Menotyrininkė Laima Kreivytė pasidžiaugė, kad minint šimtmetį buvo aukščiausiame lygmenyje pripažinta, kad tai – ne tik mūsų valstybingumo, bet ir moterų balsavimo teisės šimtmetis.
„Tam dėmesio galbūt buvo per mažai, tačiau svarbu, kad tai buvo pastebėta – išleistas pašto ženklas, įvyko konferencija“, – svarstė L.Kreivytė.
Ir vis dėlto, jos manymu, šimtmetis parodė, kad Lietuvoje kūrėjai vis dar skirstomi pagal lytį. Šiemet tik viena moteris – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla – tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.
„Tik viena menininkė laureatė rodo, kad lyties faktorius įslaptintu būdu vis dar veikia, antraip mes matytume proporcingesnius sąrašus. Moteris kūrėja vis dar yra išimtis, o tai nėra geras ženklas. Valstybingumą pradėjome siekdami lyčių lygybės, tačiau praėjus šimtui metų tebeturime tai daryti ir toliau“, – pažymėjo L.Kreivytė.
Lygesni už lygius
„Pasirodo, šimtas valstybingumo metų neišugdė ir pagarbos demokratijai“, – liūdnokai konstatavo menotyrininkė.
Jai apmaudu, kad laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje konkursą laimėjęs Andriaus Labašausko projektas liko neįgyvendintas.
„Projektas laimėjo demokratiškai, tačiau prasidėjo pagalių kaišymai į ratus. Toks jausmas, kad praėjus šimtmečiui nepriklausomybei vis dar gresia tam tikras pavojus, nes atsiranda Gyvulių ūkio apraiškų: kažkas lygesnis, kažkas turi pinigų ir įtakos, todėl gali kitiems primesti savo taisykles“, – kalbėjo L.Kreivytė.
Jos manymu, paminklo Jono Basanavičiui projektas buvo stumiamas buldozeriu. Į visuomenės nuomonę neįsiklausyta ir rekonstruojant Reformatų skverą: „Reformatų skvero vienašališkas griovimas – vienas liūdniausių šimtmetį vainikuojančių momentų.“
Mokytojų streikas – metų įvykis
L.Kreivytės įsitikinimu, į valstybės šimtmetį reikėtų žiūrėti ne kaip į renginių su proginiu ženkliuku sąrašą, o kaip į tam tikrų procesų tęstinumą.
„Tačiau kalbant apie masiškumą, pats geriausias dalykas, įvykęs šiemet, buvo nesuplanuotas. Tai – mokytojų streikas. Pagaliau buvo peržengta per vienos profesijos ribas ir solidarizavosi visa visuomenė. Tai – svarbus mūsų visuomenės brandos ženklas, mes nesutinkame, kai valdžia daro vienašališkus sprendimus. Augantis pilietinis sąmoningumas yra geriausias šimtmečio paminėjimas. Didžiuojuosi tais mokytojais ir manau, kad jie padarė svarbų žingsnį ir visiems pravedė pilietiškumo pamoką“, – samprotavo L.Kreivytė.
Mo muziejaus atidarymas – dar vienas reikšmingas šių metų įvykis, grįstas privačių žmonių laiku, asmeninėmis lėšomis ir intelektu.
„Tai – geriausias įrodymas supratimo, kad reikia patiems dalyvauti šimtmetyje, o ne laukti, kol kas nors įtrauks“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, svarbu, kad šimtmetis būtų siejamas su valstybės tęstinumu, o tai reiškia – su kultūra ir parama jai.
„Šalies nepriklausomybė statoma ant kultūros ir rašto. Būtent dėl to mums didele laime tapo Nepriklausomybės akto suradimas“, – atkreipė dėmesį L.Kreivytė.
Neprireikė nei žinių, nei geros valios
Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos vadovė Romualda Stonkutė atsiduso – šimtmečio neišnaudojome.
„Nesugebėjome pasinaudoti juo tam, kad sutelktume visuomenę, kad įkvėptume valstybingumo ideologija, kad sukurtume progą žmonėms didžiuotis, kad jie gyvena šitoje šalyje“, – kalbėjo R.Stonkutė.
Jai apmaudu, kad šimtmečio programos vykdytojai nepasinaudojo viešųjų ryšių profesionalų siūlyta pagalba.
„Didžiausios Lietuvos agentūros buvo pasirengusios nemokamai konsultuoti šimtmečio minėjimo klausimais. Kartą buvome nuėję pasikalbėti į Vyriausybės darbo grupę, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Daugiau niekur mūsų niekas neįtraukė, nuomonės neklausė, darė, kaip darė. Neprireikė mūsų žinių ir geros valios. Todėl Lietuvoje šimtmečio minėjimas, mano akimis, buvo labai formalus. Padarėme įvykius reikšmingomis datomis, bet širdies tame buvo mažai“, – sakė R.Stonkutė.
