– Kiek kainuoja palaidoti žmogų Didžiojoje Britanijoje?
– Reikėtų atsižvelgti į paslaugas ir norus, tačiau apytiksliai 4 – 5 tūkst. svarų sterlingų. Šiuo metu kūną į Lietuvą parsiųsti kainuoja apie 2,5 – 3 tūkst. svarų sterlingų.
Kaip pradėjau dirbti Londone, bet kuri užsienio šalis mūsiškiams buvo pažadėtoji žemė.
– Nuo ko pradėti mirus artimajam Londone?
– Pirmiausia – gauti mirties liudijimą ligoninėje iš gydytojo ar teismo eksperto, priklausomai nuo mirties priežasties.
Turint jį reikia apsilankyti rajono savivaldybėje ir gauti dar vieną mirties patvirtinimo dokumentą. Tuomet – į laidojimo biurą, kuriame viskas suorganizuojama. Iš ten žmogus vežamas į bažnyčią, o vėliau – į kapines arba krematoriumą. Kelionė į bažnyčią yra simbolinė paskutinė šios žemės kelionė, kuri labai svarbi artimiesiems.
– Kremuoti palaikai taip pat laidojami?
– Taip, tačiau plinta keista mada urną su pelenais laikyti namuose. Bažnyčia griežtai pasisako prieš tokį elgesį, o žmonės paprastai galvoja, kad brangaus mirusiojo pelenų turėjimas palengvins jų kančią, tačiau būna atvirkščiai.
Tai tarsi gyjančios žaizdos draskymas – pamatai pelenus ir vėl atsiveria skausmas. Dėl to būtina „užbrėžti“ žmogaus išėjimą, susitaikyti, paleisti, gedėti. Ne veltui bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios ne tik per laidotuves, 30 dienų po mirties ir metinių progomis. Tai laikas, kada išsiverkiama, liūdima.
Po metų vertėtų pradėti naują gyvenimą ir prisiminti žmogų meldžiantis bei džiaugsmingai, nelaikyti skausmo. Krikščionių laidotuvės yra ne tik liūdesio, bet, svarbiausia, vilties kelionė. Ta kelionė veda į Dievą, į Amžinybę.
– Ką manote apie laidojimo tendencijų pokyčius?
– Kartais pasitaiko, kad net organizuojant laidotuves žmonės ieško ko nors madingo ar naujo. Jie net patys nesupranta, kad taip daro, nežinodami, kaip elgtis, blaškosi ir bando parodyti meilę fizine išraiška tam, kuris jau išėjo.
Kartais žmonės jaučiasi per mažai mylėję ar ko nors neišsakę mirusiajam, todėl bando tai atitaisyti parodydami išoriškai, gal išpirkti kaltę. Tačiau pats geriausias būdas – melstis už išėjusiojo sielą ir palaidojant pagerbti kūną.
– Kaip pasikeitė lietuvių laidotuvių tradicijos?
– Mes turėjome labai gražias tradicijas, kurios dabar dažnai pamirštamos. Pašarvojus žmogų susirinkusieji pasiimdavo maldaknyges ir melsdavosi kartu. Aukštaitijoje giedodavo rožinį, Žemaitijoje giedodavo „Kryžiaus kelio kalnus“. Svarbiausia yra pabūti su artimaisiais, nes padėti jiems neįmanoma, tačiau galime užjausti ir melstis.
– Vėlinės vis dar svarbios lietuviams?
– Pažiūrėkite į „Ryanair“ bilietų kainas per Vėlines – tai aiškus ženklas. Daugybė lietuvių grįžta aplankyti mirusiųjų ir palaidotų tėvynėje, tad bilietai tokie pat brangūs, kaip per Kalėdas. Taip pat per Vėlines visą savaitę aukojame mišias ir meldžiamės už mirusiuosius, jose apsilanko labai daug žmonių. Tad tikrai taip, ši diena mūsiškiams vis dar labai svarbi.
Mes pernelyg rimtai priėmėm kapitalistinę sistemą, kuri persikėlė į santykius ir kursto konkurenciją visose srityse.
– Kaip manote, kodėl emigracijoje, pasikeitus gyvenimui iš esmės, nesusilpnėja tikėjimas Dievu?
– Būna, kad susilpnėja ir tikėjimas, ir lietuviškumas, tačiau mano tikslas yra padėti žmonėms visas tradicijas ir tikėjimo paveldą perduoti savo vaikams.
Tikintys žmonės paprastai mažiau blaškosi ir pasikliauja Dievo valia. Tikintiesiems paprasčiau, nes jie turi viltį ir žino, kad jų gyvenimas truks amžinai, net ir po mirties. Tuo pačiu jie jaučia didžiulę atsakomybę, kad privalo gyvenimą nugyventi dorai. Netikint gyvenimas lyg ir tampa beprasmiu. Sakoma, žmogaus darbai išliks kitų atmintyje, bet kokia ta mūsų atmintis, aš šiandien vakare užmiršiu, ką jums dabar sakau. Tikėjimas yra gražus, prasmingas ir viltingas.
– Londono lietuviai rūpinasi, kad jų atžalos neužmirštų tradicijų?
– Tikrai taip. Vaikai labai greitai įsimena vaizdus ir pasakojimus, tad visad sakau, kad svarbu į jų atmintį įdėti gražius vaizdus, kurių dalis mūsų šventės.
Reikia pasakoti vaikams apie tėvų ir protėvų kilnius darbus ir mokyti, kad tikrieji didvyriai ir šventieji yra ne popkultūros žvaigždės. Didvyriai auga kiekvieno šeimoje, tik reikia padėti jiems susikurti tinkamas vertybes. Lietuviai ir čia tuo rūpinasi, atsiveda vaikus į pamaldas, krikštija, veda priimti Pirmosios komunijos, jaunuoliai ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui.
