„Šventasis Kazimieras, žmogus, mokėjęs parodyti drąsą ir atleisti, pirmasis Lietuvos šventasis, lietuviams ir lenkams palikęs šviesų meilės ir teisingumo pavyzdį“, – taip atvykęs į Lietuvą 1993 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus oro uoste pasakė popiežius Jonas Paulius II.
Ir vėliau savo kalbose Jonas Paulius II ne kartą minėjo Lietuvos globėją. „Ypač džiaugiuosi, kad šis pirmasis mūsų susitikimas – čia, Vilniaus Katedroje, kuri 1950 metais buvo uždaryta, o 1989 vėl atšventinta. Šioje šventovėje, kur plaka lietuvių tautos širdis, rūpestingai saugomi žemiškieji šventojo Kazimiero palaikai, sugrąžinti į jo koplyčią 1989 metų kovo 4 dieną. Štai ką tik joje pasimeldžiau, padėkojau jūsų Globėjui už suteiktą džiaugsmą su jumis čia pabūti“, – taip popiežius pasakė kunigams, vienuoliams ir klierikams.
Šis šventasis yra krikščioniškosios Lietuvos simbolis, kurį matome paveiksluose kaip romaus veido jaunuolį su lelija rankose. Bet ką žinome apie jį, be to, kad karalaičio Kazimiero garbei rengiamos kasmetinės Kaziuko mugės Vilniuje?
Jaunas šventasis – Lietuvos globėjas
Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas, vos 25-erius metus ir 5 mėnesius gyvenęs karalaitis, Gediminaičių giminės atstovas, kurio tėvai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis ir Elžbieta Habsburgaitė, o seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė.
1458–1484 m. gyvenusio karalaičio Kazimiero žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros koplyčioje, pavadintoje jo vardu. Jį esame įpratę įsivaizduoti kaip itin pamaldų, romaus veido, silpnos sveikatos, leliją laikantį jaunuolį. Iš tiesų karalaitis Kazimieras gyveno visavertį gyvenimą, buvo išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, patarinėjo savo tėvui karaliui Kazimierui, buvo gabus valstybės finansinių reikalų tvarkytojas.
Nebuvo prisitaikėlis, išdrįso laužyti karaliaus dvaro etiketą. Nemėgo puošnių drabužių, kartais nenakvodavo valdovų rūmuose, neretai jo nebuvo galima prisikviesti pietų, nes Kazimieras atsidėdavo maldoms, lankė vargšus. Neklausė tėvų ir patarėjų, kai jie siūlė pabandyti intymiais santykiais įveikti džiovą. Manoma, kad ir džiova karalaitis galėjo užsikrėsti bendraudamas su sergančiais miestelėnais: kareiviais, vargšais paliegėliais, našlaičiais. Jo šeimoje šia liga niekas nesirgo.
1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti negu nusidėti. Dėl vis blogėjančios sveikatos ir didelių šalčių Kazimieras apsistojo Gardine, kur 1484 m. kovo 4 d., anksti ryte, mirė. Po mirties tik liepos 17 d. Kazimiero kūnas iš Gardino buvo atgabentas ir palaidotas Vilniaus katedros Karališkoje koplyčioje.
Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti, negu nusidėti.
Kazimierą pažinusieji laikė jį šventuoju. Jo gyvenimą tyrinėjo popiežiaus Leono X legatas vyskupas Zacharijas Ferreri. 1521 m. jis išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ – tai vienintelis XVI a. šaltinis, kalbantis apie asketišką Kazimiero gyvenimą. Autorius akcentuoja, kad Kazimieras mokėjęs lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas, turėjęs nemažai dorybių: buvo teisingas, susivaldantis, tvirtos dvasios, išmintingas. Pasakoja apie jo atgailą: vilkėjęs ašutinę, pasninkavęs, naktimis melsdavęsis prie uždarų bažnyčios durų bei šelpęs vargšus ir ligonius.
1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII – šventuoju. 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija.
