Apie Sausio 13-osios įvykius – laida „Dėmesio centre“ to meto milicijos akimis. Pokalbis su buvusiu VRM valdybos viršininku, pirmuoju policininko uniformą apsivilkusiu pareigūnu Liutauru Vasiliausku ir buvusiu vidaus reikalų ministro pirmuoju pavaduotoju, pirmuoju Lietuvos policijos generaliniu komisaru Petru Liubertu.
– Pone Liubertai, kiek pareigūnų tuo metu dirbo vidaus reikalų sistemoje? Kiek jų buvo Lietuvos pusėje, kiek buvo pasirinkę tarnauti sovietinei sistemai?
Atsisijojimas buvo natūralus: kai kurie išėjo į pensiją, kiti atėjo į Lietuvos policiją. Galima sakyti, kad tik 1 proc. pareigūnų liko ištikimi sovietų sistemai.
P.Liubertas: 1990 m. sausio 1 d. Lietuvos vidaus reikalų sistemoje dirbo 12 500 uniformuotų pareigūnų ir dar 18 500 laisvai samdomų tarnautojų, darbininkų. Policijoje tais laikais dirbo daugiau kaip 7 500 uniformuotų pareigūnų. Dauguma, jei ne 99 proc., Lietuvos milicininkų perėjo į policiją. Kai skilo OMON, iš 100 pareigūnų tik 37 perėjo į proimperinių jėgų pusę. Atsisijojimas buvo natūralus: kai kurie išėjo į pensiją, kiti atėjo į Lietuvos policiją. Galima sakyti, kad tik 1 proc. pareigūnų liko ištikimi sovietų sistemai.
– Tai policijoje situacija tuo metu buvo visiškai kitokia negu, pavyzdžiui, prokuratūroje?
P.Liubertas: Visiškai kitokia. Vidaus reikalų sistema liko vientisa, vieninga ir pasirinkusi savo aiškiai nedviprasmišką kelią.
– Suprantu, kad jūs, jei ne pirmasis, tai vienas pirmųjų žinojote apie sovietų kariškių planuojamą perversmą, kuris turėjo įvykti sausio 11 d. Iš kur tie šaltiniai? Kaip tada veikė informacijos gavimo sistema?
P.Liubertas: Po 1990 m. kovo 11-osios vidaus reikalų sistemos darbuotojai sulaukė grasinimų ir buvo viliojami pareigomis. Aš pats sulaukiau pasiūlymų padaryti didžiulę karjerą Maskvoje, kad tik pasirinkčiau kitą kelią, negu Nepriklausoma Lietuva.
Pareigūnai buvo viliojami materialinėmis gėrybėmis: butais, automobiliais. Nepavykus nei ekonominėmis, nei diplomatinėmis, nei kitokiomis priemonėmis mūsų suvilioti, atėjome prie sausio mėnesio įvykių. Klausiate, kaip gavome informaciją? Per ilgus savo darbo metus turėjome daug pažinčių, daug darbinių ir asmeninių ryšių, taigi tų šaltinių nereikėjo per daug ieškoti. Kartu gyvenome vienoje šalyje, dirbome toje pačioje valstybėje ir tie šaltiniai visada buvo šalia.
Apie sausio 11 d. turintį įvykti perversmą aš sužinojau iš savo kolegos Stanislovo Stančiko. Jis tuo metu tarnavo sovietiniame dalinyje, buvo pulko vadas. Gavau iš jo tikslią informaciją, kad sausio 11 d. su jedinstvininkų pagalba bus organizuojami neramumai. Taip siekta suskaldyti žmones, sukelti tarpusavio riaušes ir tuo pačiu sudaryti pretekstą, kad kariuomenė galėtų įsiterpti.
– Panašūs planai ir buvo įgyvendinti, tik nepavyko tas kritinis susidūrimas. Tikra krizinė padėtis įsiliepsnojo sausio 8 d., kai po atostogų į pirmą posėdį susirinko Aukščiausioji taryba, įvyko „Jedinstvo“ mitingas dėl pakeltų kainų, taip pat buvo protestuojančių prieš Kazimiros Prunskienės vyriausybę. Policija, kaistant atmosferai, sausio 11 d. dviem eilėmis išsirikiuoja tarp skirtingų barikadų pusių, beginkliai. Kodėl be ginklų, pone Vasiliauskai?
L.Vasiliauskas: Gerai būtų, jei tai būtų policija, tačiau mes dar buvome milicininkai. Ne tik pavadinimu, bet ir uniformomis. Štai mes su tomis „kupromis“ atėjome į įvykius ir reikėjo spręsti tikrai sunkius uždavinius.
Atsirado ir kita problema: po „bananų baliaus“, kuriame dalyvavo VRM kariniai daliniai, pervilkti milicijos uniforma, buvo kilusi dilema, kaip suvaldyti tuos procesus ir žmones, ir kad jie suprastų, kad čia yra draugiškoji milicijos pusė. Skubos tvarka buvo pagamintos sagos, kokardos ir antsiuvai. Tokiu būdu šiuos milicijos pareigūnus pavyko masei žmonių pristatyti kaip gynėjus.
Patikėkite manimi, nepaisant tos nežmoniškos įtampos, kuri tiesiog tvyrojo ore, galiu pasakyti, kad dar niekada iki tol ir, deja, po to neteko taip šauniai ir draugiškai bendradarbiauti su žmonėmis, kaip tomis audringomis sausio dienomis.
