Gegužės mėnuo Rusijoje – tarsi maži Naujieji metai. Švenčių tiek daug, kad žmonės nedirba nuo gegužės pirmos beveik iki gegužės 9. Neveikia ir universitetai. Džiaugdamasis atostogomis vakare lėkiau į Klaipėdą. Tą karštą dieną likimas bandė rodyti, kad nieko gero šiandien neišeis ir kad geriau pasilikti Kaliningrade. Pavėlavau ne tik į autobusų stotį, bet ir į aikštelę prie išvažiavimo kelio iš miesto. Lietuvių pakilimas („Litovskij val“) – taip Kaliningrade vadinasi vietovė, kur dar įmanoma pagauti autobusą į Klaipėdą. Visai šalia Černiachovskio aikštė ir Aleksandro Nevskio gatvė, kuria ir išvažiuojama iš miesto Kuršių nerijos link. Černiachovskis, beje, kažkada buvo palaidotas Vilniuje, kur dabar Vinco Kudirkos aikštė, šalia Vyriausybės. Dar viena sąsaja su Lietuva.
Suskaičiavęs likusius pinigus, nusprendžiau pasivyti autobusą su taksi. „Dušmanas“ pasijuokė: „Pas merginą turbūt leki, jei toks užsispyręs.“ Autobusą pagauti pavyko tik prie Zelenogradsko, prie pat Kuršių nerijos. Toliau tik maži miesteliai Rybačis, Lesnojė, ir pasienis. Lietuva. Nida.
Taksistas paėmė paskutinius pinigus. Bet kam jie reikalingi? Greitai Klaipėda, o ten jau namai. Tada dar neįmanoma buvo nuspėti, kad namai labai toli, o pasiekti juos pavyks tik daugiau negu po 12 valandų miške.
Keista spūstis pakeliui į pasienį. Bet į priešingą pusę. Visi važiuoja atgal. Keista. Vakaras juk. Su sirenomis autobusą siaurame kelyje aplenkė gaisrininkai. Prie sienos autobusą sustabdė sunerimę Rusijos pasieniečiai. Kažką kalbasi su vairuotoju. Keleiviai su nerimu laukia paaiškinimo. „Toliau nevažiuojame. Lietuvos pusėje kilo gaisras, eismas sustabdomas. Varom atgal“, – pasakė vairuotojas. Jo veide taip pat nėra džiaugsmo. Vakarinis autobusas – tai klaipėdiškiai. Nakvynė Rusijoje – jau nuostoliai. Vadinasi, reikia važiuoti aplink visą Kaliningrado sritį, kirsti sieną prie Sovetsko, ir judėti Klaipėdos link. Nemažas ratas. Keturių valandų kelionė virsta aštuonių ir net daugiau.
Manydamas, kad gaisras nerimtas ir jį tuoj užgesins, padariau dar vieną klaidą. Nusprendžiau eiti prie sienos, pagauti mašiną ir taip atvažiuoti iki Klaipėdos greičiau. Mašiną pavyko sustabdyti labai greitai.
Viduje sėdėjo du verslininkai. Atrodė taip, tarsi būtų dešimto dešimtmečio pradžia. „Tai ar tu davei jam kyšį? Nepaėmė? Negali būti. Ten visi ima. Mažai davei“, – kalbėjo jie tarp savęs net nekreipdami dėmesio, kad kartu važiuoja nepažįstamas žmogus. „Velniop tą gaisrą. Aš turiu iš ryto reikalų. Pravažiuosime“, – drąsiai kalbėjo vairuotojas. Su pasieniečiais jis net nekalbėjo. „Praleisk, toliau mano problemos“, – Rusijos pasienyje sakė jis. „Bet lietuviai jūsų vis tiek nepraleis“, – bandė aiškinti jaunas rusų pasienietis. Nepaklausė. Abi sienas praskridome kaip lėktuve. Įvažiuojamoji pusė buvo laisva. Tik keli gaisrininkų automobiliai stovėjo. Jų lietuviai taip pat nepraleido. Gaisrininkai priklauso specialiosioms tarnyboms ir pagal įstatymą negali kirsti sienos. Jau vėliau spaudoje plačiai buvo aptarinėta, kad Lietuva prašė pagalbos net latvių, išnaudojo visas savo galimybes, bet vis tiek gesino gaisrą ne vieną parą. O visai šalia stovėjo rusai, kurie norėjo ir galėjo padėti, bet dėl biurokratijos paprasčiausiai negalėjo kirsti sienos.
 |
| Kuršių nerijos nacionalinio parko nuotr./Gaisras smiltynėje plito itin sparčiai. |
Jaunas pasienietis buvo teisus. „Jūs niekur nenuvažiuosite“, – pravažiavus sieną pasakė policininkas. Kelias buvo užblokuotas. Tada dar sunku buvo suprasti, kad gaisras toks didžiulis. Nebuvo nei kvapo, nei tuo labiau liepsnos.