„Šv. Kazimiero gyvenimas ir jo relikvijų istorija primena daugelio mūsų krašto žmonių dalią: lydimas nesėkmių kovose, nesuprastas bendradarbių, toks vienišas, sergantis, bet nepalūžęs, net ir po mirties slapstytas nuo svetimšalių, mylimas, bet neretai ir užmirštamas, nepaliauja buvęs mūsų gyvenimo dalininku. Šis šventasis visais istorijos laikotarpiais buvo ženklas ir nuolatinis kvietimas nesitaikstyti su įvairius pavidalus atrandančiu blogiu, rinktis tai, kas teikia tikros laimės skonį“, – rašoma Vilniaus arkikatedros interneto svetainėje.
Ne tik Lenkijos šventasis
Šv. Andriejus Bobola yra vienas iš Lenkijos globėjų. Tačiau ir su Lietuva jis turėjo ryškių sąsajų. Gimęs Pakarpatėje 1591 m. lapkričio 30 dieną kilmingoje ir labai pamaldžioje šeimoje, manoma, jėzuitų mokyklą jis lankė jau Vilniuje, čia 1611 m. įstojo į jėzuitų ordiną, studijavo filosofiją, teologiją, buvo įšventintas kunigu.
Kunigavo Nesvyžiuje, ten tapo misionieriumi, lankė apleistus kaimus, krikštijo vaikus, tuokė suaugusiuosius, ragina eiti išpažinties, į katalikybę atvertė ne vieną stačiatikį. Vėliau grįžo į Vilnių, iš viso čia išgyveno apie trečdalį savo gyvenimo, buvo vienos Marijinės kongregacijos vadovas, Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius. Vėliau ne vienerius metus gyveno Varšuvoje, Polocke, Lomžoje, bet 1646-1652 m. vėl atsidūrė Vilniuje.
Amžininkų teigimu, Andriejus buvo linkęs greitai supykti ir užsiplieksti, visada užsispyręs, nekantrus. To meto jo aplinkos asmenų atsiminimuose teigiama ir tai, kad jis dirbo su savimi, turėjo nekasdieniškų gebėjimų, buvo geras pamokslininkas, džiaugėsi bendravimo su kitais žmonėmis dovana. Būtent darbas padėjo jam išugdyti savyje tokį vienuolį ir krikščionį, jog gyvenimo pabaigoje visi jį jau vadino šventuoju. „Dievo malonė padėjo jam iškelti vidutinybę iki heroizmo aukštumų“, – rašo apie šv. Andriejų Bobolą radiomaryja.pl.
Per 1654–1667 metų Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kunigavo Pinske, kurį 1657 m. užėmė kazokai, ir buvo jų užkluptas. Jam nuplėšta sutana, pusnuogis pririštas prie stulpo, muštas lazdomis. Kai nei įtikinėjimai, nei kruvini smūgiai nepalaužė dvasininko, kad atsisakytų tikėjimo, užpuolikai nupynė vainiką pagal Kristaus pavyzdį ir uždėjo jam ant galvos. Tuomet sekė smūgiai per veidą, išmušti dantys, nurauti nagai ir nudirta rankų oda.
Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kunigavo Pinske, kurį 1657 m. užėmė kazokai, ir buvo jų užkluptas. Jam nuplėšta sutana, pusnuogis pririštas prie stulpo, muštas lazdomis.
Po viso to jį atrišo, apvyniojo virvėmis ir pririštą prie dviejų arklių paleido bėgti, vydami smūgiais botagu su spygliais. Atvestas į Palenkės Janovą stojo prieš kazokų vadą: „Tas paklausė „Esi kunigas?“ „Taip“, – atsakė ir pridūrė: „Mano tikėjimas veda į išganymą, atsiverskite.“ Po tokių žodžių vadas užsimojo kalavijų ir būtų nužudęs Andriejų, bet jis prisidengė ranka, kurią sužeidė.“
Ir tai nebuvo jo kankinimų pabaiga. Nutemptas į vietinę skerdyklą, jis kankintas toliau, jam pjaustyta oda, nukapota nosis, lūpos, išdurta akis, galų gale pakabintas galva žemyn. Tada kalavijo smūgiu kančias nutraukė kazokų vadas, o tai įvyko 1657-ųjų gegužės 16-ąją.
