Apie tai, kokius namų darbus lietuviai turi atlikti dar iki pasklindant hidrologų perspėjimams apie gresiantį potvynį, 15min.lt kalbėjosi su Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto prodekanu doc. dr. Antanu Dumbrausku.
– 2010 metais potvynis, kurio metu buvo apsemtos kelios pakaunėje, šalia Neries, esančios sodų bendrijos ir gyvenvietės, kilo kovo pabaigoje. Šiemet galimas potvynis toje pačioje teritorijoje prognozuojamas panašiu metu, vadinasi, maždaug po mėnesio. Ar dar yra laiko atlikti kokius nors namų darbus, galinčius padėti pasiruošti galimam potvyniui?
– Žiemos metu nelabai ką padarysi – juk nepastatysi pylimo. Taigi lieka tik gyventojų perspėjimas, tinkamas jų informavimas. Pirmiausiai reikia atidžiai peržiūrėti praėjusių metų situaciją (išnagrinėti, kokios gyvenvietės buvo užlietos, kurioms dar buvo kilusi grėsmė ir pan.).
 |
| Skaitytojo nuotr./Apsemta sodų bendrija |
Tuomet gyventojus įspėti, kad tai gali pasikartoti. Tiksliausius duomenis apie galimą grėsmę turi Hidrometerologijos tarnyba. Jie renka informaciją apie susikaupusį sniego kiekį, ledo upėse storį ir gali spręsti apie bendrą potvynio mastą. Tačiau tiksliai nustatyti, kuriose vietose ir kokio masto gali būti ledokamšos – sunkiai prognozuojamas reiškinys, jei nėra atlikti specialūs tyrimai.
– Pernai Kauno rajone kilęs potvynis daug kam buvo netikėtas. Tačiau ne pirmasis šioje vietoje. Ar ir anksčiau tokioms stichijoms nebuvo ruošiamasi iš anksto?
– Be abejo, pernykštis potvynis – ne pirmasis Kauno rajone. Būdavo jų ir vasarą. 2005 metais esu parašęs straipsnį apie vasarą kilusį potvynį. Oronuotraukose, darytose tuo metu, aiškiai matėsi, kad kai kuriose vietose vandens net vasarą buvo vos ne iki tvorų. Pavasariniai potvyniai Kaune būna ne kasmet, bet tikrai nėra reti. Ypač tuomet, kai žiemos šaltos ir gilios. Pavyzdžiui, kaip praėjusių ir šių metų. Pats vandens kiekis tirpstant sniegui gali nebūti itin didelis, bet priklausomai nuo ledo storio ima ir susiformuoja ledokamšų. Šis reiškinys labai sunkiai prognozuojamas. Jei nežinai upės dugno konfigūracijos, nėra padarytų tikslių tyrimų, sunku nuspėti, kur tiksliai susiformuos ledų spūstis, netikėtai ir greitai pakils vandens lygis.
– Kaip suprantu, Neries upės dugno tyrimai nėra atlikti? O kitų upių?
– Lietuvoje potvyniais iš viso mažai domėtasi. Visas dėmesys paprastai sukoncentruotas į pamario kraštą. Ten nuolat kuriamos įvairios programos, dalis jų įgyvendinama, tačiau sistemingo požiūrio į šią problemą šalies mastu iki šiol nebuvo. Pavienių mokslininkų (tarp jų – ir mano) kalbos populiariojoje bei mokslinėje spaudoje kartais apie tai primena, bet valdžios reakcija iki šiol, kaip matote, ne tokia jau didelė.
Potvynio zonų žemėlapiai, patvirtinti valstybės lygiu, bus dokumentai, kuriais vadovausis žemėtvarkininkai, urbanistai ir architektai. Turėdami juos specialistai su žmogumi galės kalbėtis aiškia kalba. Dabar gi niekas nežino, kaip turi būti.
Didžiausia problema – Lietuvoje nėra vienos atsakingos institucijos, kuri koordinuotų šią sritį, kauptų ir analizuotų duomenis. Dabar dirbančios valstybės institucijos savo veiksmus ne visai gali suderinti, nes ne viskas yra numatyta pagal joms patikėtas funkcijas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas atsakingas už gyventojų apsaugą ir gelbėjimą potvynio metu, t. y. kai jau skamba pavojaus varpai, jie lekia gelbėti skęstančiųjų. Hidrometerologijos tarnyba atlieka tam tikro lygio prognozes. Tačiau jos galbūt turėtų būti išsamesnės ir pateikiamos gyventojams plačiau prieinamu būdu (ne visi turi internetą, kur paprastai ši informacija viešinama (kalbama apie tinklalapį www.meteo.lt – aut. past.).
Visuomenei turėtų būti nurodoma gerokai išsamiau, kad štai tokiose ir tokiose vietose šiemet gali kilti tokio masto potvynis, ruoškitės. Gerai būtų ir atitinkamos brošiūros, platinamos gyventojams, kuriose nurodyta, kaip elgtis per potvynį.
– Pasitarimuose dėl gresiančio potvynio dalyvauja ir aplinkosaugininkai. Kokie darbai gula ant jų pečių?
– Vietos įstaigos (Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto ir rajono agentūros – aut. past.) čia niekuo negali padėti. Tai ne jų funkcija. Dabar pradėta įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl potvynių vertinimo ir valdymo (patvirtinta 2007 m. spalio 23 d.). Tam skirtas finansavimas. Įgyvendinant ją naudingiausias dalykas bus potvynių rizikos žemėlapių sudarymas bei potvynių potencialios žalos mažinimo priemonių planai. Įgyvendinti šią direktyvą patikėta Aplinkos apsaugos agentūrai.
