Andrius Petručenia (32), viešbučio klientų konsultantas (angl. Concierge), 12 metų gyvena Londone. Emigravęs vyras tėvynę paliko kartu su gyvenimą užsienyje pasirinkusiu tėčiu.
Šyptelėdamas londonietis atskleidė, kad vos atvykęs kibo į darbą statybų sektoriuje, tačiau neilgai ten ištvėrė. Po dviejų savaičių naujoje šalyje lietuvis pradėjo karjerą viešbučiuose ir dėl to nesigaili, mat dabar uždirba keturis kartus daugiau nei iš pradžių.
Nors Andrius neslepia, kad Lietuvoje žmonės ne tokie mandagūs, kaip Anglijoje ir be reikalo nesišypso, o gyvenimo greitis Londone – kur kas didesnis nei tėvynėje, grįžti atgal jis norėtų: „Atsiradus progai mielai sugrįžčiau, gimtinė yra gimtinė. Kita vertus, perspektyvos ten nėra labai viliojančios.“
Per dvylika metų Londone vyras nė karto nejuto diskriminacijos dėl to, jog yra atvykėlis, ir tvirtai tiki, kad niekas nepajustų, jei nesuteiktų kitiems priežasties tokiam elgesiui. Apie Anglijos lietuvius konsultantas atsiliepia teigiamai. Nors ir Lietuvoje, ir Anglijoje yra visokių tautiečių, visgi emigracijoje pagyvenusių žmonių pasaulėžiūra platesnė, be to, jie į viską žvelgia pozityviau.
Gaila, kad didžioji dalis išvažiavusiųjų – ekonominiai emigrantai ir aš 2003-iaisiais buvau vienas iš jų
Į neigiamą tautiečių požiūrį emigrantų atžvilgiu Andrius žvelgia skeptiškai: „Į tuos gėlimus aš nesiveliu, nes tai – absoliutus laiko švaistymas. Nori gyventi Lietuvoje? Gyvenk Lietuvoje, džiaukis tėvyne. Nori pasaulio pamatyti? Keliauk į visas keturias puses. Gaila, kad didžioji dalis išvažiavusiųjų – ekonominiai emigrantai ir aš 2003-iaisiais buvau vienas iš jų.“
Jurgita Gylienė (30), socialinė slaugytoja, Londone gyvenanti jau beveik dešimtmetį. Į Jungtinę Karalystę moteris emigravo norėdama pažinti kitokią kultūrą, pasak jos, ši šalis įdomi ir kitokia nei Lietuva. Gyvenimą svetur pradėjusi nuo darbo viešbutyje Jurgita tvirtina, kad prieš dešimtmetį taip į gyvenimą svetur kabinosi dauguma lietuvaičių.
Dalykas, kurio labiausiai pasigenda emigracijoje, slaugytojai yra laikas: „Čia žmonės visada ir visur skuba, Lietuvoje turi daugiau laisvesnio laiko artimiesiems ir draugams.“
Nuo grįžimo į tėvynę moters šeimą sulaiko dukters išsilavinimas, mat londonietė įsitikinusi, kad Anglijoje vaikams suteikiamos geresnės sąlygos išsimokslinti.
Neslėpdama, kad Lietuva, kaip gimtoji šalis ją visada traukė ir turbūt trauks, moteris sakė besidžiaugianti, kai turi galimybę aplankyti tėvynėje likusius draugus ir giminaičius. Apie Anglijos lietuvius moters nuomonė tokia pati, kaip ir apie visus kitus imigrantus Jungtinėje Karalystėje. „Visiems užteks vietos po saule“, – sakė Jurgita ir pridūrė, jog buvimas imigrante nepriverčia jos jaustis kitokia ar patirti diskriminaciją.
Paklausta apie neigiamą požiūrį į emigrantus, socialinė slaugytoja nebuvo tikra dėl dažnai reiškiamos kritikos priežasčių: „Kai kurie galbūt pykčiu išreiškia pavydą, kad mes išvykę gyvename geriau, laisviau ir lengviau?“