Kai kazokai paliko šias vietas, kankinio palaikai buvo palaidoti požeminėje kriptoje Pinsko bažnyčioje, vėliau vieta pamiršta. 1702 m. balandžio 16 d. A.Bobola pasirodė Pinsko kolegijos rektoriui ir nurodė, kur yra palaidotas. Palaikai atrasti visiškai nesuirę, nors gulėjo drėgnoje žemėje. Pradėjo daugėti malonių ir stebuklų, tad jau 1712 m. imta rinkti medžiagą norint A.Bobolą paskelbti šventuoju. Deja, karai ir kiti neramumai šį procesą numarino.
Pasakojama, kad 1819 m. Andrejus vėl pasirodė, šįkart – dominikonui Koženeckiui Vilniuje, išpranašaudamas Lenkijos prisikėlimą ir kad taps jos globėju.
1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju. Kanonizacijos iškilmės įvyko 1938 m. Jo palaikai 1922 m. atsidūrė Maskvoje, Medicinos muziejuje, iš ten pervežti į Romą, o po kanonizacijos – į Varšuvą.
Dalelė šv. Andriejaus Bobolos yra ir Vilniuje – Šv. Kazimiero bažnyčioje prie altoriaus yra šv. Andriejaus Bobolos paveikslas, o kriptoje saugomos relikvijos.
Pirmasis unitų šventasis
Vilnius susijęs ir su pirmuoju unitų šventuoju – šv. Juozapatu. Jo paveikslą galima rasti Vilniuje esančioje Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčioje, kur šiandien meldžiamasi tik ukrainietiškai.
Voluinės Vladimire apie 1580 m. gimęs Juozapatas Kuncevičius mokėsi vietinėje stačiatikių mokykloje, o 1596 metais dar būdamas paauglys po Bresto unijos kartu su tėvais atvyko į Vilnių, čia 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyną. Jau tada jis rašė apie būtinybę suvienyti Vakarų ir Rytų Bažnyčias, o vadovautų suvienytai bažnyčiai Romos popiežius. Sakydamas pamokslus jis į uniją atvertė daugybę žmonių, dėl ko stačiatikių buvo vadinamas „sielų vagimi“.
Nuo 1614 m. J.Kuncevičius – Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno archimandritas. Tais pačiais metais metropolitas Juozapas Rutskis jį pasikvietė kartu į Kijevą, kad padėtų atversti Kijevo stačiatikius į unitus.
Po kelerių metų jis ir metropolitas J.Rutskis Rūtos dvare prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą, sujungė Vilniaus, Bytenės, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko bazilijonų vienuolynus, reorganizavo bazilijonų ordiną ir įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje – bazilijonus.
1618 metų pabaigoje jis tapo Polocko arkivyskupu, uoliai propagavo Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių uniją, kuriai priešinosi stačiatikiai. Dėl J.Kuncevičius nuolat buvo sulaukiama daugybės skundų, stačiatikiai nenorėjo jungtis prie unitų, pereiti į jų pusę. Juos svarstydavo ir Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Net Leonas Sapiega, pats būdamas unijos šalininkas ir susirašinėjęs su Juozapatu, buvo priverstas perspėti jį dėl to, kad priverstiniai bandymai atversti stačiatikius gali kelti grėsmę ir valstybės saugumui.
Išaugusi priešprieša ir tapo Juozapato mirties priežastimi. 1623 metų rudenį jis atvyko į Vitebską, kurio gyventojai stačiatikiai, kaltindami dėl užrakinto jų šventiko, užpuolė J.Kuncevičių ir jį nužudė. Kūnas buvo tampomas po visą miestą ir galų gale įmestas į Daugavą. Išlikusios legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surandant kūną ir tai, kad palaikai ilgai išliko nesuirę – tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.
Praėjus vos 20 metų Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju.
Šventasis karo ministras
Dar vienas Vilniuje gimęs šventasis garsus ne tik savo, kaip dvasininko, darbais, bet ir tuo, jog įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą prieš carinę Rusiją, buvo vienas iš jo vadų, Vilniaus srityje net tapo karo ministru.
Rapolas Kalinauskas (pakrikštytas Juozapo vardu) gimė Vilniuje 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Sulaukęs devynerių pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas, pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu.
Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai labai paveikė R.Kalinausko dvasią, padėjo iš naujo atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriam kito žmogaus skausmui.
