Tiesa, garsesnis balsas šiuo klausimu – moterų. Vis dėlto, jeigu vyrai, užuot bandę išlikti „tikrais vyrais“, sąmoningai keistų vyriškumo normas, jų gyvenimo kokybė taip pat imtų keistis.
Kaip gimė knyga apie žodį, kurio minėti galima
Tai kaip gi susidėliojo aplinkybės, kad apie tą žodį, kurio negalima minėti, gimė visa knyga? D.Paulauskas sako tiesiog jautęs, kad tokios knygos reikia: „Žmonės turi daug klausimų apie feminizmą, bet ne visada žino, nuo ko pradėti ieškoti atsakymų. Ši knyga, manau, yra gera pradžia“.
Pats knygos autorius būtų labai nudžiugęs, jei panašus leidinys į jo rankas būtų pakliuvęs jam sulaukus pilnametystės. D.Paulauskas prisipažįsta būtent tuo laiku tokios knygos ir ieškojęs, tačiau neradęs. „Manau, kad tokių ieškančių, kad ir kokio amžiaus jie būtų, yra ir dabar. Neseniai sulaukiau vienos mokyklos moksleivių kvietimo paskaityti jų mokykloje paskaitą apie feminizmo aktualumą. Tuo metu, kai aš mokiausi savo mokykloje, negalėjau nė įsivaizduoti, kad joje galėtų įvykti tokio pobūdžio paskaita“, – apie pasikeitusius laikus ir požiūrį kalba pašnekovas. Jo nuomone, būtent jauniausia karta dabar ypač domisi žmogaus teisių, lygybės ir panašiomis temomis.
Negatyvu aplipęs žodis
Jeigu feminizmas yra stereotipiškai siejamas su „neapykanta vyrams“, turbūt nereiktų stebėtis, kad vyrai nenori prisiimti šios tapatybės, – mano D.Paulauskas.
Lyčių lygybės aktyvistas sako, kad feminizmas dar tikrai nėra teigiamą prasmę turintis žodis – esą nedaugelis gali drąsiai ir viešai pasakyti „aš feministė“ arba „aš feministas“, net jei ir palaiko lyčių lygybės idėją. „Todėl kad nenori sau priskirti visų tų negatyvių prasmių, su kuriomis viešojoje erdvėje siejamas feminizmas. Pasakyti, kad esi feministas, vis dar gali būti iššūkis“, – teigia D.Paulauskas. Vis dėlto matyti, kad feminizmo įvaizdis po truputį kinta – pašnekovas džiaugiasi, kad vis dažniau šis žodis pasirodo teigiamame kontekste. Dažniau Lietuvoje apie feminizmą, ko gero, išgirsime kalbant moteris, tačiau tai nėra vien jų klausimas. Bent jau neturėtų būti, tačiau vyrui esą galbūt gėda save pavadinti „feministu“. „Aplinkiniams tai gali skambėti kaip vyriškumo išdavystė, „perėjimas į kitą stovyklą“. Jeigu feminizmas yra stereotipiškai siejamas su „neapykanta vyrams“, turbūt nereiktų stebėtis, kad vyrai nenori prisiimti šios tapatybės“, – mano D.Paulauskas.
Nebūtina siekti standarto
Feminizmas, pasak jo, siekia, kad kiekvienas gyventų visavertį gyvenimą, kurio neribotų lyčių stereotipai ir normos.
„Vyrams feminizmas tarsi pasako, kad nebūtina siekti „tikro vyro“ standarto, kad būtum „normalus žmogus“ – nebūtina konkuruoti, atrodyti kietam, uždirbti daugiau negu tavo partnerė, „draskytis“ keliuose ar smūgiuoti, kai bloga nuotaika“, – vardija D.Paulauskas. Į vyrus, kaip teigia pašnekovas, taip pat yra nukreipta labai daug lūkesčių ir stereotipų, kuriuos jie verčiami įgyvendinti. Tačiau bandymas būti ir išlikti „tikrais vyrais“ jiems esą kainuoja pernelyg daug: prasta sveikata, trumpa gyvenimo trukmė, rizikinga ir nusikalstama elgsena, smurtingi santykiai artimoje aplinkoje, savižudybės ir prasta emocinė sveikata: „Mokslininkai tvirtina, kad šiems dalykams didelę įtaką daro sunkiai įgyvendinamos vyriškumo normos. Vadinasi, jeigu šias normas sąmoningai keistume, tuo pačiu keistųsi ir vyrų gyvenimo kokybė“.
Leidiniai be moterų apžvalgininkių
Knygoje D.Paulauskas aprašo savo domėjimosi feminizmu kelią bei pasakoja, kaip jis pakeitė jo paties gyvenimą.
„Man tai svarbus, nes daugelį temų, apie kurias kalbama feminizmo kontekste, galiu atrasti ir savo gyvenime. Pirmiausia feminizmas man padėjo rasti paaiškinimą, kodėl mano šeimoje buvo tiek daug akį rėžiančios lyčių vaidmenų nelygybės“. Kuo toliau, tuo aiškiau jis suprato, kad feminizmas yra apie tai, kaip mes gyvename, kokius santykius kuriame, kaip formuojame savo asmenybę ir pan. D.Paulauskas, žurnalistų paprašytas pakomentuoti, kokius nors reiškinius, visuomet pasiteiraus, ar jo nuomonei bus moteriška atsvara. Kodėl jis tai daro?
