– Statistikos departamentas skelbia, jog Lietuvoje vyrai uždirba 13,4 proc. daugiau nei moterys. Kodėl šis skirtumas vis dar egzistuoja?
– Atlyginimų atotrūkio skirtumas yra kompleksinė problema. Viena iš priežasčių yra ta, jog asmuo dirba nepilną darbo dieną. Taip pat egzistuoja vadinamoji horizontalioji darbo rinkos kongregacija, kuomet mes matome, kad vienose profesijose labiau dirba moterys, kitose – vyrai. Gali būti ir vertikalioji kongregacija: kuo aukštesnė pozicija, tuo daugiau vyrų, o moterų mažėja. Dar viena priežastis – karjeros pertrūkiai, pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogos. Kiekvienas iš šių veiksnių turi skirtingą svorį, kuris lemia atlyginimų atotrūkį, tačiau mokslininkai yra linkę manyti, jog pati didžiausia moterų atlyginimų atotrūkio priežastis (beveik 40 procentų), yra tiesiog ta, kad jos yra moterys.
Kitaip sakant, egzistuojantys lyčių stereotipai, kurie remiasi klaidinga nuostata, jog šeimos maitintojas yra tik vyras, tai yra jo pagrindinė pareiga, dėl to jis turi daugiau uždirbti ir išlaikyti šeimą. Taigi susidaro įspūdis, kad moteris šeimos neturi ir jai jos išlaikyti nereikia. Ekonominė ir socialinė situacija keičiasi, tačiau lyčių stereotipus pakeisti yra labai sudėtinga.
– Kokios visgi yra pagrindinės tai lemiančios priežastys?
– Kai stereotipas yra įsišaknijęs kultūroje, jis veikia absoliučiai visus. Taigi yra paveikiamos ir pačios moterys, nes jos socializuojasi tokioje aplinkoje, kurioje tarsi įkalama į galvą, kad turi džiaugtis, jog bent tiek moka. Todėl ir derybų procese, reikalaudamos didesnio atlyginimo, jos nėra tokios atkaklios, joms neužtenka galbūt ir įžulumo tiesiog nueiti pas viršininką ir pasakyti: „Klausykit, su mano stažu ir mano patirtimi aš tikrai turėčiau gauti didesnį atlyginimą.“ Yra ne vienas atvejis, kai moterys, turinčios kur kas didesnę darbinę patirtį, gauna mažesnį atlyginimą nei ką tik priimtas jaunas vyras. T
aigi, kalti visuomenės stereotipai ir pats darbdavys, nes jam atrodo visiškai normalu, kad moteriai galima sumokėti mažiau. Viešojoje erdvėje lyčių stereotipai taip pat yra proteguojami, apskritai, netgi vyriškumo samprata yra susijusi su gebėjimu uždirbti daug pinigų ir išlaikyti moterį bei vaikus. Visi yra veikiami, ir kada tai tampa norma, tuomet niekas nekvestionuoja ir mano, kad tai yra normalu. Nors ir teoriniame įstatyminiame lygmenyje visi pripažįsta, kad visiems turi būti mokama vienodai, bet kuomet „įsijungia“ stereotipas (ir ypatingai tie stereotipai, kurie susiję su lyčių vaidmenimis), kažkaip išeina, kad įstatymai „eina“ sau, o praktika sau.
– Kuriose srityse atlyginimų skirtumai yra didžiausi? Kuriose mažiausi?
– 2016 metais didžiausias atotrūkis buvo finansų draudimo srityje (38,3 proc.), informacijos ir ryšių (29,9 proc.) ir žmonių sveikatos priežiūros bei socialinio draudimo srityje (29,6 proc.) Mažiausias – statybų sektoriuje (1,6 proc.), švietimo (2,8 proc.), viešojo valdymo ir gynybos bei privalomojo socialinio draudimo sektoriuose (3,6 proc.)
– Kaip į mažesnį gaunamą atlygį reaguoja pačios moterys?
