Šia skambia fraze praėjusią savaitę pasižymėjo konservatorius Kęstutis Masiulis net nepasivarginęs pasidomėti, kiek šiuo metu Lietuvoje glaudžiasi sirų ir ar išties jie nemoka skaityti. Jei būtų bent įvedęs „Google“ paieškoje „sirai Lietuvoje“, politikas būtų pamatęs ne vienos Lietuvoje liuteronų kvietimu įsikūrusios šaunios sirų šeimos nuotraukas.
Lietuva nebuvo pasiruošusi prieš dešimt metų, nėra pasiruošusi dabar ir niekada nebus pasiruošusi, net po 20 metų, jei mes nieko nedarysime. Čia yra politinės valios klausimas, – sako K.Žibas.
Migracijos departamentas skaičiuoja, kad nuo 2011 iki šių metų prieglobstį Lietuvoje gavo 29 sirai ir 8 pabėgėliai iš Eritrėjos. Tai yra beveik tiek pat, kiek, Vyriausybės teigimu, Lietuva būtų pajėgi priglausti pagal naują specialią Europos Komisijos programą.
Joje numatyta, kad Lietuvoje per dvejus metus galėtų būti įkurdinti 207 pabėgėliai iš Sirijos ir Eritrėjos, o dar dėl 503 žmonių priėmimo Lietuva galėtų spręsti vėliau.
Tačiau vos išgirdę šiuo skaičius Lietuvos aukščiausi vadovai – prezidentė, premjeras ir ministrai – pareiškė, kad Lietuva daugių daugiausia gali priimti 30 – 40 žmonių. Kodėl nurodė tokį skaičių, nė vienas jų nepaaiškino.
Laisvos 46 vietos
Tačiau panašu, kad matematika čia paprasta. Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre šiuo metu gyvena 54 pabėgėliai. Maksimaliai centras talpina 100 gyventojų.
Būtent šiame centre, 15min.lt kalbintų specialistų teigimu, būtų įkurdinami į Lietuvą iš Graikijos ir Italijos perkeliami karo pabėgėliai iš Sirijos ir Eritrėjos.
Pagal Lietuvos įstatymus, Rukloje jie glaustis galėtų ilgiausiai metus, po to – pramokę lietuvių kalbos, amatų, turėtų stotis ant savo kojų ir įsikurti bet kuriame Lietuvos mieste ar kaime.
Iki šiol per metus Rukloje apsistodavo apie pusšimtį žmonių. Kaip jiems sekasi Lietuvoje gyventi po to, valstybėje niekas gerai nežino.
Pasas rankose – ir į Vakarus
Ligšiolinė patirtis rodo, kad toli gražu ne visi pabėgėliai, ypač tie, kurie Lietuvoje sučiumpami kaip nelegalai, yra linkę čia pasilikti. Pabradėje veikiančio Užsieniečių registracijos centro direktoriaus pavaduotojo Aleksandro Kislovo patirtis rodo, kad dauguma jų laukia tik paso. Vos jį gavę – keliauja tolyn.
Iš to šmto sirų, kurie buvo čia perkelti, kurie krikščionys ir išsilavinę – mokytojai, medikai – kiek jų dabar yra Lietuvoje? Turbūt išvis nebėra jų, – mano A.Kislovas.
„Ne paslaptis, kad didžioji dalis statusą gavusių asmenų išvyksta į kitas ES šalis, vos tik gauna tokią teisę. Realybė yra tokia. Net iš to šmto sirų, kurie buvo čia perkelti, kurie krikščionys ir išsilavinę – mokytojai, medikai – kiek jų dabar yra Lietuvoje? Turbūt išvis nebėra jų“, – spėliojo jis.
A.Kislovas įsitikinęs, kad jokios Europos Komisijos įvestos kvotos neapsaugos nuo galimybės, kad į Lietuvą perkelti sirai po kurio laiko neįsikurs kitoje Vakarų Europos šalyje, nei buvo atsiųsti iš pradžių. Tuomet į Lietuvą jie būtų grąžinami taip pat, kaip dabar iš Lietuvos būna parsiunčiami į Italiją.
Trūksta tik politinės valios
Penkiolika metų su pabėgėliais dirbančio A.Kislovo tvirtinimu, pabėgėliai Lietuvoje nelieka dėl to, kad jų integracija vykdoma prastai. Todėl, jo nuomone, dabar kilusios diskusijos dėl pabėgėlių priėmimo Lietuvai galėtų tapti puikiu iššūkiu iš esmės peržiūrėti savo migracijos politiką.
