– Per jūsų tarnavimo Londone metus atvykstantys lietuviai išliko tokie patys ar pakito?
– Na, dabar nebėra tokių didelių bangų, kaip buvo 2000-2004-aisiais metais. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, vyksta judėjimas. Dabar atvykstantys žino daugiau, būna labiau pasiruošę emigracijai, prieš važiuodami pasiteirauja artimųjų. Taip pat žmonės iš Lietuvos gali sau leisti atsivežti daugiau pinigų juodai dienai.
Anksčiau, apie 1993-1994-uosius metus buvo visiškai kitaip. Pamenu, kai pats gal 1993-iaisiais išvažiavau mėnesiui į Vokietiją ir sunkiai dirbau, padėjau tėčiui. Tuomet už visos dienos algą galėjau nusipirkti vieną kavos puodelį.
Taip pat anksčiau po Rusijos krizės lietuviai turėjo didžiulių finansinių problemų, šalies ekonomika merdėjo. Po pastarosios krizės Lietuva ant kojų atsistojo greičiau ir dabar yra visai kitame lygmenyje, tad ir iš jos išvykstantys žmonės – kitokie.
– Bažnyčioje besilankančių lietuvių skaičius pakito?
– Na, aš nežinau statistikos, tačiau mūsų bažnytėlė – nedidelė, tad neturime minios tikinčiųjų. Sekmadieniais sulaukiame kokių penkių ar šešių šimtų. Per šventes jų gerokai daugiau, tad vyksta papildomos mišios. Taip pat per metus santuokai parengiame apie 250 porų, kurių dauguma tuoktis važiuoja į Lietuvą.
Po pastarosios krizės Lietuva ant kojų atsistojo greičiau ir dabar yra visai kitame lygmenyje.
– Kaip manote, kodėl atsirado atstumas tarp lietuvių Lietuvoje ir užsienyje?
– Tai lyg sindromas. Pastebiu tokią tendenciją, tarsi pleištą, bendruomenę, susiskirsčiusią į „jie“ ir „mes“. Nesvarbu, gyveni Lietuvoje, Anglijoje ar Australijoje, esi lietuvis – mūsų per mažai, kad mes skaldytumės.
Tas atstumas atsiveria pamažu. Kaip pradėjau dirbti Londone, bet kuri užsienio šalis mūsiškiams buvo pažadėtoji žemė. Paskui atsirado „ir mes galim taip, kaip jūs ten išvykę“ tipo lietuvių. Galiausiai susiformavo požiūris „jūs – išdavikai“. Taip nutinka, kai nejaučiame pakankamai pagarbos ir meilės vieni kitiems. Mes pernelyg rimtai priėmėm kapitalistinę sistemą, kuri persikėlė į santykius ir kursto konkurenciją visose srityse.
– Emigrantai – didesni patriotai nei likę tėvynėje. Susitiktumėte su šiuo požiūriu?
– Ačiū Dievui, kad jie yra patriotai. Gaila, bet kartais mūsų tautiečiai, bandydami pritapti, pamiršta savo šaknis ir tradicijas. Pabuvę svečioje šalyje lietuviai geriau supranta, kas esą.
Lietuvoje žmogus gyvena pažįstamoje, įprastoje aplinkoje, žino savo vietą visuomenėje. Atvažiavus į svetimą šalį iš pradžių esi niekas, turi ragais ir nagais kabintis bei parodyti, ko esi vertas. Suprasti, kas esi, lengviausia atsisukant į šaknis. Kur bebūtum, visada liksi lietuvis. Tuomet dingsta nuostata „manęs Lietuvoje neįvertino“, išsisklaido iliuzijos. Supratus londonišką gyvenimą įvertini lietuviškojo kokybę, tuomet į tėvynę žiūri jau kitaip. Netikiu sakančiais „ai, ką ten, toj Lietuvoj...“, tai tik kapitalistinis žaidimas, bandymas konkuruoti.
– Kaip manote, kodėl Londone tiek daug vienišų žmonių?
– Konkurencija vyrauja bene visose srityse, pradedant darbu ir baigiant „Facebook‘u“ ar „Twitter‘iu“. Bandydami būti „geresniais“ už kitą atstumiame žmones ir susvetimėjame. O tada jaučiamės vieniši. Dideliuose miestuose žmonėms stinga atsakomybės, įsipareigojimų ir karaliauja vienatvė – tai patvirtinta statistiškai.
– Londone yra lietuviškos kapinės?
– Yra, bet ne visos kapinės. Turime vieną dalį katalikiškose kapinėse, kur stovi lietuviškas kryžius, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ten palaidoti diplomatai Bronius Kazys Balutis, Vincas Balickas, kuriuos su ambasadore kasmet aplankome per Vėlines.
Pastebiu tokią tendenciją, tarsi pleištą, bendruomenę, susiskirsčiusią į „jie“ ir „mes“.
– Ar lietuviai vis dar laidoja artimuosius Londone?
– Gal geriau sakyti vėl laidoja. Kartais žmonės atsiveža tėvelius, senelius ir juos jau laidoja čia, jei patys apsisprendę visą gyvenimą nugyventi čia. Taip pat šiemet buvo labai skaudūs metai, keturi jauni vyrai žuvo motociklų avarijose. Būna itin skaudžių laidotuvių.
– Lietuvoje įprasta rūpintis kapais ir juos dažnai lankyti, o čia žmonės tam randa laiko?
– Čia kapus prižiūri kapinių vadybininkai, dėl to sklypai labai brangūs. Vienam kapui paprastai neduodama daug erdvės, kad tarp jų galėtų pravažiuoti žoliapjovė. Ne visi gali aplankyti mirusiuosius dažnai, tačiau atneša gėlių ir nepalieka likimo valiai.
