Informacija neteikiama prisidengiant valstybės paslaptimi. Nekalbama net apie tuos dalykus, kurie yra vieši ir laisvai prieinami plačiajai visuomenei, nes juos apibrėžia šalies įstatymai.
Apie Liudytojų ar nukentėjusių asmenų apsaugos programą pareigūnai nepasakoja net kaip apie reiškinį, atsiribojant nuo konkrečių istorijų. Manoma, kad kiekvienas iš pažiūros nekaltas žodis gali padaryti neatitaisomos žalos, ypač po pastarųjų savaičių įvykių, kai dukrą pagaliau susigrąžinusi Laimutė Stankūnaitė priversta gyventi slaptoje vietoje. Jas abi visą parą saugo Kriminalinės policijos biuro pareigūnai.
„Kam reikia, tie ir žino“
Apie tai, kiek valstybei kainuoja vieno asmens apsauga, tegalima spėlioti. Manoma, kad išlaikyti vieną saugomą žmogų atsieina apie 35–40 tūkst. Lt per mėnesį. Į šią sumą įskaičiuojamas policijos pareigūnų darbas, konspiracinio buto nuoma ir jo išlaikymas, saugomo asmens vežiojimas, maitinimas, gydymas, aprūpinimas būtiniausiomis prekėmis.
Baisiausia, kad tokioje padėtyje atsiduri dėl kažkokių asmenų neteisėtų veiksmų, pavyzdžiui, grasinimų ar bandymo pasikėsinti.
L.Stankūnaitė žiniasklaidai yra prasitarusi, kad jai net maistas nieko nekainuoja – viską, ko reikia, nuperka ir į namus atneša apsaugos darbuotojai. Anuomet dėl dukters globos kovojusi moteris sakė, kad per mėnesį iš valstybės gauna 390 Lt pašalpą.
Pasak Kriminalinės policijos biuro Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos pareigūnų, normatyvų, kiek turi būti skiriama vienam saugomam liudytojui, nėra. Esą tai priklauso nuo poreikių ir individualios situacijos. „Vienam gali būti gal 10 Lt, kitam – gal 100Lt, o kitam – nieko. Tai yra valstybės paslaptis, kam reikia, tie ir žino“, – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis ir detaliųjų paslapčių sąrašu, patvirtintu vidaus reikalų ministro įsakymu, rėmėsi pareigūnai.
Jokio asmeninio gyvenimo
Detalių, kaip ir kur saugoma jo klientė, nežino net L.Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas. Tačiau jis, kalbėdamasis su savaitraščiu „15min“, patikino, kad būti saugomam – ne privilegija, o sunki našta.
„Tai – visų pirma didžiulis diskomfortas, nes esi priverstas gyventi su svetimais žmonėmis ir esi priklausomas nuo jų taisyklių ir reglamento. Baisiausia, kad tokioje padėtyje atsiduri dėl kažkokių asmenų neteisėtų veiksmų, pavyzdžiui, grasinimų ar bandymo pasikėsinti“, – svarstė G.Černiauskas.
L.Stankūnaitės gynėjas atkreipė dėmesį, kad jo klientė asmeninio gyvenimo neturi jau ketverius metus: „Ji net negali jo susikurti – susirasti draugo ar vyro. Tai iš esmės neįmanoma. Ji net į kavinę negali nueiti, nes apribotos, netgi eliminuotos, jos galimybės vienai judėti. Apie spontanišką elgesį pamiršk – viskas suplanuota, suderinta iki smulkmenų. Susitikimai su artimaisiais organizuojami tam tikrose vietose ir tik po to, kai jos kruopščiai patikrinamos ir įsitikinama, kad saugu. Elementarus apsipirkimas – net nežinau, kokiomis aplinkybėmis jis vyksta. Tai neatskleidžiama informacija, prilyginama valstybės paslapčiai.“
Net būdamas L.Stankūnaitės advokatu G.Černiauskas nežino jos gyvenamosios ar buvimo vietos. „Klientės padėtį palyginčiau su jausmu, kai atsiduri svetimoje šalyje, priešiškoje aplinkoje – lyg nepageidaujamas imigrantas. Tada užsidarai šeimos rate, o jei ir jos neturi, lieki vienas tarp keturių sienų. Prie viso to prisideda paslapties našta, nes niekam negali būti atviras, negali pasipasakoti, atskleisti gyvenimo detalių. Supa tik svetimi žmonės, o kartais kiekvienam norisi turėti privačią erdvę“, – kalbėjo G.Černiauskas, neatmesdamas prielaidos, kad L.Stankūnaitei ir jos dukrai gali tekti atsisveikinti su praeitimi ir kurti ateitį su nauja tapatybe.
