Šiandien Italijos sostinėje – smagios lietuviškos įkurtuvės. Su prosecco taurėmis ir iškilmingomis kalbomis. Abipusiu Lietuvos ir Italijos susitarimu paskutinės sovietų okupuotos teritorijos istorijoje dedamas taškas. Apie tai 15min pasakoja Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius.
Vis tik įprasto žurnalistinio reportažo – kaip atrodo patalpos, kaip suremontuota, kas ir už kiek suremontavo, kokie baldai ir kokie paveikslai, manau, šįsyk nepakaktų.
Dėl daugelio priežasčių: dėl to, kad iki šiol „kabėjo“ anos – Via Nomentana 116 pasiuntinybės „Villa Lituania“ – paskutinės okupuotos teritorijos statusas. Dėl to, kad labai jau ilgai ši restitucijos byla užsitęsė. Ir dėl to, kad vienų žmonių, tiesiogiai susijusių su šia istorija likimai susiklostė tragiškai, kitų – su tvyrojusios, bet neišsipildžiusios vilties ženklu.
Krepšinis, žuvytės, šv. Jurgis
„Liftas neveikia, – tvarkomas, teks lipti laiptais“ – sako ambasadorius R.Šlepavičius. Beje, ne bet koks liftas – istorinis, pirmasis įrengtas Romoje ir iki šiol veikiantis šiuose Italijos karalystės laikus menančiuose „Palazzo Blumenstihl“ rūmuose.
Lėtai kopdamas į penktąjį rūmų aukštą galvoju apie žmones, kuriems ši diena – „Villa Lituania“ istorinės – diplomatinės dramos finišas būtų svarbi ir prasminga.
Pirmiausiai – apie nepaprastąjį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje Voldemarą Vytautą Čarneckį ir jo žmoną Eleonorą. Šie charizmatiški lietuviai sužavėjo buvusio JAV arbatos magnato Page našlę, kuri iš pradžių už juokingai mažą kainą diplomatams išnuomojo architekto Giovanni Piacentini statytus rūmus su parku, o paskui sutiko juos parduoti Lietuvos vyriausybei išsimokėtinai. Ministrą V.Čarneckį NKVD sušaudė Sverdlovske, o žmoną su vaikais išsiuntė prie Laptevų jūros.
Galvoju, be abejo, apie Lozoraičių šeimą – Stasį vyresnįjį ir gudrų Lietuvos diplomatijos šefo manevrą, kuriuo jis atsisakė atiduoti ambasadą sovietams. Spaudžiamas B.Mussolini kabineto jis galiausiai atidavė raktus Italijos pareigūnams, – būtent ši aplinkybė, matyt, vėliau tapo lemiama derantis su Roma.
Pirmasis įspūdis įžengus į Lietuvos ambasadą Romoje yra šis: daug šviesos. Jį kuria keletas detalių: spindinčios tarsi veidrodis travertino grindys, pastelinės interjero spalvos.
Daugybę kartų bandžiau įsivaizduoti tą momentą, kai S.Lozoraičio vyresniojo žmona Vincenta prieš apleisdama rūmus nupjauna gėlynuose žydėjusias gėles. Pabandykime įsivaizduoti „Villa Lituania“ – išskirtinės elegancijos kampelį greta „Villa Torlonia“ – Italijos premjero Benito Mussolini rezidencijos: parke buvo įrengta krepšinio aikštelė, fontanuose plaukiojo žuvys, iš toli bolavo ietimi smeigiančio slibiną šv. Jurgio skulptūra ant vilos stogo.
Galvoju ir apie ambasadoriaus Stasio Lozoraičio jaunesniojo pastangas vos atgavus Nepriklausomybę kovoti dėl pasiuntinybės – notas ministerijai, memorandumus parlamentui, interviu žiniasklaidai. Arba gerokai anksčiau jo įvykdytą drąsią ir įžūlią įsiveržimo, vienos nakties ambasados susigrąžinimo akciją dar vykstant karui.
