Vilniaus universiteto mokslininkai – doc. Artūras Bautrėnas ir doktorantė Neringa Mačiulevičiūtė-Turlienė – kasmet kelis kartus lankosi Kuršių nerijoje ir matuoja kopų aukščius, taip vertindami jų dinamiką bėgant metams, stebėdami jautriausias kopų vietas.
Pirmadienį Neringoje jie pristatė tyrimo rezultatus. Apie kopas, jų dinamiką, gamtinę kaitą diskutavo šios srities mokslininkai, susirinkę į renginį „Eko karta: Kopos“. Tarp jų ir Klaipėdos universiteto mokslininkai – Arvydas Urbis bei Ramūnas Povilanskas.
Reikėtų šaltos žiemos
A.Bautrėnas su kolege stengiasi į Kuršių neriją atvykti skirtingais metų laikais, tad apsilanko 3–4 kartus kasmet. Matavimus mokslininkai vykdo trijose vietoje – ties pasieniu esančioje ir mažiausiai lankomoje Sklandytojų kopoje, Parnidžio ir Naglių kopose.
„Sklandytojų kopoje, kur lankomumas ribotas, pokytis vyksta labai natūraliai, veikiamas vėjo, kritulių. Mums tai kaip etaloninis pavyzdys, o Parnidis, Naglis – lankomas žmonių. Bandome išskirti, kiek žmonės paveikia kraštovaizdį. Be to, reljefai labai skirtingi. Bandome tą tendenciją pastebėti. Taip pat atmetę žmonių faktorių, norime pažiūrėti, kas maždaug laukia, – sakė A.Bautrėnas.
– Tendencijos tokios, kad į marias eina tas smėliukas. Šaltų žiemų nėra, nebesusidaro paviršinė plutelė, kuri žiemą pristabdydavo sklaidą, to nebėra, pagreitėjimas jaučiasi. Žiemą smėlis randamas už kelių kilometrų nuo kranto, tai yra ant Kuršių marių ledo. Bendrai galima būtų sakyti, kad kopos lėkštėja ir plečiasi į šonus smėlio klodai“.
Sklandytojų kopa dėkingesnė geografiškai. Čia pučiant vėjui atklysta smėlis iš Kaliningrado pusės. Be to, šios vietos neužstoja jokie barjerai. Kitaip nei Naglių kopoje, kur smiltims patekti sunkiau dėl kopos struktūros.
Veikia žmogaus pėdos
A.Bautrėno teigimu, itin daug sudrumstimo kopose esama ir dėl žmogaus įtakos. Kiekvieną pėdą vėjas stengiasi išlyginti nupūsdamas smėlyje atspaustas raukšleles. Lygus paviršius pustomas gerokai mažiau.
Akivaizdus pavyzdys Parnidžio kopa, kur ties saulės laikrodžiu buvo susidariusi dauba, o smėlio čia kadaise būta gerokai daugiau, kone tiek, kiekį į dangų stiebiasi pats laikrodis.
