– Panašu, kad po skambių korupcijos skandalų į rinkimus metamų partijų pinigų sumažėjo. Klipų televizijoje nėra daug, kartais net sunku pajusti, kad rinkimai už mėnesio?
Arijus Katauskas (A.K): Didžiosios partijos labai aktyviai vykdo tiesioginių susitikimų kampaniją. Didžiosios partijos aktyviai važinėja po regionus. Taip pat reikia prisiminti, kad galioja įstatymų apibrėžti ribojimai partijų reklamai.
Partijos stengiasi teisingai paskirstyti ribotus biudžetus. Man pačiam šiandien teko kalbėtis su kelių regioninių leidinių vadovais, ir jie tiesiai šviesiai sako, kad prieš rinkimus jų leidiniuose vietos komercinei reklamai tiesiog neliko.
– Kas efektyviau politikams – tiesioginės reklamos ar geri vaizdo klipai televizijose?
Žygimantas Kudirka (Ž.K.): Reklama keičiasi. Kai žmogus ją pradeda pastebėti, reklama ima ieškoti naujų pavidalų. Jie gali būti įvairūs. Čia reikia ir profesionalų žurnalistų, kurie sugebėtų atskirti paslėptą reklamą.
– Iš tiesų rinkimų metu politikai nevengia naudotis žurnalistais nešdami jiems stalčiuose sukauptų „kompromatų“, tačiau šiandien pasikalbėsime apie labai akivaizdžią reklamą – partijų politinius klipus. Pradėsime nuo socialdemokratų. Kokia esminė socialdemokratų žinia šiuose rinkimuose?
A.K.: Socialdemokratai neturi taikinių, kuriuos galėtų kritikuoti, o patys bus kritikuojami visų partijų. Lieka pasakyti, kas buvo padaryta gerai. Taip pat bandoma siųsti žinutę, kad mes galime dar geriau.
Kol kas sunku pasakyti, kiek tokia žinutė yra tvirta. Dabar labiausiai taikoma į tuos, kurie gyvena gerai, bet partijai, kuri bus atakuojama iš visų pusių, to gali nepakakti.
– Žygimantai, socialdemokratų šūkis: „Girdim. Matom. Darom.“ Kaip jį vertini ir kiek sudėtinga sugalvoti šūkius politinėms partijoms ar tiesiog produktams?
Ž.K.: Šūkis gali būti labai svarbus, bet svarbiau jo žinutė. Šis šūkis aiškiai komunikuoja tai, ką komunikuoja ir daugelis prekės ženklų – bandoma artėti prie žmogaus, rodyti supratingumą, klipe kalba paprasti žmonės.
Šūkis yra gaidukas, kurį nuspaudus žmogaus sąmonė atgamina visą reklamą, komunikacijos liniją, jeigu ji yra vientisa. Taiklus šūkis gali būti labai paveikus.
– Matėme Algirdo Butkevičiaus klipą. Dabar pažiūrėkime socialdemokrato Juozo Oleko klipą. Kalba krašto apsaugos ministras, bet pagrindinė klipo tema emigracija ir regionai. Kodėl?
A.K.: Rinkimų metu ministrai tampa numeriais sąraše. Jie taiko į tam tikras sritis, per kurias partija tikisi susirinkti daugiausiai balsų. Čia svarbi žinia – kodėl žmonės išvažiuoja? Pasigedau tik ryšio tarp regionų ir emigracijos. Negi iš didesnių miestų žmonės nevažiuoja?
– Vilijos Blinkevičiūtės reklama jai labai tipiška. Vyresni žmonės, globėjos įvaizdis. Mes kalbame apie prekės ženklus versle, bet politikai taip pat turi savo prekės ženklą, savo įvaizdį. Kiek svarbu, kad žinutė jį atitiktų?
Ž.K.: Tai labai svarbu. Matome, kad kiekvienam kandidatui priskirta jo asmeninė potemė, bet visus jungia stabilumas. Ir kituose klipuose galima rasti 50 stabilumo atspalvių.
Tą patį daro ir prekės ženklai, kurie pasiima pagrindinę temą, bet paskui ieško potemių, kurias būtų galima komunikuoti atskiroms vartotojų grupėms.
– Pažiūrėkime ir į kitas socialdemokratų reklamas, kurioms sukurti nebuvo mestos tokios didelės pajėgos. Ką manote apie Mariaus Jovaišos klipą?
