Kontrolierė taip pat atkreipia dėmesį, kad ne eitynės, o neapykantos kalba, užliejusi internetą po įvykių Orlande, turėtų labiausiai neraminti mūsų visuomenę.
– Sekant viešąsias diskusijas, kartais atrodo, kad žmonės iki galo nesuvokia, kas yra diskriminacija – „magiški“ žodžiai ,,aš taip manau“, arba, kitaip tariant, dangstymusi žodžio laisve, teisinama neapykanta kitiems. Kiek jūs savo veikloje varžote tokius „aš manau“?
– Visada nagrinėjame atvejus, prasidedančius žodžių junginiu „aš manau“. Aišku, tas ,,aš manau” turi būti iš tam tikros visuomeninių ir ekonominių santykių „dėžutės“, kuri patenka į mūsų Tarnybos kompetenciją.
– Bet jei, įsivaizduokime teorinę situaciją, kad nors apskundžia savo darbdavį, o jis jums atsiunčia maždaug tokį paaiškinimą: „aš asmeniškai manau, kad LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) žmonės nėra tinkami darbuotojai“. Ar tai būtų laisvė į nuomonę bei saviraišką, ar vis dėlto pažeidimas?
Kitaip sakant, nebaudžiame už nuostatų turėjimą, baudžiame už veiksmus, kurie padaromi dėl šių nuostatų.
– Jei ši nuomonė atsispindėtų darbdavio veiksmuose, pavyzdžiui, darbdavys nepriimtų kandidato į darbo vietą vien dėl to, kad pastarasis yra kitos lytinės orientacijos, tai vertintume kaip diskriminaciją, pasireiškiančią darbo santykių srityje. Kitaip sakant, nebaudžiame už nuostatų turėjimą, baudžiame už veiksmus, kurie padaromi dėl šių nuostatų.
– Valstybės institucijoms irgi taikytinas Lygių galimybių įstatymas, bet dažnai būtent vadovai, ypač politikai, jo nesilaiko savo pasisakymuose ar netgi kai kuriuose veiksmuose. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Be abejo, neigiami, stereotipiniai, žmones diskriminuojantys pasisakymai niekada nėra sveikintini. Formuodami visuomenės nuostatas visada pasisakome už tai, kad viešuose aukščiausių valstybės asmenų, ministerijų, savivaldybių vadovų pasisakymuose nebūtų diskriminacinių nuostatų.
Mes nagrinėjame diskriminacinius atvejus, jeigu vadovas, pavyzdžiui, politikas tuo pačiu yra ir darbdavys bei savo veiksmais diskriminuoja darbuotoją dėl įstatyme numatytų pagrindų. Tokiais atvejais taikome aukščiausius žmogaus teisių gynimo standartus.
– Pastaruoju metu, stebint Tarnybos veiklą, matyti drąsūs ir svarbūs žingsniai lyčių lygybės srityje: prekės ženklo „Saldva“ gamintojai įspėti dėl seksistinės reklamos, pradėtas tyrimas dėl Arūno Valinsko darbo skelbimo. Kiek šiame tyrimų sraute yra skundų dėl pažeistų LGBT asmenų teisių?
– Kalbant apie mūsų Tarnybos gaunamus skundus, galime konstatuoti vieną, tikriausiai nenuginčijamą faktą, kad tai jokiu būdu nėra statistiniai duomenys, atspindintys mūsų visuomenės realijas. Tai reiškia, ne visi asmenys, patiriantys diskriminaciją, kreipiasi į mūsų Tarnybą. Pavyzdžiui, dėl lytinės orientacijos praėjusiais metais buvo gauti tik 5 skundai. Tuo tarpu dėl lyties praėjusiais metais buvo gauti 49 skundai ir atlikti 36 tyrimai lygių galimybių kontrolieriaus iniciatyva, o dėl religijos, praėjusiais metais buvo gautas 71 skundas.
– Sakote „tik penki“. Kodėl „tik“ penki, o ne „net“ penki?
– Norint susidaryti kitokį įspūdį, reikėtų negyventi mūsų valstybėje. Tą žodį „tik“ man leidžia teigti tai, ką matau visuomenėje: aš esu žmogus, gyvenantis tarp žmonių ir bendraujantis su žmonėmis. Taip pat skaitau tai, kas pateikiama žiniasklaidoje, galų gale savo patirtimis dalijasi ir mano pažįstami žmonės. Tai man leidžia teigti, kad tai, kas atsispindi mūsų statistiniuose duomenyse, nėra reali mūsų visuomenės situacija.