– Suprantate, tai yra sisteminė problema. Kaip jau minėjau, kuomet dėl karjeros pertrūkio žmogus turi sustabdyti karjerą, vien tai gali lemti kažkur apie 20 procentų atlyginimo atotrūkio. Akivaizdu, kad tai dažniausiai yra moterys, kurios išeina vaiko priežiūros atostogų. Kodėl jos tą daro? Todėl, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje dar nesuvokiama, jog vyras taip pat turi vaikų. Pavyzdžiui, yra valstybių, kurios vaiko priežiūros įstatymuose įveda tokią normą, kad abu tėvai turi dalintis šiomis pareigomis. Liaudiškai tai vadinama tėčio kvota. Kitaip sakant, jeigu vyras nepasiima vaiko priežiūros atostogų, tai tam tikra jų dalis tiesiog dingsta. Islandijoje tos atostogos yra dalijamos į tris dalis: viena yra motinos, kuri niekam jų negali perleisti, antra yra tėvo ir trečia dalis – kai tėvai gali tarpusavyje susitarti. Noriu pasakyti, jog yra kuriamos labai sisteminės prielaidos, kad vaiko priežiūra būtų dalijama pusiau ir vyrai bei moterys iš esmės būtų tokioje pačioje situacijoje.
Lietuvoje mes tokios normos neturime. Mes turime iš praeities išlikusią nuostatą, jog vaiką prižiūri mama. Jeigu mes kalbame apie socializaciją, kur mergaitės yra socializuojamos, kaip aš vadinu, arba „miegančiomis gražuolėmis“ arba „pelenėmis“, tai vėlgi, mes išugdome asmenį, kuriam nediegiame tokių charakterio savybių, kurios sakytų, jog jis turi pakovoti, jis turi teises, jo niekas neturi diskriminuoti ir t.t. Mes iš esmės padarome viską, kad moterys būtų mažiau įgalios kovoti dėl savo teisių ir vėliau mėginame jas apkaltinti. Taip pat reikia suprasti, kad kai žmogus ieškosi darbo, tai darbdavys visą laiką yra stiprioji pusė ir nėra taip paprasta tik atėjus ir įsidarbinus kažkaip kovoti už savo teises.
Tai aš manyčiau, kad klausimas yra ne ką padaro ar ko nepadaro moterys, o ką daro profsąjungos tuo klausimu, kad iš tikrųjų darbuotojai arba jų nariai, moterys, gautų vienodus atlyginimus, kad nebūtų kažkokių diskriminacijų lyties pagrindu. Darbdaviai irgi galėtų prisiimti atsakomybę kontroliuodami tą procesą. Jie turi pačią didžiausią galią šioje situacijoje, nes jie gali prižiūrėti, kaip vyksta darbas įmonėje, kaip yra paskirstomi atlyginimai, kitos naudos… Moterys viso to neišspręs. Gal viena kita kažkaip išsisuks, bet plačiąja prasme niekas nepasikeis, nes vieno žmogaus sėkmė vis tiek nedarys poveikio visai sistemai.
Akivaizdu, kad tai dažniausiai yra moterys, kurios išeina vaiko priežiūros atostogų. Kodėl jos tą daro? Todėl, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje dar nesuvokiama, jog vyras taip pat turi vaikų.
– Visgi kalbant ne apie moterų veiksmus, o apie emocijas, ar nėra taip, jog jos pačios susitaiko su faktu, jog uždirba mažiau?
– Mes visi turime ribotą energijos kiekį. Žmogus pasveria, ar jam reikia bylinėtis, gadintis sveikatą ir energiją tam, kad kažkaip išsikovotų tą atlyginimą. Aš manau, kad tos moterys, kurios jaučiasi pakankamai stiprios ir gali spjauti į viską ir eiti pas kitą darbdavį bei gauti didesnį atlyginimą, tą ir daro. Visgi žmonės iš tikrųjų dažnai paskaičiuoja, ar geriau turėti šitą darbą, ar patekti į tokią situaciją, kada to darbo galbūt iš viso nebeturėsi… Ir visai nėra garantijų, kad nuėjus pas kitą darbdavį, turėsi geresnes sąlygas. Kol moterys yra jaunos ir neturi vaikų, tai ta diskriminacija yra minimali, bet vos tik atsiranda vaikai, problema iš karto tampa akivaizdi.