Trispalviai S.Berlusconi ledai, M.D‘Alema „no“
Kopiu „Blumenstihl“ rūmų laiptais viršun, žaviuosi suremontuotos laiptinės neoromantinėmis freskomis – dailūs, taikingi angelai ir angeliukai. Vis tik restitucijos reikalai tarp Vilniaus ir Romos klostėsi nelabai angeliškai.
B.Mussolini vyriausybė atidavė „Villa Lituania“ sovietams, kurie per italų „Banca Nazionale del Lavoro“ susitvarkė nuosavybės dokumentus ir sumokėjo Romai tai, ko nespėjo įmokėti Kaunas: 55 proc. vertės. Mūsų nuosavybės pavadinimą virš ambasados vartų sutvarkė itin praktiškai: paliko žodį „Villa“, nutrynė „Lituania“ ir įkurdino SSSR generalinį konsulatą. Jis čia veikia iki šiol.
1995 metais atvykęs dirbti į Romą panūdau įžengti į ambasadą ir apžiūrėti, kaip atrodo paskutinė okupuota Lietuvos teritorija. Sargybos poste parodžiau „Foreign Press“ pažymėjimą ir pasakiau, kad einu pas generalinį konsulą aptarti S.Berlusconi pergalės rinkimuose. Triukas pavyko. Tiesa, kai konsului pasakiau, ko atėjęs rusų diplomato veidas pamėlynavo iš pykčio. Jis liepė nešdintis, grasino savo šalies ir Italijos policija. Pavymui rusiškai šaukė, kad mes niekada neatgausime ambasados.
Štai ką aš tada pamačiau: Čarneckių ir Lozoraičių puoselėtas parkas buvo siaubingai apleistas. Jokių gėlynų, fontanų, krepšinio aikštelių. Nebeliko ir slibiną smeigiančio šv. Jurgio.
Prasidėjo ilga diplomatinė terlionė. Kiekvienas su oficialiu vizitu į Romą atvykstantis Lietuvos vadovas užduodavo ritualinį klausimą: kada Italija grąžins ambasadą. Roma nesakė nei „taip“ nei „ne“. S.Berlusconi išgirdęs prezidento A.Brazausko klausimą dėl restitucijos pasiūlė ledų su lietuviškos trispalvės motyvais.
Vis tik kietas italų „no“ galiausiai nuskambėjo. Jį iš kairiųjų premjero Massimo D‘Alema lūpų išgirdau spaudos konferencijoje „Foreign Press“ būstinėje. „No“, ne, negrąžinsime – šaltai paaiškino premjeras.
Restitucijos byloje Vilniui teko keisti strategiją: žinodami, kad nebeatgaus „Villa Lituania“ mūsų diplomatai ėmė ieškoti alternatyvų. Viena jų – pinigai, ta sumokėta vertės dalis – 45 proc. Turint galvoje, kad nekilnojamo turto ekspertai ambasadą įvertino 20 – 25 milijonais eurų, nebuvo sunku apskaičiuoti Lietuvos dalį.
Kitas variantas – nemokamai suteiktos patalpos. Pasiūlymų būta įvairių. Pats įdomiausias ir kone fantastiškas – „Palazzo Strozzi“ pilis netoli Vatikano. Tvirtovės stiliaus rūmai, bokštai, tūkstančiai kvadratinių metrų ploto. Prisimenu, kaip vaikščiojome su ambasadoriumi Šarūnu Adomavičiumi aplink Florencijos bankininkų rezidenciją ir spėliojome, kiek kainuotų šio objekto atstatymas – 5, 10 ar 15 milijonų eurų. Galiausiai Vilnius pilies atsisakė.
Derybos gerokai suaktyvėjo nuo 2011-ųjų, kai Italijos vyriausybei vadovavo pragmatiškas, nepopuliarus, bet žodžio žmogus – ekonomistas profesorius Mario Monti.
Vaizdas 99 metams: Tibro upė
Štai jis – penktasis „Palazzo Blumenstihl“ rūmų aukštas.