Šiemet Kauno rajono valdžia kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą, tikėdamiesi, kad jau surinkta dalis duomenų. Tačiau paaiškėjo, kad darbai tik pradėti, atliekama preliminari studija.
Ateityje, turėdami skaitmeninius potvynio zonų žemėlapius, nesunkiai galėsime pasakyti, pavyzdžiui, kurio upės slėnio vietoje koks vandens gylis, kokie pavojai tyko šalia gyvenančių žmonių. Be to, įgyvendinus paskutinį direktyvos etapą, bus galima imtis apsaugos nuo potvynio planų įgyvendinimo, t. y. jau išvysime konkrečią naudą. Tačiau to dar reikės ilgokai palaukti.
– Tuose pačiuose pasitarimuose dėl pakaunei gresiančio potvynio minimas kadaise Neryje, ties Radikių kaimu, buvęs pylimas. Teigiama, kad jį reikėtų atstatyti. Ką manote apie tai?
– Nėra aiškios dokumentacijos apie šio pylimo statybą ir tai, kam jis priklauso. Jis niekur neužfiksuotas, kaip kažkam priklausantis turtas. Negaliu tiksliai teigti, kad taip ir yra, bet posėdyje buvo užsiminta, jog kai kuriose vietose sodininkai savavališkai sugadino dalį pylimo. Matyt, norėdami, kad iš jų namų būtų gražesnis vaizdas į upę. Tačiau taip padarė sau ir kaimynams meškos paslaugą. Per tas vietas vanduo potvynio metu pirmiausiai ir liejasi. Kita vertus, esantis pylimas per žemas. Kad apsaugotų nuo potvynio, pirmiausiai reikia atlikti tikslius skaičiavimus. Tik tada būtų galima nustatyti reikiamą jo aukštį.
 |
| Skaitytojos Emilijos nuotr./Kauno rajonas, Saliai |
Atstatyti pylimą sudėtinga, nes kyla naujų, iki šiol nebuvusių teisinių klausimų. Leidimų didesnei daliai gyvenamųjų namų nėra išduota – ten gali stovėti tik sodo nameliai. O užlietas gyvenamasis namas ir sodo namelis – skirtingi dalykai.
Situacija turėtų pasikeisti, kai bus parengti skaitmeniniai potvynių žemėlapiai. Į savivaldybę prašyti leidimo statyboms atėjęs žmogus bus informuotas, jei jo sklypas patenka į užliejamą teritoriją. Tai turėtų būti įrašoma į leidimą statyti (ar kaip nors kitai teisiškai išsprendžiama), kad jis pats imasi atsakomybės dėl apsaugos nuo potvynių arba atsisako minties statyti namą tokioje vietoje.
Kitas svarbus dalykas, kurio dabar trūksta, yra reikalavimai pastatui, statomam į potvynio zoną patenkančiame sklype. Jei jau žmogui duodame leidimą statyti pastatą potencialiai užtvindomoje zonoje, turėtų būti parengti specialūs reikalavimai, tipinis projektas ar kas nors panašaus, kuriame būtų numatytos visos sąlygos, kaip statyti, kad pastatas būtų saugus potvynių metu. Bet geriau būsto nestatyti ten, kur protėviai nestatė.
– Užsienyje tokie dalykai seniai praktikuojami.
– Tikrai taip, ypač toje srityje toli pažengusios Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten žmogui siūloma daugybė variantų. Be to, pasakoma, koks tiksliai turi būti pastatas, jei jis statomas potencialiai užliejamoje zonoje. Tikiuosi, kad tai pamažu atsiras ir pas mus.
Žinoma, kai kurie protingesni žmonės jau ir Lietuvoje apsidraudžia: žinodami, kad pastatas statomas netoli upės, tad gali būti užlietas, prieš rengdami projektą, eina tartis su hidrologais, hidraulikos ir kitais šioje srityje kompetentingais specialistais, prašo atlikti reikalingus skaičiavimus, nurodančius, koks maksimalus vandens lygis gali būti šioje vietoje. Aš asmeniškai esu atlikęs tokius skaičiavimus vienam užsakovui, stačiusiam daugiabutį Raudondvaryje, Nevėžio šlaite. Atsižvelgę į juos, statybininkai namo statybai suformavo tinkamo aukščio aikštelę ir joje pastatė daugiabutį. Todėl pernai per potvynį pastatas nė kiek nenukentėjo.
– Potvyniai grasina ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims. Kaip jos atrodo greta Lietuvos: nejaugi esame vieninteliai, kuriuos potvyniai užklumpa netikėtai?
– Jei problemų dėl potvynių būtų tik Lietuvoje, vargu ar Europos Komisija užsiimtų potvynių direktyvomis. Visur yra tokių pačių problemų. Jūs patys per televiziją matote, kas darosi Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ar kitose valstybėse. Ten potvyniai daug aštresnio pobūdžio. Ten miestų, esančių prie upių, zonos užstatytos nuo seno. Lietuvoje pastatai bent iki šiol dar nebuvo statomi taip arti vandens kaip ten. Todėl ir atvejai, kai apsemiami namai, retesni. Žinoma, yra buvę ne kartą, kad Klaipėdos mieste Danės upė patvinsta ir vanduo semia rūsius ar net senamiesčio gatveles. Vis dėlto lietuviai turi daugiau šansų užbėgti potvyniams už akių. Tereikia nuosekliai jiems ruoštis.
Ačiū už pokalbį.
