Londone gyvenantis vizualistas Saulius Ginetas: „Gyventi be meno – lyg valgyti sumuštinį be duonos“
– Save įvardijate kaip vizualinio meno, ekspresyvaus piešimo atstovą, tapytoją. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo nuo to, jog visada buvau gatvės vaikis. Besisukiodamas toje aplinkoje, aš atradau kažką tokio, ką dabar pavadinčiau grafičiu.
Tačiau tuo metu man tai buvo kažkas kitka, visai kita dimensija. Išsitaškę piešiniai, kurie puošė pastatus, neaiškaus turinio žinutės, charakteriai, kuriuos pamatęs, jų tapatybės atskleisti aš nesugebėdavau. Būtent tai ir buvo paskatinimas žengti į šį svetimą ir nežinomą pasaulį, kurį panorau pažinti.
– Šiuo metu gyvenate Londone, kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai šiame mieste?
– Mano pirmieji menininko žingsniai šiame kosmopolitiškame mieste buvo žengti su polėkiu, įkvėpimu, kupini idėjų bei noro eksperimentuoti.
Londonas – tai miestas, pateikiantis tau tūkstančius galimybių, tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip vaizduojama stereotipinėse istorijose apie sėkmę, kuri aplanko žmones, vos nusipirkus bilietą Lietuva – Anglija. Ir, tikriausiai, teks nuvilti aukso ieškotojus, bet medžiai, nuo kurių, pasak legendų, čia gyvenantys žmonės skina pinigus, Anglijoje neauga.
Londonas – tai miestas, pateikiantis tau tūkstančius galimybių, tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip vaizduojama stereotipinėse istorijose apie sėkmę, kuri aplanko žmones, vos nusipirkus bilietą Lietuva – Anglija.
– Tačiau nenuleidote rankų. Kaip tiesėte kelius savo kūrybai?
– Vietoj to, kad ieškočiau galerijos, kurioje man būtų leista eksponuoti savo darbus, aš tapau viena jų. Užsikabinęs ant nugaros keletą savo tapybos darbų, ėjau per Londono centrą, nešdamas žinutę, jog šiuo metu aš esu meno galerija ir eksponuoju savo tapybos darbus. Eksperimentas pavyko, tačiau problema ta, jog verslo žmonės, čia nelabai kreipia dėmesį į vaikščiojančias sienas.
– Ar atradote vietą, kurioje vis dėlto rado prieglobstį jūsų darbai?
– Praėjus kuriam laikui po mano gyvosios galerijos, aptikau Londono centre esančią BrickLane‘o gatvę, kurioje praleidau ne vieną mėnesį. Tai niekada nemieganti vieta, kurioje pilna šurmulio ir gyvybės, o taip pat ir galerijų. O svarbiausia – tai ant gatvės sienų nugulęs įspūdingas ir mistiškas gatvės menas.
Toje vietoje aš atidariau savo pirmąją tapybos parodą. Kadangi į galeriją ėjau tik pasigrožėti menu, bet ne jį eksponuoti, ir mano pirmoji paroda buvo eksponuojama ne galerijoje, bet kavinėje.
Su kavinės savininku išsiaiškinome, dėl ko aš pas jį atėjau su maišeliu rėmelių, ir po trijų savaičių paroda jau buvo atidaryta.
– Ir įstojote į koledžą. Ar jūsų, kaip menininko, laisvė netapo dėl to suvaržyta?
– Priešingai. Koledže galimybės buvo neribotos, kūryba nevaržoma. Klasėje, atlikęs visiems pavestus darbus, turėjau galimybę mėgautis laisva kūryba. Būtent čia aš sukūriau vienus didžiausių (3x2,5m) savo tapybos darbų. Taip pat keletą skulptūrų, kurios buvo įvertintos.
Sukūriau seriją piešinių, kurie atkreipė dėstytojų dėmesį. Tad metų pabaigoje jau kūriau sieninės tapybos darbą koledžo koridoriuje. Tokiu būdu palikau savo pėdsaką šioje mokymo įstaigoje.
– O kaip Londono lietuviai – ar teko lietuviams pristatyti savo darbus?
– Teko. Šiais metais eksponuota mano paroda Kaune buvo atidaryta ekspromtu. Grįžęs į Lietuvą atostogauti, užėjau aplankyti savo mėgstamos galerijos „Balta“, kur gavau pasiūlymą užpildyti lauko erdvę savo tapyba.
Po kelių dienų lauko paviljone šalia galerijos jau mirgėjo mano kūryba. Šioje galerijoje savo darbus eksponuoju jau ne pirmą kartą, tačiau pirmąjį kartą buvo eksponuotos miniatiūros, kurių dydis vos 4x7cm, buvo ir itin mažyčių 2x2cm, na, o šiais metais darbų dydis siekė 3x2,5m. Kontrastas didžiulis. Jausmas taip pat.
Šios galerijos savininkė yra garsi Kauno menininkė Jolanta Šmidtienė, kuri jau kelerius metus iš eilės kauniečiams dovanoja gražiausias Lietuvoje kalėdines eglutes.
Grįžęs į Londoną sukūriau daugiau nei 12 miniatiūrų su įvairiais personažais, kurias sujungiau į vientisą tapybos darbą. Man tai tarsi tapybos dėlionė.
