Bevizis režimas bus taikomas trumpalaikėms (iki 90 dienų trukmės 180 dienų laikotarpyje) kelionėms, skirtoms verslo reikalų, turizmo, šeimos, kultūros, sporto renginiams, trumpoms studijoms, mokymams, gydymuisi ar pan. tikslais.
Bevizio režimo įsigaliojimas – labai reikšmingas ir kantriai lauktas sprendimas. Pasiektas susitarimas įrodo, kad reformos atsiperka. Šis sprendimas labai svarbus ne tik politiškai, bet ir psichologiškai. Ukrainiečiams itin svarbu jausti, kad Maidane bei Donbase sudėtos aukos vardan europietiško Ukrainos kelio nenuėjo veltui, kad pasipriešinimas Kremliaus agresijai yra prasmingas ir vertinamas Vakaruose.
Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, bevizio režimo įsigaliojimo tikroji reikšmė pasijus ne iš karto. „Įvairios apklausos rodo, kad Ukrainos piliečiai pastaraisiais metais į Europą keliavo labai pasyviai. Daugiau nei 60% ukrainiečių nė sykio nėra buvę Europoje. Žinoma, visi 42 milijonai ukrainiečių tikrai staiga nepajudės, bet vis tiek būtina įvertinti, kad nuo šiol atsiveria tokios galimybės, apie kokias nebuvo galima pasvajoti niekada anksčiau“, – teigė L. Linkevičius.
Postūmis reformoms
Prieš įsigaliojant beviziam režimui, Ukrainoje nuolat pasigirsdavo nuogąstavimų, esą bevizio režimo įvedimas užtruko per ilgai – suprask, tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau ir greičiau. Vis dėlto žvelgiant iš Europos Sąjungos varpinės, šis procesas yra beprecedentis, ir įvyko stebėtinai greitai, – juk bevizis režimas įvedamas didžiulės migracijos krizės ES ir vis dar tebesitęsiančio karo Ukrainoje sąlygomis.
Nuo 2010 m. Ukraina nuosekliai įgyvendino vadinamąjį Vizų režimo liberalizavimo veiksmų planą (angl. Visa Liberalisation Action Plan, VLAP) tam, kad už migraciją atsakingos institucijos dirbtų sklandžiai, kad būtų užtikrintas sėkmingas ES bendradarbiavimas su Ukrainos teisėsaugos ir migracijos institucijomis. Per šį laiką Ukraina įgyvendino visus jai keltus reikalavimus tokiose srityse kaip dokumentų apsauga, integruotas sienų valdymas, kova su organizuotu nusikalstamumu, migracijos valdymas, teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas, prekyba žmonėmis, lygios galimybės ir daugelyje kitų.
Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis ES paprastai neskuba, nes nenori papildomų rūpesčių, susijusių su migrantų ir karo pabėgėlių srautais. VLAP‘as nepritaikytas situacijoms, kai civilinė valdžia nekontroliuoja dalies savo sienų (dabar taip yra Pietryčių Ukrainoje), tad ES pasiryžimo laikytis pažado Ukrainai ir įvesti bevizį režimą negalima nuvertinti. Panaši situacija yra buvusi tik Kroatijoje, kurioje bevizis režimas su ES taip pat įvestas karinio konflikto sąlygomis, – vis dėlto negalima lyginti Kroatijos ir Ukrainos teritorijų dydžio bei gyventojų skaičiaus.
Greičiau nei buvo galima tikėtis
Pirmą kartą bevizio režimo perspektyva Ukrainai buvo pažadėta 2008 m., iškart po Rusijos-Gruzijos karo vykusiame dvišaliame ES-Ukrainos viršūnių susitikime Paryžiuje. Pabrėžtina, jog tuo metu vizų liberalizacijos perspektyva buvo aptakiai suformuluota kaip ilgalaikis tikslas. Nedaug kas tada tikėjo, kad šis į tolimą ateitį nukreiptas tikslas bus pasiektas taip greitai. Faktas, kad dėl vizų liberalizacijos pavyko sutarti per mažiau nei 10 metų, liudija apie milžinišką atliktą šuolį.
Politinė valia dėl bevizio režimo ir Ukrainoje, ir Europos Sąjungoje atsirado ne iš karto.