Slaptumas kiša koją skaidrumui
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas, prof. dr. Raimundas Jurka, apie saugomus asmenis parašęs mokslinį darbą, tvirtina, kad Lietuvos teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų apsauga, yra pakankamai profesionalus, netgi aukšto lygio.
Plastinė operacija kainuotų labai brangiai, tačiau tai – kraštutinė priemonė. Čia jau ne pinigų klausimas, o žmogaus pasiryžimo, psichologinio pasirengimo
Kurdami Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio programą lietuviai, kaip teigiama šaltiniuose, rėmėsi JAV patirtimi.
„Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių rūšys, aplinkybės ir tvarka, kuriomis skiriama valstybės apsauga, yra apibrėžtos įstatyme. Jis viešas ir galiojantis. Todėl man keistas policijos pareigūnų drebulys apie tai kalbėti. Lygiai taip pat nesuprantama, kam slėpti asmenų, saugotų nuo 1996 metų, kai buvo patvirtinta Liudytojų apsaugos programa, skaičių ir lėšų, kasmet atseikėjamų programai, dydį“, – stebėjosi profesorius.
Dėl tokio duomenų slaptumo tampa sudėtinga kontroliuoti, kur panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai. „Juk į viešumą buvo iškilę atvejų, kai ne pagal paskirtį naudotasi liudytojų apsaugai skirtais butais ir pan.“ – pastebėjo R.Jurka, priminęs prieš keletą metų garsiai nuskambėjusią istoriją apie slaptą butą Vilniuje, kuriame glausdavosi ne valstybės saugomi liudininkai, o tuometis policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Plastinė operacija – retas kraštutinumas
Pagal įstatymus Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio programa apima ne tik liudytojus ir nukentėjusiuosius, bet ir kitus baudžiamojo proceso dalyvius: ekspertus, specialistus, vertėjus, kaltinamuosius, įtariamuosius, operatyvinius darbuotojus, tardytojus, prokurorus, teisėjus, jų šeimos narius ir giminaičius, taip pat kitus asmenis, susijusius su vidaus reikalų sistemos operatyvine veikla. Liudytojai ir nukentėjusieji saugomi tais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, kad juos, jų šeimos narius ar giminaičius ketinama nužudyti, panaudoti prieš juos prievartą, sunaikinti ar sugadinti jų turtą, imtis prieš juos kitokių nusikalstamų veiksmų. Motyvuotą sprendimą dėl būtinumo saugoti liudytojus ar nukentėjusiuosius priima kvotą atliekantis asmuo, tardytojas, prokuroras arba teismas.
Apsaugos priemonių gali būti įvairių – nuo fizinės asmens bei jo turto apsaugos, leidimo laikyti ginklą išdavimo iki tapatybės keitimo ar net plastinės operacijos.
„Plastinė operacija kainuotų labai brangiai, tačiau tai – kraštutinė priemonė. Čia jau ne pinigų klausimas, o žmogaus pasiryžimo, psichologinio pasirengimo“, – įsitikinęs R.Jurka.
Gauti informacijos apie saugomo asmens išlaikymui skiriamas lėšas jam irgi nepavyko. Tačiau manoma, kad Lietuvoje nėra nuostatos užtikrinti žmogui iki apsaugos skyrimo buvusį pragyvenimo lygį. Tokia tvarka galioja Italijoje.