1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, bet vėliau perėjo į Peterburgo Karo ir inžinerijos akademiją, kurią baigė 1859 m. leitenanto laipsniu. Trumpai tarnavo carinėje kariuomenėje, iš kurios pasitraukęs įsiliejo į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, 1864 m. pavasarį caro kariuomenės buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, tačiau aktyvių tėvo pastangų dėka bausmė pakeista tremtimi į Sibirą. Iki 1872 m. gyveno tremtyje Irkutske.
Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai labai paveikė R.Kalinausko dvasią, padėjo iš naujo atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriam kito žmogaus skausmui. 1872 m. išvyko į Permę, vėliau persikėlė į Smolenską, kur 1874 m. sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Atvykęs į Varšuvą, gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoryskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, sūnaus Augusto auklėtoju. Paryžiuje R.Kalinauskas užsibuvo neilgai, nes dėl jaunojo auklėtinio ligos teko daug keliauti.
Trejetą metų jis gyveno įvairiuose miestuose ir vietovėse Šveicarijoje bei Italijoje. Tuo metu Juozapas stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuolių gyvenimu.
1877 m. liepos 15 d. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją, po kelių mėnesių tapo broliu šv. Juozapo Rapolu. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir po to išvyko į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 m. sausio 15 d. gavo kunigystės šventimus.
Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose. Jis mirė 1907 m. lapkričio 15 d., palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.
Popiežius Jonas Paulius II tėvą Rapolą beatifikavo Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., o kanonizavo Romoje 1991 m. lapkričio 17 d. Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijoje, 2018 m. kovo 29 d. įsteigta Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko parapija. Šv.Rapolo Kalinausko bažnyčia šiame miestelyje stovi jau nuo 2011 metų, ji priklausė Vilniaus šv. Teresės parapijai.
Šventosios moterys
Ryšių su Lietuva turėjo ir bent kelios moterys šventosios. Viena iš jų – Šv. Urszula Ledochowska (1865–1939) – katalikų šventoji, vienuolė, Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos įkūrėja. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje ir Juodšiliuose, kur įsteigti seserų uršuliečių namai, globoti vaikai, veikė mokykla, ligoninės ir t.t.
1983 m. popiežius Jonas Paulius II Poznanėje beatifikavo motiną Uršulę, o 2003 m. paskelbė šventąja. Įdomu tai, kad ir jos vyriausioji sesuo Marija Teresė beatifikuota 1975 m.
Kur kas ryškesnį įspaudą Vilniuje paliko šv. Faustina Kovalska. Viso pasaulio katalikams šiuo metu žinomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, už kurį dėkingi turime būti šv. Faustinai ir Vilniui. Kaip tik čia jis buvo nutapytas.
1905 metais Lenkijoje, Švininos parapijos Glogoviecų kaime, gimusi Helena Kovalska Marijos Faustinos vardą gavo davusi vienuolės įžadus 1926 metais. Po trejų metų, 1929 m., ji pirmą kartą apsilankė Vilniuje.
1931 m. vasario 22 d. seseriai Faustinai Plocke apsireiškė Jėzus ir paliepė nutapyti regėjimą perteikiantį paveikslą. 1933 m. gegužės 1 d. ji davė amžinuosius vienuolinius įžadus ir gegužės 25 d. atvyko į Vilnių, gyveno Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno namuose, čia nuolat patirdavo Jėzaus apsireiškimus, kuriuos aprašė savo dienoraštyje.
Būtent Vilniuje sesuo Faustina sutiko nuodėmklausį, universiteto teologijos profesorių kun. Michalą Sopočką, tapusį jos dvasios tėvu ir padėjusį imtis jai patikėtos misijos – skelbti Viešpaties Gailestingumą. Kun. M.Sopočka sutarė su dailininku Eugenijumi Kazimirovskiu, kuris ir nutapė Išganytojo atvaizdą pagal Faustinos regėjimus. Paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 m. sausio 2 d. Sesuo pusę metų lankėsi dirbtuvėje bent kartą per savaitę, kad patikslintų detales ir nurodytų klaidas.