Ar karo pabėgėlius tikrai būtinai reikia integruoti miške, šalia karinės bazės, kur nuolat vyksta pratybos? Ar tai – tikroji socialinė integracija? – klausia K.Žibas.
„Anksčiau ar vėliau mes tą naštą turėsime dalintis. Dabar siūlomas 400 proc. pabėgėlių srauto išaugimas yra didžiulis iššūkis, bet iššūkiai juk verčia tobulėti“, – tvirtina jis.
Užsieniečių integraciją Lietuvoje tyręs mokslininkas, Etninių tyrimų centro darbuotojas Karolis Žibas pritaria, kad kategoriška Lietuvos pozicija siūlantis priimti vos penktadalį Europos Komisijos siunčiamų pabėgėlių, atspindi politikų požiūrį į pabėgėlius apskritai.
„Lietuvos politikai visada teigia, kad Lietuva yra nepasiruošusi. Lietuva nebuvo pasiruošusi prieš dešimt metų, nėra pasiruošusi dabar ir niekada nebus pasiruošusi, net po 20 metų, jei mes nieko nedarysime. Čia yra politinės valios klausimas“, – pažymi jis.
Integruoja miške
K.Žibas pripažįsta, kad šiuo metu Lietuva niekaip negalėtų priimti visų 710 siūlomų pabėgėlių, nes jų tiesiog fiziškai nebūtų, kur apgyvendinti ir nebūtų kam su jais dirbti, teikti socialines paslaugas.
Tačiau kartu ekspertas kritikuoja valstybės vadovų poziciją esą Lietuva gali priimti tik 30-40 žmonių.
„Lietuva dabar tikrai negali priimti iškart 207, nes jie Rukloje netilptų. Tačiau ar tikrai jie turi būti apgyvendinami Rukloje? Gal Lietuva turėtų iš esmės peržiūrėti savo integracinę politiką ir apsispręsti, ar karo pabėgėlius tikrai būtinai reikia integruoti miške, šalia karinės bazės, kur nuolat vyksta pratybos? Negana to, dar toje pačioje bazėje apgyvendinant ir psichinę negalią turinčius asmenis. Ar tai – tikroji socialinė integracija?“ – klausia mokslininkas.
-
Į Europą plūstantys pabėgėliai: didžiausios europiečių baimės ir stereotipai
-
Paulius Gritėnas: Babajai, čiurkos, nigeriai ir kiti mūsų kvailybės fantomai
-
Raudonojo Kryžiaus atstovė Gintarė Guzevičiūtė: turime pajėgumų priimti pabėgėlius
-
„Beraščių juodaodžių“ Lietuvoje nenorintis Seimo narys Kęstutis Masiulis: nekenčiu rasistų
Pasak jo, patiems pabėgėliams būtų daug naudingiau, jei jiems paslaugas teiktų ne vienas centras miške, o įvairios savivaldybės, kurios už tai gautų ne tik reikalingos naujos darbo jėgos, bet ir ES paramos iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo.
„Mums tam reikėjo ruoštis dar vakar. Vėliausiai tai turime daryti dabar, nes, kad ir kaip bandytume užsidaryti savame kiaute, Pasaulio banko ir Eurostato duomenys rodo, kad 2050 m. Lietuvoje demografinių problemų vien gimstamumas neišspręs. Turėsime darbo jėgos įsivežti. Todėl jau dabar reiktų pamiršti įsivaizduojamus kultūrinius stereotipus ir į pabėgėlius žiūrėti kaip į socioekonominį išteklį“, – ragina K.Žibas.
Jis pripažino, kad dabar dauguma pabėgėlių laiko Lietuvą tik tranzito šalimi, tačiau tai nereiškia, kad jie iš anksto nusiteikę prieš Lietuvą. Tiesiog žmonės čia negauna galimybės įsitvirtinti ir net viešai nuolat vadinami atstumtaisiais.
„Reikėtų galvoti, kaip juos išmokyti tokių specialybių ir integruoti į tuos sektorius, kur mums trūksta darbo jėgos, o ne skaičiuoti – tas žmogus juodas, pilkas, raudonas ar žalias“, – apibendrina mokslininkas.