Buvo daug įvairių svarstymų, bet visgi nusprendėme būti be ginklų tam, kad nesudarytume nė menkiausio preteksto jokiam neatsargiam, neapgalvotam žingsniui. Dirbome minioje be ginklų.
– Tai iš esmės buvo bijoma, kad nenuaidėtų šūvis?
L.Vasiliauskas: Buvo bijoma, kad ne tik nenuaidėtų šūvis, tačiau kad nekiltų bet koks stipresnis konfliktas. Bet koks susistumdymas, muštynės ar kažkas panašaus būtų buvęs pretekstas, kad paruošti kareiviai iššoktų iš BTR mašinų ir pradėtų „daryti tvarką“.
P.Liubertas: Buvo paruoštas tekstas, kad Vilniuje įvyko tarpusavio žmonių riaušės ir, tik įsiterpus tarybinei kariuomenei, buvo atkurta tvarka. Ačiū Dievui, riaušės neįvyko, kariuomenė neįsiterpė, tačiau karinė mašina jau buvo užsukta. Po sausio 11 d. atėjo sausio 12-oji. Jau atsirado gelbėjimo komitetas, atsirado komendanto valanda, atsirado karinis patruliavimas ir aibė kitų dalykų.
Ši mūsų pilietinės ar civilinės gynybos patirtis yra studijuojama pasaulyje kaip chrestomatinė.
– Svarstėte galimybę panaudoti ginklus priešinantis? Pavyzdžiui, prie televizijos bokšto?
P.Liubertas: Galimybės buvo ilgai svarstytos, buvo tikrai mąstoma apie pasipriešinimą ginklu, tačiau mes, VRM vadovybė, nutarėme, kad to daryti nedera. Siekėme neiššaukti kovinio konflikto, nesuteikti jokio preteksto panaudoti šaunamuosius ginklus, karinę jėgą. Taip, jėga buvo panaudota, bet ne tokio masto kaip galėjo būti.
L.Vasiliauskas: Jėgos panaudojimas – labai svarbus aspektas pradėjimo prasme. Jokio preteksto panaudoti jėgą nebuvo, niekas to neišprovokavo. Tai yra esminis koziris prieš visas paskui pasklidusias melo kalbas, viešųjų ryšių akcijas ar „savi šaudė į savus“ teorijas. To niekada niekam nepavyko ir nepavyks įrodyti, nes to nebuvo. Ši mūsų pilietinės ar civilinės gynybos patirtis yra studijuojama pasaulyje kaip chrestomatinė.
– Naktis iš sausio 12 d. į sausio 13 d. – parlamentas jau apsuptas gynėjų, dešimtys tūkstančių žmonių ir milicijos pareigūnai, kurie jau pasiruošę naudoti kovinę jėgą. Kaip tą lemtingą naktį, kai neįvyko Parlamento šturmas, buvo veikiama? Kokie sprendimai buvo priimti?
L.Vasiliauskas: Ir tuo metu reikėjo valdyti situaciją. Buvo ir nevienareikšmių karštų situacijų, kibirkščių, ką taip pat reikėjo kontroliuoti. Reikėjo tikrinti žmonių skambučius, mūsų pačių pareigūnų perduodamas žinutes, įvairius gaunamus signalus apie galimas provokacijas.
Kai atėjo pirmoji informacija iš televizijos, kad jau yra sužeistų žmonių, minia labai sunerimo. Minią taip pat reikėjo kažkaip suvaldyti. Aš manau, kad jei, neduok Dieve, būtų atsiradęs koks begalvis, kuris būtų sugalvojęs šauti į minią, gyvu skydu stovėjusią savo šalies širdies gynyboje, be jokios abejonės, milicijos pareigūnai būtų padarę tą simbolinį šūvį.
Beje, kai mes užsidėjome tas kokardas ir antsiuvus, mus radijo ryšio metu kariškiai vadindavo „koni“ – arkliais, nes kokardos buvo su Vyčiu. VRM vadovybė buvo priėmusi sprendimą, kad prieigas prie Parlamento turi saugoti kitų Lietuvos Respublikos milicijos pajėgų žmonės. Jie keitėsi nuolat.
Noriu pasakyti, kad labai aktyviai tame dalyvavo įvairių tautybių žmonės. Jie kartu su mumis, petys į petį gynė Lietuvą. Man labai patiko prof. Vytauto Landsbergio pasakymas: „Lietuvis tas, kuris už Lietuvą“.
– Pone Liubertai, tai, kas įvyko per tas dvi dienas, ką reiškia jums pačiam? Kas tai: stebuklas, pergalės diena?
P.Liubertas: Man sausio 13-oji, visų pirma, yra žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimo diena. Tai yra didvyriškumo diena, kai neginkluoti žmonės išėjo į gatves ir pasipriešino vienai didžiausių pasaulyje kariuomenių. Ir tą kariuomenę nugalėjo savo tikėjimu ir ryžtu.
L.Vasiliauskas: Kaip tai bevertintume, tai vienareikšmiškai yra pergalės diena. Manau, kad tai tuo pačiu ir stebuklas. Šiomis dienomis labai daug kalba įvairių nusipelniusių, apdovanotų žmonių, vis dėlto aš manau, kad tuo metu buvo tik vienas didvyris – lietuvių tauta. Tik tie žmonės ir apgynė savo šalį.
