Pasak Neringos, Lietuvos jaunuoliai dabar turi daug savanoriavimo galimybių įvairiose organizacijose, klubuose ir renginiuose, todėl maltiečiai, dirbantys su vienišais seneliais, vaikais iš pažeidžiamų šeimų ir neįgaliaisiais ne visada yra jų pirmasis pasirinkimas.
„Kaip ir visos jaunimo organizacijos, taip ir mes, sulaukiame jaunuolių, kurių pirmas klausimas atėjus pas mus, yra: „Ką aš iš to turėsiu, jeigu tapsiu jūsų savanoriu, ką jūs man duosite?– kalba Neringa. – Aš tokiems žmonėms tikrai negaliu pasiūlyti daugybės nuostabių galimybių, kelionių ir pramogų, tačiau galiu tvirtai pažadėti tik viena – jeigu jie taps Jaunųjų maltiečių savanoriais, tai ta savanorystė juos tikrai pakeis, o neretai padės atrasti ir atskleisti save. Žinau daugybę pavyzdžių, kai savanorystė pas maltiečius jaunuolius visiškai pakeitė, suteikė jiems gyvenimiškos patirties, bendravimo įgūdžių, pažadino juose pačius geriausius ir tauriausius jausmus.“
Savanorystės pradžia Rokiškyje
Neringa įsijungė į Jaunųjų maltiečių būrelį savo gimtajame Rokiškyje dar būdama 14-kos metų. Ši veikla jai patiko ir Neringa po kiek laiko tapo Lietuvos JM vasaros stovyklos vadove, vėliau – JM Centrinio biuro nare, o praeitais metais buvo išrinkta Lietuvos JM vadove.
Šiuo metu Neringa Sukauskaitė koordinuoja daugiau kaip 600 Jaunųjų maltiečių savanorių, dirbančių daugiau kaip 30-yje Lietuvos miestų.
„Labai laukiame jaunuolių, kurie ateitų pas mus, jausdami poreikį prisidėti prie kažko vertingo ir gražaus, norėtų būti naudingais, dirbti drauge su mumis įdomioje ir kartu saugioje bendruomenėje, – kalba Neringa. – Atėjusiems pas mus jauniems savanoriams yra du keliai – jie gali pabandyti savanoriauti pas mus ir įsitikinti, kad šioje veikloje gauna daug atsakymų į savo vidinius klausimus ir turi prasmingą užimtumą, arba gali pajusti, kad tokia veikla yra ne jiems ir išeiti kitur.“
Pasak Neringos, pastarieji dažnai ateidami ir užduoda tą klausimą „O kas man iš to savanoriavimo pas jus, ką aš čia gausiu...?“
Neringa prisipažįsta, kad kalbėdama mokyklose su jaunimu, ji negali į šį klausimą atsakyti todėl, kad kiekvienas jaunas žmogus turi skirtingą savo gyvenimo viziją ir kelia sau skirtingus tikslus, todėl ir Jaunųjų maltiečių veikloje gali gauti visai skirtingus dalykus.
Vieni gali suprasti, kaip prasmingai gyventi ir neleisti laiko veltui, kiti – kaip patobulinti savo sugebėjimus ar atskleisti talentus, o dar kitiems jaunuoliams Jaunieji maltiečiai gali padėti suprasti jų tikrąjį gyvenimo tikslą ir pašaukimą.
„Man buvo nuostabu, kai tik ką įsijungusi į Jaunųjų maltiečių veiklą, dalyvavau viename iš JM sąskrydžių savo gimtajame Rokiškyje ir pamačiau, kaip iš daugybės Lietuvos miestų suvažiavo daugybė jaunuolių, kurie mąsto panašiai kaip aš, turi panašias vertybes. Tada pirmą kartą supratau, kad Jaunieji maltiečiai yra didelė ir įdomi jaunimo bendruomenė ir kad aš pati labai noriu tapti jos dalimi... Buvimas tokioje gražioje bendruomenėje yra didžiulė motyvacija gyvenime siekti daugiau, stengtis daryti gera kitiems ir tai darant jaustis nuostabiai...“
Neringa sakosi ne kartą patyrusi ir jaudinančias senų, ligotų ir vienišų žmonių abejones, kad kažkas jiems gali ateiti ir padėti, o tuo labiau – nemokamai.
„Atsimenu, atėjome pas vieną močiutę žiemą ir pasisiūlėme nukasti jos kieme sniegą, – prisimena Neringa. – Močiutė sutrikusi pažiūrėjo į mūsų klegantį būrelį ir tyliai pasakė: „Ačiū vaikeliai, bet aš neturiu pinigų...“ Mes jai bandėme sakyti, kad padarysime tai nemokamai, tačiau ji netikėdama į mus pažiūrėjo ir vėl pasakė: „Jūs nesupratote ... aš negaliu jums sumokėti ... neturiu iš ko...“
Neringos pastėbėjimu pagalbos dažnai neprašoma netgi tada, kai akivaizdu, kad jos tikrai reikia.