„Nes viešojoje erdvėje vis dar vyrauja „nuomonių patriarchatas“, kai daugiausiai dėmesio skiriama vyrų ekspertų, apžvalgininkų, analitikų nuomonėms. Tikrai turime daugybę puikių moterų eksperčių iš įvairiausių sričių, tačiau žurnalistai ir redaktoriai pašnekovais ir komentatoriais renkasi tuos pačius „grandus“.
Tikrai turime daugybę puikių moterų eksperčių iš įvairiausių sričių, tačiau žurnalistai ir redaktoriai pašnekovais ir komentatoriais renkasi tuos pačius „grandus“, – teigia D.Paulauskas.
D.Paulauskas sako žinantis vieną labai prestižinį žurnalą, kuriame numeris po numerio nerasi nė vienos moters apžvalgininkės, vyrai ten turi užsiėmę visas nuomonių skiltis.
„Nereikėtų suprasti, kad moteris kas nors specialiai blokuoja ir neleidžia pasisakyti, tiesiog yra susiklosčiusi tokia nedėkinga situacija, kai į moteris ekspertes dėmesio kreipiama mažiau, jos mažiau kalbinamos, kviečiamos rašyti žiniasklaidoje ir pan. Būtų labai ydinga, jei ir feminizmo, lyčių lygybės temose dominuotų vyrų nuomonės, tad visada, jei tai nėra asmeninis interviu, stengiuosi iškvosti žurnalisto ar žurnalistės, ar kartu bus ir kokios nors ekspertės pasisakymas“, – sako D.Paulauskas.
Apskritai žiniasklaida, bulvarinės laidos, kartais ir populiarioji literatūra, anot jo, formuoja stereotipinį požiūrį į feminizmą. „Populiariojoje žiniasklaidoje, drįsčiau sakyti, visais laikais feminizmas buvo pateikiamas stereotipiškai, ieškant sensacijų, „pikantiškų naujienų“, tendencingai nušviečiant feministinį aktyvizmą ir pan. Todėl ir mūsų galvose feminizmas asocijuojasi su sensacijomis – su „Femen“, su „Pussy Riot“, su kokiais nors šokiruojančiais protestais, performansais“, – aiškina lyčių lygybės aktyvistas. Anot jo, kitokio tipo aktyvizmas labai retai gauna tiek dėmesio. „Tad iš kur žmogui žinoti, kad tas feminizmas nėra vien tiktai nuogakrūtės „Femen“ merginos, jei žiniasklaida kalba tik apie tokį aktyvizmą?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Feminizmas už auditorijų durų
D.Paulauskas socialiniame tinkle „Instagram“ sukūrė paskyrą „Moterų istorija“. Tai – edukacinis kanalas, kuriame jis siekia supažindinti ten besilankančią auditoriją (dažniausiai jaunimą) su dažnai užmirštama moterų istorija: „Čia ji aprašoma įvairiais kampais: galima rasti ir trumpų biografijų apie įdomias istorines asmenybes, ir negirdėtų faktų, susijusių su moterų emancipacija, ir įdomių detalių apie moterų judėjimus“. D.Paulauskas sako norėjęs išbandyti šiuolaikiškesnę edukacijos formą ir pamėginti išnešti feminizmą iš akademinių auditorijų į socialinius tinklus.
Tokios transformacijos iš tikrųjų įkvepia pozityvumo ir tikėjimo, kad stereotipus gali įveikti žinios, lavinimasis ir tam tikras atvirumas kitokioms nei tavo patirtims – gebėjimas įsiklausyti į kito žmogaus patirtis, – viliasi D.Paulauskas.
Žmonės esą yra linkę feminizmą sutapatinti su veidais, konkrečiais žmonėmis, bet feminizmas yra daug įvairesnis negu vieno ar kito žmogaus pažiūros.
„Net ir vardinant feminisčių vardus matyti, kad kai kurios atstovauja skirtingas feministines kryptis. Itin svarbios ir Lietuvos feministiniam judėjimui reikšmingos yra Marija Aušrinė Pavilionienė, Margarita Jankauskaitė, Giedrė Purvaneckienė, Laima Kreivytė. Yra ir daugybė kitų svarbių feminisčių, galėčiau paminėti Birutę Sabatauskaitę, Nataliją Arlauskaitę, Jolantą Reingardę, Solveigą Daugirdaitę, vis labiau girdisi ir nauji balsai – Laura Galdikienė, Aušrinė Armonaitė, Milda Dargužaitė, feminizmą į viešumą kelia Beata Tiškevič ir „Moterys kalba“ komanda“, – vardija D.Paulauskas.
Vis dėlto dėstydamas studentams, pašnekovas gali stebėti labai įdomų procesą, kaip kai kurie žmonės, iš pradžių tradiciškesnes pažiūras ar išankstines nuostatas, po truputį mokymosi eigoje tampa atviresni liberalioms idėjoms ir kritiškesni bei pastabesni įvairioms nelygybės formoms. „Tokios transformacijos iš tikrųjų įkvepia pozityvumo ir tikėjimo, kad stereotipus gali įveikti žinios, lavinimasis ir tam tikras atvirumas kitokioms nei tavo patirtims – gebėjimas įsiklausyti į kito žmogaus patirtis“, – viliasi D.Paulauskas.
