Nagrinėtose bylose pareiškėjai – neteisėtai iš Baltarusijos į Lietuvą atvykę trečiosios šalies piliečiai. Pateikus prašymus suteikti prieglobstį Lietuvoje, pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymo) 5 straipsnio 6 dalį buvo laikinai apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. Prieglobsčio prašytojai, kreipdamiesi į apylinkės teismą, prašė leisti apsigyventi jų pasirinktose gyvenamosiose vietose ir nustatyti, kad elektroninių ryšių priemonėmis nurodytu laiku jie praneštų Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie savo buvimo vietą.
LVAT pakartojo, kad turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą ir patikrintas užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje – pagrįstumas bei teisėtumas. Taip pat priminta, kad svarstant tokius prašymus, priklausomai nuo pareiškėjo argumentų, turi būti nustatyta, ar asmuo nėra faktiškai sulaikytas, t. y. ar jo laikinas apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje nereiškia, kad jis yra sulaikytas.
Vadovaudamasis laikino gyvenimo sąlygas apibrėžiančių teisės aktų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų standartų reikalavimais, LVAT nenustatė, kad aptariamais atvejais užsieniečių buvimas Lietuvoje prilygo jų sulaikymui. Spręsta, kad laikinas apgyvendinimas savo turiniu atitiko Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.
Dėl galimybės pareiškėjams skirti prašytą priemonę nutartyse akcentuotas būtinumas įvertinti, ar šiuo metu užsieniečiui taikoma judėjimo laisvę varžanti priemonė yra būtina ir proporcinga. Šiuo aspektu proporcingumo principas reikalauja išlaikyti teisės į laisvę ir saugumą bei šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą.
Todėl turi būti nustatomos ir vertinamos aplinkybės, charakterizuojančios prieglobsčio prašytojo asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmens poreikius, įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo vietoje, poreikis ir pan. Tačiau sprendžiant dėl švelnesnės priemonės, būtina įvertinti ir tai, ar ji bus pakankama Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties nustatytiems tikslams pasiekti. Taigi tik išimtiniais atvejais teismo nustatytų aplinkybių visumos pagrindu gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės.
Elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti kompetentingoms institucijoms apie savo buvimo vietą – viena iš švelniausių įstatymų leidėjo numatytų alternatyvių sulaikymui priemonių. Tokios priemonės teisėtam ir teisingam taikymui būtinas motyvuotas sprendimas, aiškiai atskleidžiantis svarbias aplinkybes, kurios, atsižvelgiant į proporcingumo principą, lemia mažiau ribojančios priemonės taikymo būtinybę.
Vienoje iš aptariamų bylų LVAT sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo prašymą ir pritaikęs švelnesnę priemonę, tokio savo sprendimo tinkamai nepagrindė, kadangi nenustatė ir neįvertino individualiai situacijai reikšmingų aplinkybių. Kitu atveju apylinkės teismo sprendimas atsisakyti skirti alternatyvią priemonę taip pat panaikintas, atsižvelgus į tai, kad nebuvo tinkamai ištirtos aplinkybės, susijusios su galimybe pareiškėją pripažinti pažeidžiamu asmeniu.
Nutartyse taip pat paaiškinta dėl teismo sprendimo skirti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimo momento. LVAT nurodė, kad atsižvelgiant į neeilinę nelegalios migracijos iššūkių nulemtą faktinę situaciją valstybėje, teismas, skirdamas švelnesnio pobūdžio alternatyvią sulaikymui priemonę, galėtų imtis laikino pobūdžio priemonių užtikrinti, jog skiriama priemonė būtų pradėta taikyti tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento.