Ž.K.: Socialiniai tinklai yra ta medija, kur didelių biudžetų neturintys kandidatai gali pasireikšti. Kita vertus, šis klipas buvo pirmas iš matytų, kuris nebuvo subtitruotas. Socialiniame tinkle „Facebook“, kuris automatiškai paleidžia video, tokia reklama tiesiog nebūtų pastebėta.
– Pažiūrėkime į dar vieną socialdemokratų klipą. Kartingai, filmuota skirtingose vietose. Kaip vertinate?
Ž.K.: Kandidatas pabaigoje kreipiasi į jaunimą, bet jaunimas jau seniai pabėgęs nuo ekranų. Jeigu žmogus nesuvaldo savo klipo, kaip jis gali suvaldyti valstybę. Telefonai filmuoja geriau nei filmuota šiame klipe. Sunku rimtai priimti kalbančiojo žodžius, kai viskas atrodo kaip 2000 m. „Power Point“ prezentacija.
Verta paprašyti profesionalų pagalbos. Tai nebūtinai reiškia, kad reikia sprogdinti milijoninius biudžetus, tačiau čia viskas labai užvelta ir panašu į pradinuko atsakinėjimą mokykloje.
Turint telefoną, nebūtina sudėtinga kinematografija ir išskirtinė kokybė. Reikia geros idėjos ir žinutės. Ją galima iškomunikuoti ir buitinėmis sąlygomis.
– Arijau, kaip vertinate socialinėje erdvėje plačiai pasklidusį šį socialdemokratų klipą?
A.K.: Man jis primena gegužės 9-osios paradus ir balius kaime, kur visi susikabina ir siūbuojasi. Šis klipas pasirodė socialinėse medijose, kuriose daugiausia jaunų žmonių. Manau, jis kurtas labiau vidiniam naudojimui ir partijos narių motyvavimui.
Šis klipas pasklido ir nuskambėjo plačiai, bet kitos partijos dėl to galėjo atsidaryti šampano, nes jie taip nedarytų ir tuo jie skiriasi nuo socialdemokratų.
– Bet juk reklamai svarbiausia jos populiarumas?
Ž.K.: Atoveiksmis gali būti skirtingas. Reklamos tampa virusinėmis dėl savo absurdo. Žmonės jomis dalinasi ne todėl, kad yra labai įkvėpti, o todėl, kad tai absurdas. Reputacijos partijoms tai neprideda.
– Keliaukime prie kitų partijų. Darbo partija kiekvienais rinkiminiais metais išsiskyrė savo pažadais. Dabar Jonas Pinskus sublizgėjo Lazdynų gyventojams pažadėdamas po naują butą. Kaip vertinate šios partijos rinkiminę komunikaciją šiemet?
A.K.: Kol kas pasigendu pagrindinės žinutės. Anksčiau Darbo partijos reklamos primindavo naujo produkto į rinką įvedimo strategiją. Taip partija sugebėdavo save parduoti. Šiais metais žinutės aštrios, bet partijai to neužtenka. Tai matome pagal partijos reitingą.
– Žygimantai, kaip vertinate klipus? Juose ir laikraštis „The Sun“, ir rožiniai akiniai, ir pilni prekių vežimėliai.
Ž.K.: Simboliai gana agresyvūs. Žinoma, kai partija pasirenka bulvarinį laikraštį savo reklamai, tai daug pasako apie ją.
Čia pastebėčiau, kaip partijos įsiveržia į televizijos eterį. Šios reklamos labai primena televizijos laidas.
– Pažiūrėkime į dar vieną virusiniu tapusį Darbo partijos klipą. Kaip jį vertinate?
Ž.K.: Žmonės visada „YouTube“ tinkle labai aktyviai žiūri „Fail“ klipus. Matome, kad scenoje visi griūna, nepataiko. Taip, žmonės juokiasi, dalinasi, bet tas juokas gana kartus.
– Pažiūrėkime į „Tvarkos ir teisingumo“ klipą. Ponai Paksas, Komskis, Andrikis, Gražulis. Kiek šie veidai gali patraukti rinkėjus?
Ž.K.: Politinės partijos niekada netaiko į tuos, kurie jau apsisprendę už partiją nebalsuoti. Gaišti laiką ir pinigus pakeisti jų nuomonei būtų neprotinga. Taikoma į tuos, kurie dar neapsisprendę arba kurie jau remia politinę jėgą.
Šie veidai atpažįstami. Jie nepakeis nuomonės apie partiją, tačiau jų rinkėjams bus nusiųsta dar viena pozityvi žinutė. Tai gali būti labai paveiku.
