M.Fuksas iki šiol yra išsaugojęs lietuvišką tėvo pasą ir sako, kad būtent iš jo išmoko branginti savo kilmę. Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT architektas pasakoja apie lietuviškus blynus, pirmąją pažintį su Lietuva, praeities paieškas ir svajonę Lietuvoje palikti savo kūrybinį pėdsaką.
Romoje gimęs, vienas garsiausių pasaulyje architektų 77-erių Massimilianas Fuksas visuomet pabrėžė savo lietuvišką kilmę, sakydamas, kad yra lietuvių kilmės romietis. Tačiau nuo šiol talentingasis architektūros maestro turės ir jo ryšį su Lietuva patvirtinantį svarbiausią dokumentą – lietuvišką pasą. Lietuvos pilietybė jam atkurta rudenį, o pasas iškilmingai bus įteiktas šį vakarą, gruodžio 6 dieną, Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje.
M.Fuksui nereikės duoti priesaikos Lietuvai, nes pilietybė jam atkuriama, tai yra priklauso pagal tėvo, Lietuvos žydo Raimondo Fukso liniją. Iš Kauno į Romą studijuoti medicinos R.Fuksas atvyko tarpukariu, ketvirto dešimtmečio pradžioje, tačiau visą gyvenimą turėjo tik Lietuvos pasą.
Manau, kad tai tarsi moralinė skola tėčiui, – sako R.Šlepavičius.
Pasak Lietuvos ambasadoriaus Italijoje Ričardo Šlepavičiaus, architektas norą tapti Lietuvos piliečiu išreiškė pats, kai Romoje buvo rengiamasi paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį.
„Pačioje 2020-ųjų metų kovo pradžioje aš susitikau su M.Fuksu, nes norėjau pakviesti į priėmimą, kuris vėliau dėl pandemijos neįvyko, Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga. Tik įėjau ir pirmas sakinys buvo: „Aš noriu Lietuvos paso“. Tai buvo jo paties aiškiai išreikštas noras. Jis sakė, kad visada jautė ryšį su Lietuva ir tą ryšį perėmė iš tėčio.
Todėl labai norėjo, kad pilietybė būtų atkurta. Manau, kad tai tarsi moralinė skola tėčiui. Nors M.Fukso tėvas mirė labai anksti, bet įskiepytas ryšys su Lietuva jam buvo labai svarbus visą gyvenimą. Ir dabar tas ryšys jau yra ne tik dvasinis, moralinis, jis įgauna ir teisinį pagrindą“, – sako Lietuvos ambasadorius Italijoje R.Šlepavičius.
Nors pandemija šiek tiek pristabdė reikalingų dokumentų surinkimą, tačiau, pasak ambasadoriaus, Lietuvos Migracijos departamentas dirbo puikiai ir pilietybės M.Fuksui atkūrimo procesas praėjo sklandžiai. Lietuvos archyvuose saugomose gimimo knygose pavyko surasti net M.Fukso tėvo gimimo įrašus, kurie byloja apie jo kilmę iš Lietuvos.
„Labai gerai pamenu kaip mano tėvas sakė: net jei esi gimęs Italijoje, tu esi lietuvis. Todėl visada sakiau, kad esu romietis su lietuviškomis šaknimis. Man svarbu tai pabrėžti vardan mano tėvo atminimo, kuris labai brangino savo kilmę“, – sakė M. Fuksas.
Šiuolaikinės architektūros genijus neslepia – žinia apie Lietuvos pilietybės atkūrimą jį ypač sujaudino. Pasak kūrėjo, tai – ilgai lauktas momentas, kuriuo atkuriamas istorinis teisingumas. Įdomus faktas, kad Lietuvos piliete buvo tapusi ir M.Fukso mama Tersilia. Filosofijos profesorė buvo tikra romietė, tačiau ištekėjo už Lietuvos piliečio, o pagal tuo metu galiojusius fašistinės Italijos įstatymus, su užsieniečiu susituokęs Italijos pilietis automatiškai prarasdavo Italijos pilietybę.
M.Fuksas iki šiol gerai prisimena vieną su pilietybe susijusią kuriozinę situaciją į kurią pakliuvo gyvendamas Romoje.
„Aš jau buvau Lietuvos pilietis. Žinote, kodėl? Tai sužinojau, kai man buvo 21-eri metai. Vieną dieną man skambina iš policijos užsieniečių reikalų biuro ir sako: jūsų leidimas gyventi (aut. past. Italijoje) yra pasibaigęs. Nustebęs atsakiau, kad aš gimęs Romoje, turiu itališką pasą, identifikacijos kortelę, viską. Man sako: bet jūs nesate italas, jūs esate – lietuvis.
