„Rašau jums šį laišką, norėdamas su jumis ir visu pasauliu pasidalinti savo gyvenimo įspūdžiais. Esu laikomas Londono Pentonville kalėjime, kur atsidūriau, kai buvau nuteistas už muštynes. Londono teismas, įvykęs birželio 1 dieną, skyrė 22 savaites laisvės atėmimo. Buvau sulaikytas gegužės 25 d., tad man liko atlikti 11 savaičių bausmę, mat buvo paskirta pusė bausmės laiko. Į laisvę išeiti turėjau rugpjūčio 10 d., be to, dar vienus metus gavau lygtinai.
Jau tris mėnesius prieš savo valią esu laikomas nelaisvėje, nes Imigracijos tarnyba siekia mane deportuoti atgal į Lietuvą. To daryti aš nesutinku, nes šioje šalyje gimė ir auga mano sūnus. Su sūnaus motina negyvenu, tad labai bijau, kad nebegalėsiu padėti jį auginti ir apskritai pamatyti. Mano sūnui dabar dveji metai ir 10 mėnesių, jis – vienintelis, kurį turiu šiame gyvenime. Mano tėvas miręs, o mama dingo be žinios, kuomet buvau 12-os, su seserimi nebendrauju.
Kadangi Imigracijos tarnyba nori mane deportuoti iš Jungtinės Karalystės ir uždrausti grįžti visam likusiam gyvenimui, galiu netekti ir to vienintelio žmogelio savo gyvenime – sūnaus. Lietuvoje buvau nuteistas 6 metams ir trims mėnesiams, tačiau bausmę atlikau ir prieš 7-erius metus išėjau į laisvę. Už gerą elgesį iš kalėjimo buvau išleistas anksčiau.
Lietuvoje buvau nuteistas 6 metams ir trims mėnesiams, tačiau bausmę atlikau ir prieš 7-erius metus išėjau į laisvę.
Būtent tai yra pagrindinis Imigracijos tarnybos motyvas – aš esu teistas, tad mane nori deportuoti iš šios šalies ir laiko uždarytą. Nesuprantu, kaip be teismo sprendimo, pasibaigus numatytam bausmės laikotarpiui, galima laisvą žmogų laikyti kalėjime. Čia esu ne vienintelis toks.
Su manimi Imigracijos tarnyba nesileidžia į kalbas bei tvirtina, kad deportacijos centruose nebėra laisvų vietų, todėl turiu likti kalėjime. Kaip suprantu, jiems visiškai nerūpi žmogaus teisės, kurios mano atveju yra pažeidžiamos.
Tris mėnesius prašiau Imigracijos duoti man apeliacijos formą, kad galėčiau apskųsti deportaciją. Šią formą gavau tik spalio 21 d. Tarnybai nerūpi tolesnis žmogaus likimas. Nerūpi ir tai, kad žmogus gali prarasti šeimą, vaikus, savo turtus ir visą kitą. Deportacija vyksta prieš žmogaus valią, kitaip sakant, naudojant prievartą ir apgaulę.
Buvau nuvykęs pokalbiui su Imigracijos darbuotoju ir atsitiktinai kompiuteryje pastebėjau informaciją, kad manęs deportuoti negali, nes šioje šalyje turiu sūnų. Tad man pateikiama informacija – prieštaringa, tačiau išsiųsti mane vis tiek planuojama. Imigracijos tarnyba šiame kalėjime laisvus žmones išlaiko nuo vienerių iki dvejų metų. Žmonės sėdi ir kenčia kalėjimo sąlygomis.
Buvau nuvykęs pokalbiui su Imigracijos darbuotoju ir atsitiktinai kompiuteryje pastebėjau informaciją, kad manęs deportuoti negali, nes šioje šalyje turiu sūnų.
Teoriškai, žmogus iš kalėjimo paleidžiamas, tačiau Imigracijos tarnyba jį sulaiko ir be teismo sprendimo nurodo likti. Tad atlieku bausmę, už kurią nesu nuteistas, be to, patiriu psichologinį, fizinį ir moralinį Imigracijos tarnybos spaudimą. Jie bando priversti mane pasirašyti deportacijos dokumentus.
Būdamas laisvu žmogumi baigiu išprotėti nuo tokio spaudimo, tačiau stengiuosi laikytis ir laikysiuosi iki pabaigos.
Kalėjimas kratosi atsakomybės ir tvirtina, kad mano likimas priklauso tik nuo Imigracijos tarnybos. Laiškais kreipiausi į Vidaus reikalų departamentą bei Kalėjimo vadovybę, tačiau nesulaukiau atsakymo nei iš vienos įstaigos. Jungtinėje Karalystėje gyvenu ketverius metus, per kuriuos nesulaukiau nei vieno Imigracijos tarnybos nusiskundimo. Nesuprantu, kodėl neatsižvelgiama į europiečio teises, juk jau 11 metų priklausome Europos Sąjungai, tai reiškia, keliaujame ir gyvename ten, kur norime.
Laisvi žmonės laikomi kalėjimuose ir deportuojami už anksčiau padarytas klaidas, nors už jas jau atliko bausmę.
Atrodo, Europoje galioja demokratinis, ne komunizmo režimas, tačiau jaučiuosi lyg būtų priešingai. Laisvi žmonės laikomi kalėjimuose ir deportuojami už anksčiau padarytas klaidas, nors už jas jau atliko bausmę.