Pasigedo nacionalinio projekto
R.Stonkutės manymu, šimtmečio programa buvo parengta, liaudiškai tariant, suneštinio baliaus principu – iš tautos susirinkus atskiras idėjas: „Tačiau didelio nacionalinio projekto, kuriame žmonės galėtų dalyvauti savo kaimelyje, tačiau jaustųsi svarbiais tautos atstovais, nebuvo.“
Dideliu projektu R.Stonkutė nelaiko elitinių renginių, pavyzdžiui, operos „Post futurum“ sukūrimo.
„Kalbu apie tokias iniciatyvas kaip „Tautiškos giesmės“ giedojimas ar „Gatvės muzikos diena“. Tai – projektai, gimę 2009 metais, tačiau turintys tęstinumą ir tapę tradicija. Be to, jie atlieka vienijimo, telkimo funkciją – ne tik čia, Lietuvoje, bet suburiant už šalies ribų išsibasčiusius lietuvius“, – svarstė R.Stonkutė.
Ji retoriškai klausia: ar šie metai lietuvių atmintyje išliks kitokie, kuo nors ypatingi?
Davus kūrybinės laisvės galima daug prigalvoti ir tai – ne pinigų klausimas.
„Drįsčiau abejoti. Kai projektas nueina į valstybinius koridorius, idėjos ir kūrybiškumas miršta. Klausimas, ar tikrai verta tokius projektus atiduoti įgyvendinti valstybinėms institucijoms. Gal verčiau daryti smegenų hubą iš kūrybinių industrijų, menininkų atstovų, reklamos specialistų. Manau, visi mielai prisidėtų, nes sukurti įsimintiną šventę – garbės reikalas. Davus kūrybinės laisvės galima daug prigalvoti ir tai – ne pinigų klausimas“, – užtikrino R.Stonkutė.
Ji tikisi, kad šimtmečio minėjimo metams pasibaigus bus atlikta visuomenės apklausa, siekiant pasitikrinti, kiek visuomenė buvo įsitraukusi: „Tai būtų profesionalu ir sąžininga patiems prieš save. Tokiu būdu parodytume, kad valstybei rūpi, kiek jos sukurta programa davė rezultato ir kaip tauta ją vertina.“
Nesureikšminkime jubiliejų
Istorikas, publicistas, kultūros tyrinėtojas Egidijus Aleksandravičius prisipažino, kad jo požiūris į šimtmetį – labai santūrus.
„Negadinant šventės per dideliu skepticizmu sakyčiau, kad šimtmetis buvo kaip įrodymas, kas nutinka su visuomenine emocija, kai per daug biurokratijos, oficialiosios patetikos bei propagandos įsijungia į viešosios erdvės formavimą.
Tai – trupučiuką apmarinantis pabučiavimas: pakvimpa šaltuku, biurokratiniu abejingumu, viskas nuslysta į komiksus primenančius vaizdelius, prarandama gelmė, autentika, užtat gimsta daug daug komunikacinių projektų.
Pavyzdžiui, „100 idėjų Lieuvai“ yra vienas labiausiai apverktinų dalykų. Šitas viešųjų ryšių ir oficiozinio šventimo veiksmas man atrodo beviltiškai. Nieko beviltiškiau už tą „100 idėjų Lietuvai“ vajų aš negalėčiau įsivaizduoti. Tartum per šimtmečio minavojimus mes nuolat primindavome, kaip mažai žmonių beliko, kurie supranta, ką iš esmės reiškia idėjos“, – samprotavo E.Aleksandravičius.
Pakvimpa šaltuku, biurokratiniu abejingumu, viskas nuslysta į komiksus primenančius vaizdelius, prarandama gelmė, autentika.
Šimtmečio gėda jis pavadino šiandienės valdžios šnipų gaudymą, rusų kortų mėtymą: „Tie, kurie penketą metų rėkė, kad visi tie, kurie kalba prieš valdžią, yra tarnaujantys rusams, yra apkaltinti patys tarnaujantys rusams, nes kritikuoja esamą valdžią. O tempora, o mores! (Kokie laikai, kokie papročiai! – liet.)“
Ir vis dėlto E.Aleksandravičius ragina nesureikšminti jubiliejų. „Juk esmė glūdi šimto metų senumo praeityje. Nuo to, ką sakau, J.Basanavičiaus ar kitų signatarų nuveikti žygdarbiai mažesniais nepasidaro. Mūsų gebėjimas ką nors minėti arba minavoti niekaip neturi įtakos tam didingumui, kuris iš tikrųjų buvo prieš 100 metų atkuriant mūsų valstybę, sukuriant žmones ir naują piliečių sluoksnį“, – akcentavo istorikas.
