Pareiškėjas UAB „Benefaktor“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimą dėl tariamo prieštaravimo galiojančiam teisiniam reglamentavimui bei perduoti Tarybai poveikio aplinkai vertinimo programą įvertinti iš naujo.
Pareiškėjo UAB „Benefaktor“ teigimu, sprendimas buvo priimtas nesilaikant ūkinės veiklos subjekto ir visuomenės intereso derinimo principo bei neatsižvelgiant į pareiškėjo planuojamos vykdyti ūkinės veiklos teigiamus ekonominius ir socialinius rezultatus, aplinkosauginių ir kitų visuomenės interesų užtikrinimą.
Regionų apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, argumentuodamas, jog Taryba pagrįstai pasinaudojo jai įstatymu suteikta teise priimti neigiamą sprendimą dėl pareiškėjo planuojamos vykdyti ūkinės veiklos galimybių, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis, jame buvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir nurodyti pakankami motyvai.
Išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka, LVAT konstatavo, kad Tarybos teisė priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių yra numatyta Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnyje. Savivaldybė, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, turi teisę priimti sprendimą remiantis ne planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo iš esmės rezultatais, o kitais motyvais.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad LVAT praktikoje įtvirtinta, jog savivaldybei, priimančiai sprendimą, kuriuo nepritarta planuojamai ūkinei veiklai, tenka pareiga pagrįsti sprendimo atitiktį teisės aktų reikalavimams bei nurodyti objektyvius faktus, kurie reikšmingi konkretaus sprendimo priėmimui, nes tik tokiu atveju sprendimas gali būti laikomas motyvuotu, o savivaldybės diskrecija įgyvendinant savarankiškąją funkciją gali būti realizuota tinkamai.
LVAT, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nutarė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina išskirtinę Kauno rajono, kuriame planuojama ūkinė veikla, aplinkosauginę bei rekreacinę reikšmę, todėl skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės bei motyvai sudarė pagrindą Tarybai, atsižvelgus į vietovės ypatumus ir veiklos pobūdį, naudojantis savo diskrecijos teise, priimti neigiamą sprendimą dėl pareiškėjo planuojamos veiklos.
LVAT teisėjų kolegija nutartyje pabrėžė, kad pareiškėjo planuojama ūkinė veikla, t. y. naujo smėlio ir žvyro karjero kasimas, neatitinka valstybės strateginiuose planuose nurodytų sąlygų, kurioms esant ūkinė veikla yra laikoma turinti valstybinę reikšmę, todėl išimtis dėl sprendimo priėmimo negalėjo būti taikoma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus, nes yra pagrįstas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, faktinėmis aplinkybėmis, sprendime nurodyti pakankami motyvai, kurie leido suprasti, kodėl nuspręsta nepritarti planuojamai ūkinei veiklai, be to, buvo atsižvelgta į valstybės institucijų, bendruomenių pozicijas.
Atsižvelgęs į visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, LVAT atmetė apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Administracinės bylos Nr. eA-114-789/2023.