„Sistema sulaukia kritikos, nes valstybei kainuoja milžiniškus pinigus. Tačiau tvarka nekeičiama, nes ji padeda kovoti su mafija ir įvairiomis nusikalstamo pasaulio grupuotėmis: turint galvoje, kad asmens parodymai gali lemti rimtos bylos sėkmę, išlaidos pateisinamos“, – apibendrino R.Jurka.
Tyli, nes saugo Lietuvą
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ilgametis teisėsaugos pareigūnas, dabar bendrovės „Ekskomisarų biuras“ vadovas ir savininkas Alvydas Sadeckas pabrėžė, kad visame pasaulyje, ypač JAV, asmenų apsauga dažniausiai susijusi su organizuotu nusikalstamumu, kai tam tikra nusikalstama grupuotė susitelkia prieš žmogų, kuris jai kelia pavojų savo galimais parodymais byloje.
„Būti saugomam yra didelis nepatogumas, iš esmės keičiantis žmogaus gyvenimo būdą, įpročius, neigiamai veikiantis emocijas ir dvasinę būseną. Suvaržymai labai griežti. Kiek gali taip tverti – mėnesį, du? O jei reikia kelerius metus? Lietuvoje yra buvę atvejų, kai saugomas asmuo pradėjo pro pirštus žiūrėti į apsaugos darbuotojų nurodymus, pažeidinėti nustatytą tvarką. Ir išgerti užeidavo noras, ir pabėgti...“ – prisiminė A.Sadeckas.
Apie lėšų dydį liudytojų ar nukentėjusiųjų apsaugai esą negali būti jokios kalbos. „Patikėkite, atitinkamoms užsienio valstybėms tokie duomenys būtų labai įdomūs. Iš tų skaičių pasimatytų Lietuvos galimybės ir pajėgumai. Labai daug kas suinteresuotas analizuoti mūsų specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos institucijų galimybes, todėl informacija, susijusi su Valstybės saugumo departamentu ir operatyvine veikla, tikrai neturi būti vieša“, – sakė A.Sadeckas.
Prapulti įmanoma
Apie ne pagal paskirtį naudotą liudytojų apsaugai skirtą butą buvęs policijos generalinis komisaras, dabar teisines paslaugas teikiančiai Alytaus bendrovei vadovaujantis V.Grigaravičius interviu „15min“ nekalbėjo, tačiau sutiko bent šiek praskleisti Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programos šydą.
– Viena slapčiausių JAV specialiųjų tarnybų – JAV maršalų tarnyba, vykdanti ir Liudytojų apsaugos programą, skelbia šiokius tokius savo veiklos rezultatus. Kodėl Lietuvos policijos departamentas apie tai neteikia jokios informacijos?
– Liudytojų ar nukentėjusių asmenų apsauga – tai įstatymais reglamentuota veikla, kuri turi valstybės paslapčių žymą. Daug kas toje tarnyboje užslaptinta, todėl gana sudėtinga ką nors kalbėti.
– Tačiau negi grėstų reali žala, atskleidus du skaičius – kiek asmenų saugota nuo programos įsigaliojimo ir kiek lėšų kasmet skiriama programai vykdyti?
– Jei atskleistume skaičius, tai iš dalies būtų tam tikras masto atskleidimas. Tegaliu pasakyti, kad tai gana brangu. Pagalvokite: patalpų nuoma, jas reikia keisti, saugomus asmenis reikia vežioti, gydyti, mokyti, įdarbinti ir t.t.
– Negi valstybė už saugomą žmogų atsakomybę ir finansinę naštą prisiima iki jo gyvenimo galo?
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./V.Grigaravičius |
– Tikrai ne. Laikui bėgant jam ar visai šeimai padedama adaptuotis tam tikroje parinktoje aplinkoje – nebūtinai Lietuvoje, galbūt kokiame nors pasaulio kampelyje. Per tam tikrą laiką žmogus išmokomas vietos kalbos, specialybės, jei reikia. Visa tai vyksta valstybės lėšomis. Po to šeima ar asmuo pradeda gyventi savarankiškiau: įsidarbina, gauna pajamas ir valstybės dotacija tolydžio mažėja. Ateina laikas, kai žmogus visiškai save išlaiko, valstybės finansinės injekcijos nutraukiamos. Mažinama ir elektroninė apsauga, nors, aišku, žmogus ar šeima kontroliuojama kokiais nors kitais būdais. Tačiau galų gale pradedama gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau tam reikia labai daug laiko, tai ilgas procesas, priklausantis nuo žmonių sugebėjimų, nuo grėsmės dydžio – ar ji mažėja, ar išlieka stabili. Yra atvejų, kai apsauga visai nutraukiama.
