-ąją, ar 4-ąją, – portalui 15min.lt pasakojo LGL vadovas. – Mūsų bendruomenė nieko ir nežinojo. Jokių diskusijų nebuvo, straipsnis buvo panaikintas patylomis. Norėdamas sužinoti, kad jau esi „legalus“, turėjai patikrinti BK. Buvo savotiška pilkoji zona, kai žmonės de jure tapo „legalūs“, o de facto – dar ne.“
„Žmonės buvo įvaryti į kampą ir ilgai negalėjo patikėti, kad viskas jau legalu.“
Nors homoseksualūs santykiai buvo dekriminalizuoti, 122 straipsnio pavadinimas – „Vyrų santykiavimas su vyru“ – liko. Šis straipsnis už savanorišką dviejų vyrų lytinį santykiavimą, jei vienas jų jaunesnis nei 18 metų ar pavartojant fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudojant bejėgiškumu, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 8 metų ir galios neteko tik 2003-aisiais.
Anot V.Simonko, viešojoje erdvėje nuolat buvo cituojamas straipsnio pavadinimas, kuris esą sudarydavo klaidingą įspūdį, kad kalbama apie homoseksualius santykius apskritai.
Sekusieji žmogaus teisių padėtį netruko sužinoti apie pokyčius, užtat kitiems teko ilgai aiškinti, kad jie neturėtų būti persekiojami.
„Šventės tikrai nebuvo, – prisiminė pašnekovas. – Žmonės buvo įvaryti į kampą ir ilgai negalėjo patikėti, kad viskas jau legalu. Interneto juk nebuvo, nebent kažkas nueidavo į biblioteką ir paskaitydavo BK. Viešai niekas nedeklaravo, kad straipsnis panaikintas.
Kai Lietuva įstojo į ET, prezidentas Algirdas Brazauskas važiavo į Strasbūrą ir skaitė pranešimą. Vienas iš parlamentarų paklausė, ar prezidentas nemano, kad homoseksualų padėtis Lietuvoje yra didelė problema. A.Brazauskas atsakė vienu sakiniu. Kai jis skrido atgal, žurnalistai paklausė, kokie įspūdžiai. Prezidentas nuoširdžiai prisipažino, kad nemaloniausias klausimas apie homoseksualius santykius. Jam tai buvo ne džiaugsmas, o nemalonus dalykas.“
 |
| Davido Braniffo nuotr./Vladimiras Simonko |
Estija homoseksualumą dekriminalizavo 1991 m., Latvija – 1992 m. LGL lyderio manymu, Lietuvos delsimas rodė visuomenės nepasiruošimą: „Pagal tokią chronologiją mūsų visuomenės ir gyvena. Lietuva tampa reali outsider'ė (angl. atskilėlė) ne tik Europoje, bet it Baltijos šalyse.“
Tik 1996 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo pradėta naudoti Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją, pagal kurią seksualinė orientacija nelaikoma sutrikimu.
Homoseksualų „remontas“
V.Simonko nepamena, kad Sovietų Sąjungoje būtų vykę parodomųjų homoseksualų teismų. Ši tema apskritai buvo toks tabu, kad jos nekeldavo į viešumą net norėdami parodyti, koks tai blogis. „Neturėjome savo Gražulio“, – ironizavo pašnekovas.
Kiek žmonių galėjo nukentėti dėl minėto straipsnio, taip pat nežinia. Oficialios statistikos nebuvo, informacijos iš milicijos taip pat buvo sunku gauti. LGL valdybos pirmininkas spėjo, kad galėjo būti nuteista apie 120 asmenų. Be to, straipsnis galėjo būti naudojamas šantažui, pagal jį, norint susidoroti, buvo teisiami žinomi veikėjai. Pavyzdžiui, garsus kino režisierius Sergejus Paradžanovas 1973-aisiais buvo suimtas apkaltinus išprievartavimu, kyšininkavimu ir homoseksualumu. Jis buvo kalinamas iki 1977 m., nepaisant daugelio menininkų prašymų paleisti, o vėliau sovietų kine tapo persona non grata.
Nežinia ir kiek SSRS galėjo gyventi homoseksualų. Jie galėjo sudaryti 4–10 proc. gyventojų – panašiai, kiek dabar. Be to, buvo ir biseksualų, kurie taip pat galėjo būti persekiojami.
„Aš netekau dalies savęs. Turėjau gyventi dvigubą gyvenimą ne tik visuomenėje, bet ir savo šeimoje. Tėvams taip ir nepasakiau, nebuvau tam pasiryžęs.“
„Įstatymo žala buvo tokia didelė, kad turime prarastąją kartą, kuri gyveno su sovietiniu BK ir, man atrodo, širdyje iki šiol gyvena pagal tą ritmą, – svarstė V.Simonko. – Kai kurie žmonės iki šiol be pagrindo slepia orientaciją. Tai eina iš istorinės perspektyvos. Šitas BK sužalojo žmones. Kas įvertins žalą, kuri padaryta kiekvienam asmeniui? Kaip būtų susiklostęs jų gyvenimas, jei nesislėptų?