– Ar gali faktą, kad vaizdas greičiausiai kitoks, kaip jūs ir sakote, iliustruoti „Eurobarometro“ tyrimas: 2015 m. duomenys rodo, kad 44 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų dirbti su LGBT asmenimis – tai aukščiausias rodiklis Europos Sąjungoje? Ar Jums tas skaičius atrodo realus?
– Net nedrįsčiau vertinti. Tai vienas iš tų duomenų šaltinių, kuriais būtų galima vadovautis, bet statistika kartais irgi – sąlyginis dalykas.
Jei mes kalbėtume apie didesnį visuomenės sąmoningumą ir jo didinimą, tada manau, šie duomenys būtų realesni: jei nebūtų abejingumo dėl diskriminacijos, kiekvienąkart būtų kreipiamasi į Tarnybą ir būtų inicijuojami tyrimai, tada būtų aišku, kokio masto problema tai yra.
– Jei gaunate vos kelis skundus iš LGBT bendruomenės, kyla klausimas, kas ją stabdo nuo kreipimosi?
Kiekvienas gali rinktis palaikyti ar nepritarti LGBT asmenims, tačiau džiaugtis dėl įvykusių žudynių, skatinti bei pasisakyti už tokį elgesį – daugiau nei amoralu.
– Manau, yra daug veiksnių, pavyzdžiui, lygių teisių ar žmogaus prigimtinių teisių neišmanymas, pačios Tarnybos nežinojimas. Bet vis tik reikėtų sutikti ir su tuo, kad kalbėdami apie lytinę orientaciją, matome ir baimę – žmonės bijo atsiskleisti tam, kad nebūtų diskriminuojami. O dalies visuomenės narių neadekvati reakcija į įvykius Orlande rodo, kad neretai tokios baimės yra pagrįstos – su giliu liūdesiu ir nusivylimu stebėjau pirmadienį siautėjusius interneto komentatorius. Kiekvienas gali rinktis palaikyti ar nepritarti LGBT asmenims, tačiau džiaugtis dėl įvykusių žudynių, skatinti bei pasisakyti už tokį elgesį – daugiau nei amoralu. Mano nuomone, neapykanta, o ne eitynės turėtų neraminti mūsų visuomenę.
– Ar laikytumėte eitynes „Už lygybę“ visuomenės sąmoningumo skatinimo būdu?
– Vienareikšmiškai – taip. Pradėkime nuo to, kad tai yra žmogaus prigimtinė teisė, kurią saugo ne tik Europos Sąjungos, bet ir mūsų nacionaliniai teisės aktai. Nors teisės aktas dėl Lygių galimybių įstatymo galioja jau 10 metų, važinėjant po Lietuvos savivaldybes manęs kartais klausia, ar homoseksualumas nėra liga, ar už homoseksualumą nėra baudžiama. Akivaizdu, kad sąmoningumo didinimas neišvengiamas. Palaikome visas iniciatyvas, pasisakančias už mūsų pačių įstatymuose įtvirtintų vertybių gynimą: tiek lytinės orientacijos, tiek negalios, tiek amžiaus, tiek religijos ar kitais atvejais. Manau, tai yra būtina.
– Ar Tarnyba pati planuoja dalyvauti eitynėse „Už lygybę“?
– Tarnybos atstovavimas eitynėse bus užtikrinamas. Daug metų Tarnybos darbuotojai dalyvaudavo šioje socialinėje akcijoje asmeniškai. Palaikymą eitynėse „Už lygybę“ tradiciškai savo dalyvavimu išreiškia įvairių valstybių ambasadoriai, Seimo nariai, visuomenės veikėjai. Nemanau kad iš to reikėtų daryti kažkokią sensaciją, nes, mano suvokimu, visos socialinės akcijos, kurios skatina toleranciją – ar tai būtų eitynės „Už lygybę“, ar tai būtų eitynės už žmonių su negalia teises – turi būti palaikomos. Jei giname įstatyme įtvirtintas vertybes, privalome ir elgtis atitinkamai.
– Nevyriausybinių organizacijų tarpe pasigirsta siūlymų kaip vieną iš nediskriminacinių pagrindų į Lygių galimybių įstatymą įtraukti ir lytinę tapatybę. Kiek, jūsų nuomone, tai būtų reikalinga?
– Poreikį matau didelį todėl, kad lytinės tapatybės pagrindas leidžia aiškiai identifikuoti jį ir nesieti jo su lytimi. Esu tikra, kad tai nėra tapatu. Jei į Lygių galimybių įstatymą būtų įtrauktas ir lytinės tapatybės pagrindas, tai atsirastų prielaidos kalbėti, diskutuoti bei geriau suvokti problemas, su kuriomis susiduria translyčiai asmenys.
