– Kaip susidomėjote lyčių lygybės problematika Lietuvoje? Kas paskatino profesionaliai domėtis šia sritimi?
– Prieš daugelį metų susidomėjau teigiamo savęs vertinimo idėja. Pradėjusi gilintis į įvairią literatūrą pastebėjau, kad trūksta psichologinių knygų, kurios padėtų suvokti moters patirtis. Ši situacija mane paskatino atkakliau ieškoti literatūros, kurioje būtų apibendrinami įvairūs moters gyvenimo aspektai. Galiausiai šie ieškojimai mane atvedė prie feministinės literatūros. 1995 metais Lietuvoje buvo išleista pirmoji antologija „Feminizmo ekskursai“. Perskaičius ją tapo akivaizdu, kad ši tema mane domina. Mačiau daug socialinės neteisybės ir jutau norą padėti. 1997 metais rašiau mokslinį darbą ir sąmoningai pasirinkau temą, kuri leido pasigilinti į feministinę teoriją. Tokiu būdu pasukau profesionalaus domėjimosi šia tema kryptimi.
– Diskriminacija lyties pagrindu moterų atžvilgiu mūsų visuomenėje yra taip natūralizuota, kad neretai susidaro įspūdis, jog moterys pačios to neįsisąmonindamos save diskriminuoja. Ar galite plačiau pakomentuoti šio reiškinio priežastis?
– Mes gyvename kultūroje, kur žaidimo taisyklės vyrams ir moterims nėra vienodos. Moterys yra socializuojamos gyventi tokioje kultūroje ir priimti ją kaip savaime suprantamą dalyką. Taigi nieko nuostabaus, jog moterims nėra taip paprasta suvokti nelygybę, kuri yra natūralizuota ir atrodo, kad kitaip būti negali. Geras to pavyzdys gali būti nevienodas laiko paskirstymas rūpinantis šeima, užsiimant vaiko priežiūra ir buitimi. Mergaitėms nuo pat mažens yra aiškinama, jog tai yra moters priedermė. Tad artimoje aplinkoje neturint kitokių pavyzdžių gali atrodyti, kad yra tik vienas priimtinas moters gyvenimo modelis. Pradėjus kritiškiau vertinti šią situaciją moterų ir vyrų nelygybė tampa akivaizdi.
Šio reiškinio ištakos yra labai gilios. Jos susijusios su patriarchaline kultūra, kuri egzistuoja ilgus tūkstantmečius. Kapitalizmo sistemoje sustiprėjo požiūris, kad vyrai yra viešojoje erdvėje funkcionuojantys individai, o moterims priskiriami buities reikalai. Laikomasi nuostatos, kad viešojoje erdvėje funkcionuojantys vyrai turi teisę spręsti valstybės reikalus, o privačioje erdvėje veikiančios moterys tokios teisės neturi. Nors negalima sakyti, kad gyvename visiškai patriarchalinėje visuomenėje, tačiau panašios nuostatos vis dar pasireiškia mūsų visuomenėje. Tą rodo itin mažas moterų skaičius Lietuvos parlamente ir kitose politinių sprendimų priėmimo grandyse. Taigi ir šiandien mūsų visuomenėje gajos XIX a. nuostatos.
– Moterys dažnai diskriminuojamos ne tik dėl lyties, bet ir priklausymo kitoms pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Su kokiomis specifinėmis problemomis susiduria jauno ar vyresnio amžiaus, lesbietės, biseksualios ir translytės moterys ar moterys su negalia?
– Pažeidžiamumo aspektų yra ne vienas. Jei esi kitos lytinės orientacijos, pensinio ar jauno amžiaus, diskriminaciją jausi ir šiuo aspektu. Taigi priklausymas kelioms pažeidžiamoms visuomenės grupėms pagilina ir sustiprina diskriminaciją. Kiekvienam žmogui su negalia yra sudėtinga, tačiau moteris su negalia su diskriminacija susidurs dažniau. Lietuvoje kas trečia moteris yra susidūrusi su smurtu artimoje aplinkoje. Tuo tarpu moterys su negalia yra daug labiau pažeidžiama smurto artimoje aplinkoje. Skaičiuojama, kad 2 iš 3 moterų su negalia yra patyrusi tokio pobūdžio smurtą. Kol kas ši problema Lietuvoje nėra sprendžiama sėkmingai ir matome, kad daugialypė diskriminacija moterų su negalia atžvilgiu išlieka stipri.
