„Noriu pasidžiaugti, kad Darbo partija sąlyginai pigiausiai išleido pinigų, kaip jūs rodėte“, – prašneko L.Graužinienė ir jos žodžius palydėjo skardus juokas, mat, susirinkusiems kilo asociacija ne su politologų pateiktais skaičiavimais, kiek partijos išleido 2012 m. Seimo rinkimų kampanijai ir kiek gavo balsų, pagal kuriuos vienas balsas Darbo partijai „kainavo“ tik apie 13 litų, o su galimo balsų pirkimo skandalais.
Dar kartą salę krykštauti L.Graužinienė privertė tada, kai pareiškė, kad Darbo partijos finansų tvarkymas galėtų tapti pavyzdžiu visoms politinėms partijoms Lietuvoje.
„Duok Dieve, visoms partijoms taip skaidriai tvarkyti finansus, kaip Darbo partija. Mes esame pamokyti. Negalvokite, kad Darbo partija yra blogis, o visos kitos – gėris“, – sakė L.Graužinienė.
Valstybės samdytiniai valdymui
Diskusijoje įvairius skaičius pateikę politologai Mažvydas Jastramskis ir Ainė Ramonaitė pateikė išvadas, kad pastaruoju metu visos pagrindinės partijos turi vis daugiau narių, tačiau socialinėms grupėms jos neatstovauja, nes visų profesijų, įvairaus išsilavinimo žmonių yra visose partijose.
Partijos tarsi samdomos geram valstybės valdymui, bet ką mes samdome? Įmonę su dešimt darbuotojų ir 2 mln. litų apyvarta, kurios didžioji dalis nueina reklamai, bet ne produkto kūrimui? – klausė A.Ramonaitė.
Taip pat politologai nustatė, kad partijos pakankamai ideologiškos, tačiau rinkėjams tai nesvarbu – jie patys neideologiški, nes vienodai apie ekonominius, vertybinius dalykus pasisako tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų rinkėjai. Vienintelė ryškesnė takoskyra pastebima tik požiūryje į sovietmetį ir santykius su Rusija.
Politologai taip pat pažymėjo, kad partijų finansavimas nuolat didėja jau dešimtmetį, tačiau partijos visus pinigus išleidžia rinkimų kampanijai, o ne lyderių ugdymui ar ideologijos formavimui. Partijose įdarbinama labai mažai žmonių – nuo 1 iki 26.
„Partijos tarsi samdomos geram valstybės valdymui, bet ką mes samdome? Įmonę su dešimt darbuotojų ir 2 mln. litų apyvarta, kurios didžioji dalis nueina reklamai, bet ne produkto kūrimui?“ – retoriškai klausė A.Ramonaitė.
Skaidrumas ar valstybinės partijos?
L.Graužinienė vienintelė penktadienio politikų diskusijoje pasisakė, kad draudimas remti partijas verslui yra blogas sprendimas, nes partijos tampa išlaikytinėmis.
„Niekada nebuvau vien valstybinio finansavimo šalininkė. Jei neužtikrinama kontrolė, nereiškia, kad tai turi būti uždrausta“, – sakė ji.
Niekada nebuvau vien valstybinio finansavimo šalininkė. Jei neužtikrinama kontrolė, nereiškia, kad tai turi būti uždrausta, – sakė L.Graužinienė.
Tuo tarpu tiek socialdemokratas Gediminas Kirkilas, tiek opozicijos lyderis, konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius, tiek liberalas Gintaras Steponavičius teigė, kad valstybinis finansavimas labai pagerino partijų skaidrumą.
Be to, pasak G.Kirkilo, jis taip pat sumažino žiniasklaidos apetitus ir jos nebereikalauja milijonų už politinę reklamą.
A.Kubilius tvirtino, kad per mažai partijos investuoja net į tuos lyderius, kurie atstovauja partijoms aukščiausiu lygiu – turi Seimo narių mandatus.
„Suskaičiuokime, kiek Seimo narių skaito „The Economist“ ar „Financial Times“. Aš tokių žinau daugiausia dešimt. Du trečdaliai – konservatoriai, vienas socialdemokratas“, – parlamentarų išsilavinimą pašiepė A.Kubilius.