Aš netekau dalies savęs. Turėjau gyventi dvigubą gyvenimą ne tik visuomenėje, bet ir savo šeimoje. Kai dabar žiūriu į jaunimą, baltai pavydžiu, nes jie kitaip gyvena. Gali rinktis, ar gyventi atvirai, ar ne, išvažiuoti ten, kur bus laisvas, – susikrauti lagaminą ir už 200 litų po trijų valandų atsidurti atviroje visuomenėje. Mes turėjome kovoti, bandėme gelbėti save, kaip kas įsivaizdavome. Daug kam tai buvo didelė tragedija.“
Pašnekovo žodžiais, orientacijos atskleidimas tėvams, draugams ar kolegoms buvo labiau išimtis, ne taisyklė. „Aš savo tėvams taip ir nepasakiau, nebuvau tam pasiryžęs. Net dabar sunku tai padaryti, o tais laikais buvo neįmanoma. Mano manymu, tai reikšdavo šeimos atskyrimą“, – teigė jis.
Dalis žmonių, norėdami nuslėpti savo seksualinę orientaciją, tuokdavosi ir iki šiol tebesituokia. „Kai kurie mano pažįstami žengė tokį žingsnį, – pripažino V.Simonko. – Nekaltinčiau dėl to žmonių, labiau – sistemą, kuri versdavo tai daryti. Klausimas, ar žinodavo antra pusė, ar ne?“
Pasitaikydavo ir savižudybių – kai kurie, nepakėlę dvigubo gyvenimo ir nuolatinės grėsmės, pakeldavo ranką prieš save, – ir smurto. „Aš pats tai patyriau. Būdavo skaudu – dvigubas pažeminimas. Negali skųstis milicijai, supranti, kad esi užribyje. Vaikinus, kurie eidavo mušti – nesakysiu to žodžio – vadindavome „remontu“. Mūsų bendruomenėje žodis „remontas“ buvo suprantamas ir baisus“, – prisiminė LGL vadovas.
„Partnerystės galiu nesulaukti“
 |
| Davido Braniffo nuotr./Susitikimo akimirka |
Homoseksualų bendruomenė buvo gana slapta, o ryšiai tarp žmonių – kur kas stipresni. Artimų, solidarių žmonių bendruomenė buvo aukso vertės. Viešai tekdavo neigti savo orientaciją, dangstytis legendomis. Nors kai kam tai galėjo atrodyti romantiška, V.Simonko tai labiau buvo ne žavingas gyvenimas, o savęs praradimas.
„Ryšiai buvo ne vienadieniai, poros susidarydavo ilgesniam laikui. Puikiai suprasdavome, kad neturėjome pasirinkimo, – randi žmogų ir jis gali būti vienintelis. Reikėjo dvasinio draugo. Tai vis tiek nekompensavo to, ką dabar turime net Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad nesodina mūsų į kalėjimą, kol dar nepriėmė BK pataisų“, – šyptelėjo V.Simonko.
Sovietmečiu Vilniaus Gedimino prospekte veikė kavinė „Akimirka“, kur rinkdavosi daugiausiai homoseksualai. Tiesa, joje lankytis ir taip deklaruoti savo orientaciją būdavo pavojinga, nes mušeikos ir prie jos ateidavo.
„Geriausias dalykas buvo vyrų pliažas, tikra atgaiva. Nereikėjo būti nudistu, kad jį lankytum. Iš pliažo likę geri prisiminimai. Klaipėda buvo gana atvira, vasarą suvažiuodavo nemažai žmonių. Mūsų bendruomenės migracija irgi vykdavo į tą pusę“, – kalbėjo LGL valdybos pirmininkas.
Net panaikinus minėtą straipsnį homoseksualai lengviau neatsikvėpė. Vienas aktyvistas dar anksčiau bandė užregistruoti homoseksualų organizaciją, bet nesėkmingai. LGL buvo įkurta tik 1993 m. gruodį. Pradėtas leisti homoseksualų laikraštis „Naglis“, atsidarė klubas „Amsterdamas“.
„Bet žmonės neatsipalaidavo iki šiol. Nuoširdžiai pasakysiu – tikėjausi didesnių pokyčių. Vilties ir naivumo buvo tiek daug… Tai buvo tik straipsniai, o visuomenė atrodė pakankamai atvira. Klydau – reikia ilgesnio proceso. Kelias į atvirumą ir homoseksualų priėmimą yra ilgas.
Galvojau, kad ilgainiui sulauksiu oficialios partnerystės. Ne taip viskas paprasta. Norėjau pamatyti Lietuvoje įteisintą homoseksualų partnerystę. Gyvenu su partneriu jau 23 metus ir galvoju, kad momento, kai galėsiu sudaryti partnerystę, nesulauksiu.“
