– Ar gali būti geras Tėvynės gynėjas, jeigu nemoki žudyti?
– Turi būti pasiruošęs ir žudyti, ir žūti, nes nežinai, kaip čia tau supuls kortos. Bet visi tie įgūdžiai ateina per juodas treniruotes.
Tai būtina sąlyga – tu turi nebijoti atimti gyvybę iš kito. Jeigu bijosi iššauti į žmogų, nieko nepavyks padaryti. Tėvynės gynyba yra tiesiogiai susijusi su priešo nukovimu. Reikės taikytis, nuspausti gaiduką, o po to, jei reikės, užkasti kūną.
– O kaip galima išsiugdyti sveiką agresiją?
– Reikia pripažinti, kad dauguma mūsų gyvename per daug ilgai gerai gyvename, todėl prarandame sveiką santykį su agresija. Dabar esame stipriai pasikeitę – tapome „pūkuoti“. Tikrasis pasaulis yra kitoks. Gyvenimo kokybė pagerėjusi, žmonės išlepę. Europinės vertybės daro įtaką tam, kad noras ginti Tėvynę atrodo sumažėjęs. Kai kurie žmonės tiesiog yra įsibauginę.
Dabar esame stipriai pasikeitę – tapome „pūkuoti“. Tikrasis pasaulis yra kitoks.
O agresiją iš dalies lemia prigimtis – 20–30 proc. savybių yra įgimtų, o likusius 70–80 proc. reikia išsiugdyti. Tam padeda sportas ir treniruotės. Kaip Benediktas Vanagas sako, reikia bent dešimties tūkstančių valandų tam tikroje srityje, kad taptum profesionalu. Kartais ir dvidešimties tūkstančių.
Vis dėlto 20 tūkstančių valandų gali nugąsdinti. Žmonės dažnai atidėlioja pradžią – „nuo pirmadienio“, „po gimtadienio“ ar „po Naujų metų“. Taip gyvenimas prabėga. Sporto salės būna pilnos sausį, rugsėjį, o vasarį ar spalį – jau apytuštės.
Kartais žmogų reikia paskatinti pagal „3 P taisyklę“: pavyzdžiu, pamokymu ar prievarta. Statutinėse organizacijose viskas vyksta pagal įsakymus ir standartus. Tik taip galima užtikrinti nuoseklumą ir rezultatus.
Tokiose pratybose kai kurie neatlaiko – net ir karo akademijas baigę žmonės kartais apsivemia.
Džiaugiuosi, kad jau yra organizuojamos pratybos, kuriose daug kraujo, susmirdusios mėsos ir besimėtančių žarnų. Dalyviai turi eiti per latakus, kur ant jų gali užkristi žarna, o kraujas varva ant veido. Tokiose pratybose kai kurie neatlaiko