Smarkiai besikeikdami verslininkai grižo į Nidą. Po truputį pradėjo temti. Užsukę į parduotuvę ir nusipirkę nemažai alkoholio man trumpai tarė: „Na ką, vaikine, sėkmės tau, mes į viešbutį.“
Piniginė tuščia. Pradėjo šalti. Neturėjau net striukės. Su liūdesiu prisiminiau autobusą, kuris nors ir darydamas ratą, vis tiek kada nors turėjo pasiekti Lietuvą.
Pėsčiomis grįžau prie pasienio. Ten buvo tikras šurmulys. „Tai kodėl mes negalime jų praleisti, mes degame?!“ – beveik rėkė į raciją Lietuvos pasienietis. „Ei, o tu dink iš čia, ir be tavęs problemų turime“, – į klausimą, ar galima kirsti sieną pėsčiomis, atsakė pareigūnas.
Ei, o tu dink iš čia, ir be tavęs problemų turime.
Sutemo. Nida atrodė vasariškai. Iš kažkur sklido muzika, kažkur rėkavo linksma kompanija. Tik oras buvo ne toks. Pradėjo jaustis ugnies kvapas. Bet jis ne toks, kaip kepant kepsnius ar šašlykus. Jis buvo tikrai ne malonus. Lyg dega kažko gyvo. Tai buvo miškas. Su visais gyvūnais, paukščiais. Su nepakartojama gamta, kokia yra tik Kuršių nerijoje.
„Vienintelė galimybė nesušalti – įlįsti į kokią nors sodybą“, – pagalvojau, žiūrėdamas į vieno namelio balkoną, kur tikrai niekas negyveno. Tikrai ne pati geriausia mintis. Nedrįsau.
Vis tamsėjo. Degančio miško kvapas buvo vis stipresnis. Nida graži tuo, kad miške stovi daug suoliukų. Ten ir išsimiegosiu! Kur jau ten. Tik prigulęs išgirdau keistą garsą. Žiūriu į krūmus. Šernas? Stirna! Gyvūnas bėgo nuo ugnies Rusijos link. Bet tai spąstai. Ten spygliuota tvora. Po minutės dar kažkas prabėgo visai šalia. Ir dar, ir dar. Gyvūnai bėgo ir bėgo. Vaizdas apokaliptiškas. Kažką panašaus galima pamatyti filme „Knowing“ su Nikolasu Cage‘u. Tik liepsnos tiek nebuvo, bet žvėrys bėgo panašiai.
Nakvoti tokiomis sąlygomis buvo baisu. Pakeičiau vietą, arčiau prie namų ir viešbučių. Kvapas vis stiprėjo. Trečią nakties neištvėriau. Norėdamas sušilti nusprendžiau bėgioti aplink namus.
„Jaunuoli, eikš čionai“, – po kokio trečio rato išgirdau balsą iš vieno viešbučio. Graži moteriškė, labai šiltų akių ir šypsenos, dirbanti viešbutyje, pasirodo, jau ilgai stebėjo keistą vaikiną, gulintį ant suoliuko, po to bėgantį aplink namą, ir tai trečią nakties.
„Mūsų autobuso nepraleido, o aš iš Kaliningrado važiavau į...“, – pradėjau pasakoti, bet moteris pertraukė. „Žinau, ne vienas toks. Aš tau jau paruošiau lovą, eik. O rytoj važiuosi į Klaipėdą su mokytojais, kurie taip pat užstrigo dėl gaisro“, – pasakė moteris. Iki šiol ją prisimenu.
Kitą rytą mes iš tikrųjų išvažiavome į Klaipėdą su mokytojais lituanistais, kurie nuolat važinėdavo į Kaliningradą mokyti vaikus lietuvių kalbos.
Kažką plepėdami visi nutilo, kai įvažiavome į gaisro zoną. Tikriausiai baisesnio vaizdo gyvenime dar nesu matęs. Išdegintas miškas atrodė kaip prakeikta žemė pragare. Juoda spalva. Visur. Ji tęsėsi ir tęsėsi. Aplink rūkas. Ir kvapas, kurio neįmanoma pamiršti. Sustojome. Kai išlipome, po kojomis iškart pamatėme negyvą gyvatę. Ji visiškai sudegė. Toliau žiūrėti buvo neįmanoma. Į Klaipėdą važiavome tyliai. Visi mąstė apie kažką savo. Gaisras, pasirodė, tuo metu tik prasidėjo, su juo kovojo ne vieną dieną.
P.S. Vakar, ketvirtadienį, grįždamas po darbo, Vilniuje, Fabijoniškėse, mačiau degančią žolę. Ar padegė, ar kažkas rūkė, daug yra priežasčių. Gaisrininkai jau buvo iškviesti, o šalia stovėjo gyventojai su šunimis, ir linksmai stebėjo, kaip dega žeme. Kažkas šalia dar rūkė. Tikriausiai mes niekada nesaugosime savo gamtos, kol nepateksime į rimtą bėdą. Tokią, kuri ištiko Kuršių neriją.