Politinė valia dėl bevizio režimo ir Ukrainoje, ir Europos Sąjungoje atsirado ne iš karto. Esminis postūmis susitarimui įvyko po Maidano revoliucijos, Krymo aneksijos ir Rusijos inicijuoto karo Donbase. ES solidarumas davė impulsą glaudesniam bendradarbiavimui su Ukraina, savo ruožtu, Ukrainos naujoji vyriausybė daug ryžtingiau ėmėsi būtinų reformų, ir jau 2017 m. stebime to rezultatus – patvirtintas ne tik bevizis režimas, bet ir ES-Ukrainos Asociacijos sutartis, kurią gegužės 30 d. ratifikavo paskutinioji ES valstybė narė – Nyderlandai.
Ir ukrainiečiai, ir jiems talkinę lietuviai vizų liberalizacijos neabejotinai norėjo dar greičiau, tačiau reikia suprasti, kad Ukraina privalėjo atlikti daugybę reformų. Rimtas reformas reikėjo įgyvendinti tokiose jautriose srityse kaip sienų apsauga, migracijos procesų kontrolė ir netgi žmogaus teisių apsauga.
Lietuvos parama
Ukrainos valdžios atstovams politinės valios vykdyti reformas proceso eigoje neretai pritrūkdavo. Tam, kad reformų procesas neužstrigtų, dažną sykį reikėdavo Ukrainos sąjungininkų postūmių ir paraginimų. Reikšmingą vaidmenį čia suvaidino Lietuvos diplomatai ir politikai, pradedant žemiausios grandies pareigūnais ir baigiant aukščiausiais Lietuvos politikais: prezidente Dalia Grybauskaite ir užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Lietuvos diplomatai Briuselyje ir svarbiausių Europos partnerių sostinėse, ministrai ir Seimo nariai, ekspertai visais įmanomais lygiais visomis įmanomomis progomis stengėsi padėti Ukrainai pasiekti teigiamą ES vertinimą. Ukrainiečiams talkino ir LR Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Migracijos departamentas, Konsulinis departamentas, kitos Lietuvos institucijos. Daugybė Lietuvos institucijų buvo įsitraukusios į šį procesą, prisidėjo ir techniniais, ir ekspertiniais pajėgumais. Tai buvo ne tik politiniai pareiškimai, bet ir labai kryptingas, kantrus kasdienis darbas.
Lietuvos diplomatijos vadovas priminė, kad ukrainiečiai labai vertina visokeriopą Lietuvos paramą.
„Nuo pat Maidano revoliucijos lietuviai Ukrainoje priimami labai šiltai ir išskėstomis rankomis. Pats daugybę kartų lankiausi Maidane nuo lemiamų įvykių pradžios. Patekti į pagrindinę Nepriklausomybės aikštę nebuvo taip paprasta: sargyba, barikados, viskas užtverta... Tačiau lietuviams durys visada būdavo atveriamos be klausimų. Neseniai kartu su paramą teikiančios „Blue/Yellow“ organizacijos lyderiu Jonu Ohmanu lankėmės netoli fronto esančiame Avdijivkos miestelyje. Ukrainiečiai mato, kad jiems padeda visa Lietuva – politikai, diplomatai, ekspertai, nevyriausybininkai ir savanoriai“, – teigė L.Linkevičius.
Ukraina neturėtų užmigti ant laurų. Vizų liberalizavimo perspektyva veikė kaip reformas skatinantis veiksnys. Kai kurie Vakarų ekspertai baiminasi, kad bevizio režimo užtikrinimas gali sumažinti Ukrainos politinės klasės akstiną įgyvendinti kitas svarbias struktūrines reformas. Tačiau yra sutarta dėl suspendavimo mechanizmo, kuris įpareigoja ukrainiečius (ir visas kitas šalis, kurioms taikomas ES bevizis režimas) tęsti pradėtus darbus. Jeigu Ukraina sabotuos pasiektus susitarimus, ES gali nuspręsti laikinai sustabdyti bevizį režimą. Reikia įvertinti ir tai, kad po ilgų diskusijų 28 ES narėms pavyko susitarti dėl pakankamai lankstaus suspendavimo mechanizmo.
Kadangi judėjimo laisvės privalumus savo kailiu pajus nemažai Ukrainos gyventojų, šalies politinis elitas turėtų suprasti, jog su vizų liberalizacija susietų reformų kompromitavimas susilauks Ukrainos elektorato rūstybės. Ši perspektyva turėtų suveikti kaip politinis saugiklis. Be to, anot L.Linkevičiaus, ukrainiečiai supranta, kad jie patys yra savo likimo kalviai, todėl esą nėra reikalo manyti, jog po bevizio režimo įsigaliojimo sumažės jų entuziazmas pokyčių atžvilgiu.