Iš tiesų tai tiesa, nes kai pažiūrėjome mano gimimo akte, ten buvo parašyta, kad mano tėvas buvo Lietuvos pilietis, o mano mama italė, bet po to buvo pridėtas prierašas, kad buvo padaryta klaida, kad ji – Lietuvos pilietė. Taip nutiko todėl, kad fašizmo laikotarpiu, susituokęs su užsieniečiu prarasdavai Italijos pilietybę. Taigi, iš tiesų Italijos piliečiu aš tapau tik 21-erių.
Labai gerai pamenu kaip mano tėvas sakė: net jei esi gimęs Italijoje, tu esi lietuvis. Todėl visada sakiau, kad esu romietis su lietuviškomis šaknimis. Man svarbu tai pabrėžti vardan mano tėvo atminimo, kuris labai brangino savo kilmę“, – pasakoja architektas, prisipažindamas, kad jo antrasis vardas yra Vytautas ir kad moka kelis žodžius lietuviškai, nes vaikystėje mokėsi lietuvių kalbos.
Nors tėvą prarado būdamas visai mažas, vos 6-erių, M.Fuksas sako puikiai prisimenantis jo pasakojimus apie Lietuvą ir net lietuviškus pusryčius, kurių metu kartu su šeima valgydavo blynus. Šiuolaikinės architektūros genijui itin įstrigo ir pirmoji jo kelionė į tėčio kilmės šalį, įvykusi po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau M.Fuksas ne kartą lankėsi Lietuvoje, pristatė savo architektūrinius projektus ir ieškojo šaknų.
„Pirmas susitikimas buvo toks, kaip ir įsivaizdavau. Aplankiau Vilnių, Kauną ir Klaipėda, nes mes, kaip ir kitos to meto lietuvių šeimos, turėjome mažą namelį ant jūros kranto. Buvau tiek daug girdėjęs kalbant apie Lietuvą, apie gintarą, apie miškus, ežerus, kad man tai atrodė lyg puikiai pažįstama vieta, kur visada gyvenau.
Vos baigsis pandemija noriu sugrįžti ir noriu sukurti kokį nors projektą Lietuvoje, noriu ką nors padaryti savo šaliai. Tai dalykas, kurio šiuo metu labiausiai trokštu ir kurį padaryčiau su didžiausiu malonumu, – sako M.Fuksas.
Galėčiau palyginti su tuo efektu, kai važiuoji į Niujorką, kurį daugybę kartų matei filmuose, ir tau atrodo viskas kone sava, – prisimena M.Fuksas. – Lankiausi ir Kaune, buvau suradęs mūsų šeimos namo, stovėjusio ant Nemuno upės kranto, nuotrauką. Toje nuotraukoje nebuvo nė vieno medžio, o realybėje dabar prie to namo daugybė medžių užaugę. Tuo metu Kauno mero paklausiau ar yra daugiau žmonių, turinčių Fukso pavardę, bet man pasakė, kad tokių nerado.“
Daugybę šiuolaikinės architektūros šedevrų visame pasaulyje sukūręs M.Fuksas sako, kad dabar didžiausia jo svajonė realizuoti projektą savo kilmės šalyje.
„Vos baigsis pandemija noriu sugrįžti ir noriu sukurti kokį nors projektą Lietuvoje, noriu ką nors padaryti savo šaliai. Tai dalykas, kurio šiuo metu labiausiai trokštu ir kurį padaryčiau su didžiausiu malonumu. Tai galėtų būti visuomeninės paskirties pastatas arba galbūt nedidelis muziejus – atminties ir ateities vieta“, – artimiausius planus atskleidžia garsus architektas.
Lietuvos ambasadorius Italijoje R.Šlepavičius pabrėžia, kad atkūrus pilietybę M.Fuksas didžiuliu žingsniu dar labiau prie Lietuvos, o tai suteikia vilties, kad didelius sentimentus Lietuvai jaučiantis kūrėjas, kuris profesinį žvilgsnį jau ne kartą buvo nukreipęs į Lietuvą, pagaliau turės galimybę čia palikti ir savo kūrybinį pėdsaką.
„Tai būtų ir mūsų verslui gera galimybė pasinaudoti tuo ir kartu ką nors sukurti. Tikiuosi, kad rasime gražią progą, kad M.Fuksas artimiausiu metu atvyktų į Lietuvą ir tai būtų toks simbolinis žingsnis – jau Lietuvos piliečio M.Fukso grįžimas į savo kilmės šalį, tėčio kilmės šalį. Tikrai džiaugiuosi, kad dar vienas vaikas grįžta į Lietuvą. Tai nėra vardo reikalas, nes kiekvienas žmogus yra svarbus, kiekvieno individo asmeninė istorija yra svarbi, o jų suma ir yra Lietuvos valstybės istorija“, – pilietybės atstatymo architektui M.Fuksui svarbą pabrėžia diplomatas.