„Lietuvoje neretai seni žmonės bijo parodyti, kad yra silpni ir ko nors patys negali padaryti. – dalijasi mintimis mergina. – Tačiau juk visi mes esame žmonės, mums visiems gali skaudėti, būti liūdna, galime netekti artimo žmogaus, mums gali būti sunku nudirbti darbus, galime sirgti – visa tai yra natūralu. Tačiau kodėl taip dažnai nedrįstame to prisipažinti?... Ar todėl, kad pas mus tai neįprasta, ar kad bijome paprašyti pagalbos ir jos negauti? O gal bijome to emocinio smūgio, kurį tokiu atveju pajusime? Bijome smerkiančios aplinkinių reakcijos?... Negaliu atsakyti į šį klausimą... Tačiau, kad pagalbos dažnai neprašo žmonės, kuriems jos tiesiog akivaizdžiai reikia – mūsų krašto realybė...“
Bendruomenės ir savanorystės stiprinimo svarba
Pasak Neringos, išeitis tokiais atvejais yra bendruomenės, pagalbos sau ir savanorystės stiprinimas.
„Buvimas bendruomenėje, jos pajutimas man buvo įdiegtas dar vaikystėje, – prisimena mergina. – Mano mama beveik 20 metų buvo kaimo mokyklos mokytoja, augau kaimo bendruomenėje, kurios žmonės buvo tikrai labai nuoširdūs. Jeigu vykdavo kokios nors vakaronės, tai būdavo sueina visi kartu – mokiniai, mokinių tėvai, susėda prie vieno stalo. Renginių metu jaunimas su mamomis ir tėvais kartu dainuoja, šoka... Man tas bendruomeniškumas, dalinimasis, nuoširdumas iš mažens buvo labai artimas. Anksti netekau tėvelio, bet mama tiek man, tiek septyneriais metais jaunesnei sesutei tikrai nuoširdžiai stengėsi įdiegti pamatines dorovines vertybes, kurios man dabar labai padeda.“
Neringa prisipažįsta, kad darbas su jaunimu jai davė labai daug tarpusavio santykių ir komunikacijos supratimo. Mergina turėjo daugybę progų akivaizdžiai pamatyti, kaip teorinės psichologijos žinios, įgytos studijų metu, veikia praktikoje, kaip žmonės reaguoja ir elgiasi vienu ar kitu atveju.
„Supratau, kaip svarbu mums vienas kitam sugebėti paaiškinti, kaip mes iš tiesų jaučiamės, – dalinasi mintimis Neringa. – Pasakyti: „Ai, viskas pas mane gerai!“ – tikrai nepakanka... Labai svarbu, kad kai ko nors paklausiame, rastume laiko ir išgirsti atsakymą. Neretai paklausiame: „Kaip Jums sekasi, kaip jaučiatės?“ Ir kai jau žmogus pradeda atsakinėti: „Na... lyg ir gerai...“ - jau nebeturime laiko jo toliau klausyti.“
O už to „gerai“ įvairių dalykų gali slėptis.
"Jeigu jam duotume laiko, turėtume kantrybės išklausyti pilną atsakymą, jis tikrai išsisakytų, atsivertų, o gal ir paprašytų pagalbos?"
Merginos įsitikinimu, sulaukti atsakymo į savo užduotą klausimą apie tai, kaip žmogus jaučiasi – pats svarbiausias dalykas tarpusavio santykiuose...“
Jaunųjų maltiečių veikla Lietuvoje
Pasak Neringos, Lietuvos Jaunieji maltiečiai šiuo metu vykdo daug socialinių veiklų 30-yje Lietuvos miestų ir kiekviename mieste lanksčiai prisitaiko prie vietos poreikių. Jeigu mieste yra senelių namai – lanko juose esančius senelius, jeigu veikia maltiečių Vaikų dienos centrai – padeda jų auklėtojoms dirbti su vaikais, ruošti pamokas ir t.t.
Tarp Jaunųjų maltiečių veiklų yra projektai pagalbai seniems, vienišiems, neįgaliems žmonėms, vaikams iš pažeidžiamų šeimų; socialinės akcijos: „Gerų darbų savaitgalis“ (kai visos JM grupės daro savo miestuose ar viename mieste gerus darbus) ir „Idėjos padėjėjos“ ( šios akcijos tikslas yra įtraukti ne tik Jaunuosius maltiečius, bet ir platesnę miestelio bendruomenę, stengtis kartu atlikti gerus darbus, padėti silpnesniems bendruomenės nariams, įveikti tarpusavio susvetimėjimą).
Labai svarbus Lietuvos Jauniesiems maltiečiams yra taip pat ir dvasinis ugdymas, nes maltiečiai istoriškai turi gilias katalikiškas šaknis. Taigi, maltiečių jaunimas dalyvauja rekolekcijose, piligriminėse kelionėse.
Reikšminga Lietuvos Jaunųjų maltiečių veiklos dalis yra mokymai, vykdomi neformaliu būdu. Jiems paprastai pasirenkamos aktualios kiekvienai Jaunųjų maltiečių grupei temos: kaip dirbti komandoje, kaip organizuoti įvairias veiklas, kaip pritraukti savanorių, generuoti lėšas, rašyti projektus. Mokymus veda patyrusi komanda, kuri nuoširdžiai stengiasi perteikti jauniesiems maltiečių savanoriams tai, ką patys per daugelį metų išmoko.
Neringa yra įsitikinusi, kad jaunam savanoriui Jaunieji maltiečiai tikrai gali suteikti nuostabią gyvenimo dovaną – buvimą tarp gerų, dorų, linksmų, gero vienas kitam linkinčių žmonių ir prasmingą, vertybėmis paremtą veiklą.