Savo dienoraštyje Faustina užrašė, kad būdama celėje išvydo Jėzų, vilkintį baltu drabužiu, viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ties širdimi, iš kur ėjo du dideli spinduliai – raudonas ir baltas. Ji kartojo išgirdusi Jėzaus paliepimą nutapyti paveikslą su užrašu „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Mirė F.Kovalska po sunkios ligos 1938 m.
Šventąją seserį M.Faustiną Kovalską, šiandien visam pasauliui žinomą Dievo Gailestingumo apaštalę, teologai priskiria žymiausių Bažnyčios mistikų būriui.
„...tyroje ir nuolankioje širdyje gyvena Dievas, kuris yra pati šviesa, o visi kentėjimai ir nemalonumai yra tam, kad pasirodytu sielos šventumas“, – tai ištrauka iš ses. Faustinos dienoraščio.
Viso pasaulio katalikams šiuo metu žinomas paveikslas „Jėzau, pasitikiu tavimi“, už kurį dėkingi turime būti šv. Faustinai ir Vilniui.
Jonas Paulius II, lankydamasis Vilniuje, irgi nepamiršo šios šventosios, kalbėdamas su Lietuvos lenkais Šventosios Dvasios bažnyčioje: „Sesuo Faustina daug metų buvo „viena iš jūsų“. Šioje bažnyčioje yra pamaldžiai gerbiamas šventas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio garbinimą ji skelbė. Mano Brangieji, būkite pasekėjais jos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais.
Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę.“
Faustiną Kovalską Jonas Paulius II paskelbė šventąja 2000 m. balandžio 30 d.
Lietuviškieji ir iš Lietuvos
Palaimintųjų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva, turime taip pat ne vieną. Geriausiai daugelio atsimenamas, nes jo beatifikacijos iškilmės įvyko 2017-ųjų vasarą Vilniuje, yra Teofilius Matulionis – žmogiškas šventasis, kurio žemiškoji kelionė buvo kupina kančių ir skausmo.
Dar vienas „lietuviškas“ palaimintasis yra Jurgis Matulaitis. Kunigų marijonų kongregacijos atkūrėjo, Vilniaus vyskupijos ordinaro ir apaštališkojo vizitatoriaus Lietuvai vienuoliškas bei ganytojinis šventumas skleidėsi tautinės neapykantos ir ankstyvųjų bolševizmo iššūkių įkaitintoje aplinkoje. J.Matulaitis beatifikuotas 1987 m., švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį.
Iš Vilniaus krašto kilęs, Vilniaus dvasinėje seminarijoje besimokęs, čia kunigavęs kun. Mykolas Sopočka itin gerai žinomas kaip šv. Faustinos nuodėmklausys ir dvasios tėvas, artimai susijęs su Gailestingojo Jėzaus apsireiškimų paslaptimi. Dievas jam skyrė nepaprastai svarbų vaidmenį – įgyvendinti sesei Faustinai patikėtą misiją. 2008 m. rugsėjo 26 d. Popiežius Benediktas XVI savo dekretu paskelbė kunigą Mykolą Sopočką – Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėją – palaimintuoju.
Net keturi Jono Pauliaus II Varšuvoje 1999 m. birželio 13-ąją palaimintaisiais paskelbti Antrojo pasaulinio karo kankiniai irgi turėjo ryšių su Lietuva. Henrikas Hlebovičius (1904-1941) ne vienerius metus kunigavo Vilniuje ir Trakuose, buvo nužudytas Baltarusijos teritorijoje nacių.
Lietuvoje, netoli Nemenčinės, gimė ir dar vienas Romos katalikų bažnyčios palaimintasis, brolis pranciškonas Piotras Banifacas Žukovskis (1913–1942). II pasaulinio karo metais jis pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur ir mirė.
1941 m. Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje baigėsi ir Vilniuje 1915 m. gimusio Antonino Marijos Jono Eugenijaus Bajevskio žemiškoji kelionė.
Tądien tarp beatifikuotųjų atsidūrė ir dar vienas II pasaulinio karo kankinys, susijęs su Lietuva. Tai buvo Vilniaus seminarijoje studijavęs, vėliau – dabartiniame Vilniaus rajone esančių Dūkštų bažnyčios vikaras Stanislovas Pyrtekas (1913–1942).