Anapus baltų durų su Lietuvos herbu prasideda naujasis Lietuvos diplomatijos istorijos puslapis. Kažin ar vienas populiariausių XIX a. vidurio Italijos architektų Luca Carimini, kūręs neorenesansinio pastato projektą Elzaso aristokrato – grafo Blumenstihlio šeimai numatė, jog čia 99 metus už simbolinę vieno euro nuomą šeimininkaus Lietuva.
Pirmasis įspūdis įžengus į Lietuvos ambasadą Romoje yra šis: daug šviesos. Jį kuria keletas detalių: spindinčios tarsi veidrodis travertino grindys, pastelinės interjero spalvos. Ypač daug šviesos ir saikingos elegancijos vadinamojoje galerijoje: viena šios erdvės pusė – ištisinis stiklo ir venecijietiško stiklo ažūras. Grafo Blumenstihlio šeimos dvasią saugo simpatiškas, nuo dekoruotų lubų į lankytojus žvelgiantis drakonas.
Neoromantinės freskos, ornamentinis „tromp l‘oeil“ (pranc. – tridimensinė „apgaulinga“ tapyba) stiliaus dekoras skoningai dera prie modernių interjero detalių, Lietuvoje pagamintų baldų, – tai antrasis įspūdis vaikštant po Lietuvos ambasadą Romoje. Ambasadoriaus ir diplomatų kabinetuose, konferencijų salėje neutralus biuro interjeras diktuoja ramią, darbinę nuotaiką, tačiau reprezentacinę erdvių paskirtį pagyvina garsių Lietuvos menininkų – Kazimiero Žoromskio, Vytauto Kasiulio, Stasio Eidrigevičiaus, Prano Gailiaus, Romo Viesulo, Jono Švažo, Antano Martinaičio, Augustino Savicko ir kitų autorių darbai.
Mažojoje posėdžių salėje – didžiulė originali XX a. pirmosios pusės „Villa Lituania“ pasiuntinybės rūmų nuotrauka. Ji primena skaudų praradimą ir yra reikšmingas dokumentas, jis ambasados lankytojams tarsi liudija: „Mes nepamiršome“.
Glostau masyvius, tamsaus medžio neobaroko baldus taip tarsi glostyčiau mūsų istoriją. Tai turbūt pats stipriausias potyris, kurį išgyvenau naujoje Lietuvos ambasadoje Romoje, nes žinau, kad juos lietė sušaudyto ministro Voldemaro Vytauto Čarneckio, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio vyresniojo, Lietuvos „Vilties Prezidento“ Stasio Lozoraičio jaunesniojo rankos.
Šie baldai – vienintelė materialioji, apčiuopiama istorinė jungtis tarp nūdienos ir prarastosios „Villa Lituania“. Jie buvo pirkti už tarpukario Lietuvos vyriausybės pinigus, po priverstinio iškeldinimo iš Via Nomentana 116 juos gelbėjo Stasio ir Kazio Lozoraičių šeimos, praėjus 75 metams jie sugrąžinti Lietuvai.
Pro naujosios Lietuvos ambasados langus matosi Tibro krantinė, Cavour tiltas ir JAV architektūros žvaigždės Richardo Meierio suprojektuotos „Ara Pacis Augustea“ – imperatoriaus Augusto Taikos arkos sarkofagas. Greta – Ispanijos karalystės ambasada, „La Sapienza“ universiteto architektūros fakultetas ir Via Tomacelli gatvė, – ji čia prasideda ir baigiasi ties „Fendi“ mados namais bei kunigaikščio Ruspoli rūmais.
Aš manau, kad tie žmonės, kurie prarado „Villa Lituania“ ir dėl jos kovojo, – žmonės, kuriuos pažinojau ir kurių, deja, nebus įkurtuvėse „Blumenstihl“ rūmuose – Stasys ir Daniela, Kazys Lozoraičiai – jie būtų laimingi: paskutinės okupuotos teritorijos istorijoje padėtas taškas.