Žiniasklaida publikacijomis prisideda prie moters vaidmens visuomenėje formavimo ir pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausančių moterų vaizdavimo.
LBT bendruomenei priklausančios moterys patiria didesnę riziką susidurti su seksizmu, nepakantumu ir agresijos išpuoliais. Taigi papildomas pažeidžiamumas gerokai apsunkina moterų padėtį.
– Kokios pagrindinės priežastys lemia nevienodą moterų ir vyrų padėtį Lietuvoje? Kaip prie lyčių stereotipų formavimo prisideda žiniasklaida ir verslas?
– Pagrindinė nevienodos moterų ir vyrų padėties Lietuvoje priežastis – nevienodai paskirstomas neapmokamas darbas namuose. Moterims tenka žymiai didesnė buities našta, jos negali namuose praleidžiamo laiko skirti savo asmeniniam augimui ir integracijai į darbo rinką. Kadangi moterys turi daugiau atsakomybių, susidaro atotrūkis tarp vyrų ir moterų gaunamo atlyginimo. Dėl šios priežasties moterys negali tokiomis pačiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, lygiaverčiai įsitraukti į sprendimų priėmimą. Para turi 24 valandas, tad daugybę pareigų turinčios moterys turi mažiau laiko savęs realizavimui. Neturėdamos laiko įsitraukimui į politinę ir visuomeninę veiklą, moterys turi mažiau galimybių dalyvauti priimant joms aktualius politinius sprendimus. Taip įsisuka ydingas ratas ir situacija nesikeičia.
Žiniasklaida gali tiesiogiai prisidėti tiek prie lyčių stereotipų formavimo, tiek prie jų dekonstravimo. Žiniasklaida publikacijomis prisideda prie moters vaidmens visuomenėje formavimo ir pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausančių moterų vaizdavimo. Ypatingai svarbu, ar žiniasklaidoje matome tik heteroseksualias moteris, ar matome ir LBT moteris. Svarbu ir tai, kaip jos žiniasklaidoje vaizduojamos: ar kaip egzotiški individai, ar kaip visaverčiai visuomenės nariai, kurie prisideda prie mūsų visų gerovės. Tokie įvairių moterų pavyzdžiai formuoja žmonių nuostatas ir „normos“ sampratą mūsų visuomenėje.
Jei darbdavys sukuria tokią darbo aplinką, kurioje yra vienodos sąlygos dirbti be diskriminacijos, stereotipai taip pat dekonstruojami, nes darbuotojai įsisąmonina, kad egzistuoja įvairūs žmonės, kurie prisideda prie bendrų rezultatų.
– Kaip kiekvienas iš mūsų galėtų prisidėti prie diskriminacijos lyties pagrindu mažinimo Lietuvoje? Kokios naudos sulauktume, jei moterų ir vyrų padėtis Lietuvoje būtų lygiavertė?
– Tyrimai rodo, kad tose visuomenėse, kur lyčių lygybės yra daugiau, yra mažesnis agresijos ir savižudybių lygis bei aukštesnė ekonominė gerovė. Europos valstybėse, kur efektyviai siekiama lyčių lygybės, gimsta daugiau vaikų, fiksuojamas mažesnis skyrybų skaičius ir aukštesnis inovacijų lygis, daugiau lėšų skiriama sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms reikmėms. Taigi visuomenė dėl lyčių lygybės tik išlošia.