Tačiau ir tokiu atveju gali kilti problemų. Ilgą laiką saugotas žmogus gali jausti baimę, kad jis niekam neberūpi. Be to, jei pareigūnai ilgus metus nesikeičia, jie tampa draugais, atsiranda psichologinis ryšys, o vieną dieną tenka visus saitus nutraukti. Tai irgi sunku.
– Ar yra atsižvelgiama į saugomo asmens statusą visuomenėje ir pajamas? Ar užtikrinamas analogiškas pragyvenimo lygis buvusiajam?
– Neturi reikšmės, ar žmogus gyveno finansiškai labai gerai, ar blogai. Viskas pagal valstybės išgales. Biudžete numatomos lėšos, sudaromos sąmatos ir pagal jas gyvenama. Būna ir taip, kad saugomas asmuo gyvena geriau nei gyveno būdamas nesaugomas, o būna, kad sąlygos suprastėja. Tačiau kiekvienas sutinka su valstybės sąlygomis, nes nori gyventi. O valstybė kiek gali, tiek aprūpina. Mano praktikoje yra buvę atvejų, kad trūko lėšų. Tada kreipiesi į Vyriausybę, ji iš rezervo fondo lėšų skiria papildomą finansavimą. Niekas juk nežino, kiek žmonių reikės saugoti pareigūnams: kiek šiemet, kiek kitais metais? Gal nė vieno, o gal atsiras kokios septynios naujos šeimos?
– Pagal kokius kriterijus nustatoma, kuriuos asmenis reikia saugoti, o kurių ne?
– Situacijų būna labai įvairių. Galbūt asmuo dalyvauja ikiteisminiame tyrime kaip proceso dalyvis – gal nukentėjęs, gal įtariamasis, gal svarbus liudytojas. Gali būti saugomi įtariamieji, sutikę bendradarbiauti su teisėsauga, nusprendę duoti svarbius parodymus, kad ir Henriko Daktaro byloje.
– Kaip parenkamas apsaugos modelis? Asmens tapatybės keitimas atrodo įtikimai, o plastinės operacijos skamba kaip iš fantastikos srities.
– Saugoma, atsižvelgiant į grėsmes. Viskas, kas numatyta įstatyme, yra realu. Tai nėra masiškas reiškinys. Jei tos priemonės reikėtų, atsirastų ir lėšų.
– Ar plastinės operacijos priemonė Lietuvoje jau panaudota?
– Nesakysiu.
– Ar įmanoma likti saugiam Lietuvoje?
– Pavyzdžių yra – ir ne vienas. Iš tikrųjų įmanoma. Tiesa, tokiu atveju kur kas paprasčiau saugoti vieną žmogų, tačiau pasitaiko, kad imamasi visos šeimos apsaugos. Šeima – tam tikras balastas, kuris gali sukelti papildomų nenumatytų problemų. Vaikai, mokykla ar darželis, poliklinika – kyla daugiau grėsmių.
– O kaip sprendžiami atvejai, kai saugoti imtas asmuo turi įsipareigojimų, tarkime, paskolą banke? Ar ją irgi dengia valstybė?
– Visos iškilusios problemos dėl turtinių klausimų sprendžiamos sutarus visoms suinteresuotoms šalims, pasikonsultavus su teisininkais ir pan. Saugomas asmuo gali dalyvauti procesuose, jis yra pasiekiamas, tačiau tam tikrais atvejais ištrinamas iš visuomenės, iš registrų. Jo tarsi nėra. Jis prapuolė. Viskas. O iš tikrųjų jis gyvuoja saugomas valstybės, palaikomos kasdienės reikmės – ir mokslas, ir darbas.
Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio programa savo efektyvumu įrodė, kad ji yra reikalinga: daug nusikaltimų atskleidžiama, išsaugoma daug žmonių gyvybių. Daugelis valstybių ją naudoja daugybę metų. Lietuva palyginti saugi valstybė, neturi problemų su mafija ar gaujomis kaip Italija, JAV, Kolumbija ar Venesuela. Esant reikalui tarp valstybių vyksta bendradarbiavimas, partneriai užsienyje padeda saugomiems asmenims integruotis į bendruomenę, randa darbo vietą ir pan.
Paslaptys glumina
Stasys Šedbaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas
„Visada sakiau, kad bendra metinė suma, skirta liudytojų ar nukentėjusių asmenų apsaugai, neturėtų būti valstybės paslaptis, tačiau Policijos departamentas man aiškino, kad iš tos sumos kas nors gali išskaičiuoti, kiek šiuo metu saugoma asmenų. Tačiau man ir šis skaičius neatrodo paslaptis. Neįsivaizduoju, kad tai pakenktų ar ikiteisminiam tyrimui, ar kam nors iš saugomų asmenų.
Tačiau, tiesą sakant, mes nenorime šia tema daug klausinėti ir gilintis, kad nebūtume netinkamai suprasti, girdi, o kam gi mums to reikia? Aiškiai žinau, kad asmens apsaugos paslauga valstybei labai brangi, todėl skiriama ir palaikoma tik būtiniausiu atveju. L.Stankūnaitės atveju buvo paskirta apsauga, dabar jau pakeista gyvenamoji vieta, bet visiškai įmanomas dalykas, kad su savo pavardėmis nei ji, nei mergaitė Lietuvoje negalės gyventi.“
Garsiausi saugomi asmenys – nusikaltėliai
Saugomas asmuo privalo pasirašyti sutartį, kad sutinka su jam taikomomis apsaugos priemonėmis ir pažada neviešinti informacijos apie jas. Sutarties sąlygas pažeidusiam asmeniui apsauga paprastai nutraukiama. Tačiau Lietuvoje padaryta išimčių.
Lietuvoje yra buvę atvejų, kai saugomas asmuo pradėjo pro pirštus žiūrėti į apsaugos darbuotojų nurodymus, pažeidinėti nustatytą tvarką. Ir išgerti užeidavo noras, ir pabėgti...
Tai įvyko, kai 2004-aisiais buvo suimtas ir sunkiais nusikaltimais apkaltintas Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu laikytas Jonas Bielskis, pravarde Senelis (nuotr.). Jis sutiko bendradarbiauti su policija. Remiantis J.Bielskio parodymais, už grotų turėjo atsidurti Henrikas Daktaras ir jo gaujos nariai. Saviškius išdavusiam J.Bielskiui grėsė buvusių bendrininkų nuosprendis.
Nepatvirtintais duomenimis, J.Bielskis kurį laiką buvo vežiojamas iš vieno policijai priklausančio buto į kitą, vėliau grįžo į savo prabangius namus Kaune. Iš ten akylai saugotas J.Bielskis 2006-ųjų balandį paspruko. Praėjus trims mėnesiams vyras buvo sulaikytas Rusijoje, Sankt Peterburge. Paaiškėjo, kad iš Lietuvos jis pabėgo pasinaudojęs kito asmens dokumentais.
Sutartį pažeidusiam J.Bielskiui grįžus į Lietuvą apsauga buvo atnaujinta. Jam padaryta išimtis, nes šio asmens parodymai buvo labai vertingi.
Iki šiol Lietuvoje ilgiausiai – daugiau kaip 10 metų – saugotas buvęs „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius, pravarde Gorbatyj. Jis buvo teisiamas keliose bylose. Į posėdžius V.Akmanavičių atlydėdavo kaukėti ir automatais ginkluoti pareigūnai. V.Akmanavičiaus parodymai padėjo į teismo suolą pasodinti „Vilniaus brigados“ lyderius. Jam už bendradarbiavimą skirti tik pataisos darbai.