Pamenu, kaip dar mokykloje mokytoja pasakodavo apie Stalino valdymo laikus. Tuo metu nekalti žmonės prieš savo pačių valią būdavo sodinami į kalėjimus bei išvežami į Sibirą. Mano istorija labai primena tuos laikus. Tarnybos per prievarta nori mane (ne tik mane, ir kitus lietuvius, lenkus, estus, latvius, rumunus) išskirti su artimais žmonėmis.
Šioje šalyje dirbau ir mokėjau mokesčius, į šalį įvažiavau nepažeisdamas pasienio įstatymų. Skaičiau laikraščiuose, kad Jungtinė Karalystė reikalauja pranešti apie savo nusikalstamą praeitį ir bausmės atlikimą tėvynėje tuomet, jei vizų prašo ne ES piliečiai. Šis įstatymas įsigaliojo nuo šių metų rugsėjo, tačiau taikomas tik ne ES piliečiams, tai reiškia, ne mums.
Tai reiškia, kad teisti ES piliečiai negali keliauti, kur panorėję, kitaip tariant, mums negalioja ES žmogaus teisės? Man kyla klausimas, kodėl tokie žmonės įleidžiami į šalį, jiems išduodamas nacionalinio draudimo numeris?
Lietuvoje neturiu, kur gyventi. Jei mane išsiųstų, turėčiau gyventi gatvėje ar kokioje stotyje.
Negaliu sau leisti pasisamdyti advokato, kuris padėtų išsikapstyti iš šio košmaro, tačiau žinau, jei pasirašyčiau deportacijos dokumentus, neaišku, kada vėl išvysčiau savo sūnų. Deportuojamas iš šalies jo pasiimti taip pat negaliu, nes Lietuvoje ir pats neturiu, kur gyventi. Jei mane išsiųstų, turėčiau gyventi gatvėje ar kokioje stotyje.
Visą savo gyvenimą susikūriau šioje šalyje. Mano sūnaus mama Lietuvoje taip pat neturėtų kur gyventi, tad jei ji atvežtų sūnų su manimi susitikti, pati neturėtų, kur apsistoti, o aš negalėčiau niekuo padėti. Sakiau šiuos faktus Imigracijos tarnybai, tačiau niekam jie neįdomūs.
Atvažiavau į šią šalį ne gauti pašalpų ar socialinio būsto, esu sveikas vyras, galiu pats užsidirbti. Nesuprantu, kodėl mane išmesti nori visam gyvenimui, juk nesu nei teroristas, nei žmogžudys. Neįsivaizduoju, kokį nusikaltimą reikia atlikti, kad tarnybos atskirtų nuo šeimos. Esu pasirengęs dėl savo sūnaus nuversti kalnus, tenoriu jį matyti ir padėti auginti.
Labai sunku kovoti su valdžia neturint advokato, išmanančio įstatymus ir galinčio patarti. Sunkiai kalbu ir nemoku rašyti anglų kalba, tad man padeda vienas kaunietis, išverčiantis ir paaiškinantis, kaip reikia taisyklingai parašyti.
Galiu atvirai pasakyti, kad toks elgesys žmogų daro piktesniu bei didesniu nusikaltėliu. Suprantu, kad nusikaltimą padariusiam žmogui teismas skiria bausmės atlikimo laiką, jog suprastų savo klaidas bei pasitaisytų. Tačiau gyvenime nebūčiau patikėjęs, kad laisvas asmuo gali likti už grotų.
Kalėjimas – nešvarus, duše maudžiausi prieš 3,5 mėnesio, nes ten taip purvina, kad baisu užsikrėsti kokia liga. Prausiuosi savo kameroje po čiaupu. Taip pat kameros per mažos dviem nuteistiesiems, knygų nėra, o bibliotekoje – tik keturios. Mums duodamas maistas – prastas, pasivaikščiojimo kiemelis pilnas šiukšlių, kurių primėto kiti kaliniai, tad per parą būnu uždarytas 22–23 valandas.
Jau mėnesį nepavyksta patekti pas stomatologą, nors dantį skauda nežmoniškai. Ant kojos išaugo skaudantis guzas, o gydytojas pasakė, kad nieko tokio, liepė daugiau vaikščioti ir guzas pats išnyks. Nežinau, kaip auglys gali išnykti, juk reikia daryti operaciją.
Tikiuosi, jūs suprasite ir paskelbsite mano laišką. Tenoriu, kad visi sužinotų, jog šioje šalyje nepaisoma žmogaus teisių, o nelaisvėje laikomi nekalti asmenys.
Tarp nuteistųjų kalbama, kad Jungtinėje Karalystėje galioja komunizmas, nes jokios instancijos nekreipia dėmesio į kalinių prašymus. Mums turėtų būti apribojama tik laisvė, o ne teisės, juk turime jas tokias pat, kaip ir laisvi žmonės, o su mumis elgiasi, kaip su gyvuliais.
Atsiprašau, kad laiško pradžioje neprisistačiau, esu 37-erių Audrius Burneikis iš Lietuvos. Atsiprašau už rašybos klaidas ir tikiuosi, kad šis laiškas jus pasiekė bei pasidalinsite mano istorija. Patvirtinu, kad šis laiškas parašytas mano ranka ir jame išsakytos mano mintys.“
Teksto kalba taisyta (aut. past.), originalų laišką galite perskaityti nuotraukų galerijoje.