Prie lyčių lygybės galėtume prisidėti visi. Pavyzdžiui, vyrai galėtų prisiimti daugiau su buitimi ir vaikų priežiūra susijusios atsakomybės. Taip pat vertėtų išsilaisvinti iš stereotipinio mąstymo įvairių visuomenės grupių atžvilgiu, įskaitant LGBT bendruomenę, asmenis su negalia ar žmones, kurie atvyksta gyventi į Lietuvą. Kuo mažiau diskriminacijos mūsų visuomenėje, tuo labiau veiksime kaip darni komanda. Darni komanda visada sukuria daugiau pridėtinės vertės ir yra laimingesnė nei žmonių grupė, kuri nuolat mėgina vieni kitus pažeminti, bijo vieni kitų ir nuolat dairosi per petį, ar niekas nepuola. Be jokios abejonės, dėl lyčių lygybės išloštume visi, tačiau turime labai kritiškai peržiūrėti savo kasdienes praktikas ir įvertinti, kurioje srityje tapome sąmoningesni, o kurioje dar reikia pasitempti.
– Ar pastebite, kad jaunoji karta pasižymi didesniu sąmoningumu lyčių lygybės klausimu? Su kokiais iššūkiais susiduria lyčių standartus laužantys asmenys?
– Negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Kai kurių jaunuolių požiūris yra pasikeitęs, tačiau dalis jų vis dar labai stipriai laikosi tradicinių lyčių standartų ir savo gyvenime nieko nenori keisti. Kiek pažangos iš tiesų yra mūsų visuomenėje, išlieka atviru klausimu. Jei iš tiesų būtume stipriai pažengę lyčių lygybės klausimu, situacijos, kai formuojant ministrų kabinetą nėra pakviečiama nė viena moteris, nebūtų, o mūsų politikai rinkimų kampanijose nenaudotų seksistinių replikų. Jeigu jie tą daro, vadinasi galvoja, jog tai yra patrauklu rinkėjui, kad jie niekuo nerizikuoja.
Jei iš tiesų būtume stipriai pažengę lyčių lygybės klausimu, situacijos, kai formuojant ministrų kabinetą nėra pakviečiama nė viena moteris, nebūtų, o mūsų politikai rinkimų kampanijose nenaudotų seksistinių replikų.
Lyčių standartus laužantys asmenys susiduria su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir žmogus, laužantis bet kokius visuomenės standartus. Keisti visuomenės normas nėra paprasta. Lyčių standartus laužantys žmonės visada susiduria su tam tikru pasipriešinimu, tam tikrais atvejais ir stigmatizavimu. Paprastai tokie žmonės tiki tuo, ką daro, galvoja, kad tai yra svarbu ir laikosi savo vertybinių nuostatų nepaisant įtakos asmeniniam gyvenimui.
– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria moterys ir vyrai Lietuvoje? Ar pastebite pozityvių pokyčių lyčių lygybės srityje?
– Moterys Lietuvoje susiduria su nevienodo atlyginimo problema, smurtu artimoje aplinkoje, prastu atstovavimu priimant politinius sprendimus, stresu derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus. Tuo tarpu vidutiniškai vyrai gyvena ženkliai trumpiau negu moterys. Taigi vyrai už pasenusią lyčių sistemą sumoka gyvybe tiesiogine šio žodžio prasme. Vyrai taip pat labiau rizikuoja nebaigti mokslų. Taigi lyčių nelygybė skirtingais aspektais paliečia tiek moteris, tiek vyrus.
Vienas pozityviausių aspektų yra tai, jog mūsų visuomenėje apie lyčių lygybę imta kalbėti rimtai. Tai nebėra egzotika. Žiniasklaidoje ši tema aptariama nuolat. Svarbu ir tai, kad Lietuvoje priimtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, dėl kurio priėmimo buvo kovojama 20 metų. Tai – labai svarbus žingsnis į priekį. Kita vertus, Lietuva niekaip negali ratifikuoti Stambulo konvencijos, kuri Lietuvos visuomenę priartintų prie pasaulinių standartų kovojant su lyčių nelygybe. Moterų politinio atstovavimo klausimas taip pat nedideliais žingsneliais juda į priekį. Apie lyčių lygybę vis garsiau kalbama verslo aplinkoje, šalinamos kliūtys moterims kilti karjeros laiptais ar užimti atsakingas pareigas. Lietuvoje pradedama ir atviriau kalbėti apie seksualinio priekabiavimo problemą.