– Dabar pasižiūrėkime į Lietuvos Liaudies partijos reklamas. Juose kandidatai ir repuoja, ir karves melžia, čia pat ir basakojė lietuvaitė, ir mažai kam žinomas „geopolitikos ekspertas“. Kaip jas vertintumėte?
A.K.: Šie klipai labai panašūs į saviveiklininkų pasirodymą. Kartais sunku suprasti, ar tai yra pokštas, ar ne?
Šie žmonės daro kaip nori per daug nemąstydami apie savo tikslinę auditoriją arba komunikacijos taisykles.
– Jeigu repuoti pradėtų Algirdas Butkevičius arba Andrius Kubilius, tikrai didžioji dalis Lietuvos gyventojų tai pamatytų. Kodėl politikai to nedaro?
Ž.K.: Matėme daug bandymų šokiais ir dainomis patraukti rinkėjų dėmesį, bet gal kartais geriau pasaugoti savo reputaciją, nes „liaudies artisto“ etiketė gali greitai prilipti.
– Pasižiūrėkime Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos klipų. Kaip juos vertinate?
Ž.K.: Tokią reklamą gali pažiūrėti žmogus, jei manys, kad ji yra televizijos laida. Man žiūrint panašu, kad biudžetą nuspręsta skirti ne reklamos kūrybai, o transliavimui. Matome kalbančias galvas ir girdime žodžius: „smurtas“, „mirtis“. Žaidžiama Skvernelio, kaip gerojo policininko, įvaizdžiu.
A.K.: Akivaizdu, kad ši politinė jėga atakuoja dabar valdžioje esančias partijas. Klipas primena prezidentės globojamą iniciatyvą „Už saugią Lietuvą“. Tai saugus kontekstas.
Tai net sunku pavadinti reklama. Greičiau tai programos nufilmavimas keliais dengimais. Stengiamasi per smurtą, skausmą, alkoholį tamsinti spalvas Lietuvoje.
– Pažvelkime į dar vieno šios partijos kandidato Giedriaus Surplio reklamą. Jis teigia norintis rinkėjams prisistatyti be grimo. Kaip ją vertinate?
Ž.K.: Manau, kad čia kirvis kotą atitinka labiau. Iš prastesnės kokybės padaroma žinutė auditorijai. Mažas biudžetas net sustiprina šią reklamą.
– Dar viena Lietuvos žaliųjų partijos reklama. Kaip vertinate ją? Tai pirma politinė reklama, kur tekstas verčiamas į gestų kalbą. Kodėl kitos partijos to nedaro?
A.K.: Svarbu parinkti tinkamą komunikacijos kanalą, nes žmonės su negalia juos naudoja kitaip. Tikiu, kad debatai nacionalinėje televizijoje taip pat bus verčiami į gestų kalbą.
– Pažiūrėkite į dvi liberalų reklamas. Vienoje jų žinomi sportininkai. Kitoje naudojama animacija gana sudėtingai problemai paaiškinti. Kaip jas vertinate?
Ž.K.: Be animacijos priversti žmones klausyti šio sudėtingo paaiškinimo būtų tiesiog neįmanoma. Reikia nepamiršti, kad liberalų rinkėjai yra miestų gyventojai, todėl partijai ir yra aktualiau spręsti tokias problemas.
A.K.: Pirmame klipe rodomi tikrai žinomi Lietuvos veidai. Jie tikrai populiarūs. Beveik neabejoju, kad jie gali sėkmingai pasirodyti. Be to, jie yra nauji veidai Liberalų partijoje, todėl kilęs korupcijos skandalas juo palies kur kas mažiau.
– Paskutinieji mūsų sąraše – konservatoriai. Partija, kuri pristato savo planą Lietuvai ir tai darydama pasitelkia net žinomus humoristus. Kaip jiems tai pavyksta?
A.K.: Yra politikų triukas einant į tribūną atsinešti didelį dokumentų segtuvą. Tada su juo sunku diskutuoti, nes atrodo, kad jis kur kas labiau įsigilinęs. Čia irgi matome daug skaičiavimų, bet vargu, ar kas nors į juos gilinsis. Šis klipas sulaukė kritikos, kuri daugeliu atveju buvo teisinga.
Ž.K.: Kai Barackas Obama ėjo aiškinti savo sveikatos plano į humoro laidą, jis savo pašnekovui galėjo atsikirsti labai aštriai. Šiame klipe Gabrielius Landsbergis savo pašnekovui tiesiog davė šūsnį popierių. Tai irgi puikiai parodo, kaip žmonės mato politikus.