– Ką reikėtų daryti, jog vyrų ir moterų atlyginimai būtų vienodi?
– Visas šias išvardintas mano priežastis reikėtų kompleksiškai šalinti. Sakykime, kada kalbama apie horizontalią darbo rinkos kongregaciją, tai reikalingos pastangos ir visuomenės švietimas ar net specializuotos iniciatyvos, kad darbo srityse, kuriose dominuoja vyrai, atsirastų daugiau moterų ir atvirkščiai. Tai gali išspręsti dalį problemos. Taip pat reikia keisti požiūrį, kad aukščiausiuose postuose turi dominuoti vyrai, nes moterys ten neužima net 20 procentų. Viena Europos sąjungos direktyva (kuri dabar yra užstrigusi) kaip ir norėjo tokį reikalavimą valstybėms pateikti, kad stambios lizinguojamos įmonės vykdytų kvotas. Kaip, pavyzdžiui, norvegai turi tokią nuostatą, kad bent 40 procentų darbuotojų būtų kitos lyties. Kol kas direktyvoje, kiek pamenu, buvo siūloma bent 15 procentų, bet ir to nepriėmė. Tai matote, koks didelis yra pasipriešinimas.
Jeigu Lietuvos įstatymuose atsirastų vaikų priežiūros įstatymo pakeitimas (kad tėvai turi dalintis atsakomybe), tai labai stipriai pakeistų apskritai visą mūsų mentalitetą ir darbo kultūrą, nes tada darbdaviams nebūtų jokio skirtumo, ar jie priima produktyvaus amžiaus moterį, ar vyrą. O jeigu mes dar sugebėtume tą stereotipą pakeisti, kuris egzistuoja ir žiniasklaidoje… Per kažkurį kanalą dabar transliuoja anonsą, jog grįžta laida „Vyrai prieš moteris“. Jau pati jos formuluotė yra klaidinga, nes perša mums į galvą mintį, kad vyrai ir moterys yra fundamentaliai skirtingi, jie yra supriešinami, vietoje to, kad jaustųsi lygiaverčiais visuomenės nariais. Mes esame kur kas labiau panašūs negu skirtingi. Kitaip sakant, jeigu kiekvienas padarytų namų darbus, žiniasklaida – savo, darbdaviai – savo, įstatymų kūrėjai – savo, mes galėtume tą proveržį padaryti, bet kol kas valios, kuri būtų kryptinga ir sisteminga, aš nematau.
– Kada, jūsų nuomone, būtų galima tikėtis, jog tie namų darbai bus atlikti ir vyrų bei moterų atlygis už tą patį darbą nesiskirs?
– Jeigu namų darbus darai, tai tu juos ir padarai, bet kai nelabai kas namų darbus daro, tai iš tikrųjų gali būti, kad nei aš sulauksiu, nei jūs sulauksite. Nuo 2011 m. Lietuvoje atotrūkis tik didėja. Jeigu jis didėja ir nieko nedaroma, tai mes niekada nesulauksime lygybės. Turime suprasti, kad tai yra labai žalinga visuomenei. Jeigu žmogus žino, kad jam yra mokama mažiau, tai jam sumenksta motyvacija, jis nebenori į darbą investuoti savo energijos. Taip pat mes švaistome žmogiškąjį potencialą. Mes turime žmogų, kuriam valstybė suteikia išsilavinimą ir tada dėl tam tikrų kliūčių jis potencialo toliau plėtoti negali. Valstybėse, kuriose lyčių lygybė yra didesnė, yra aukštesnis ir inovacijų lygis, nes ta šalis panaudoja potencialiai visų gyventojų, kurie gali tas inovacijas skatinti, žinių bagažą. Ką reiškia lyčių lygybė? Mes suteikiame visus išteklius visiems žmonėms ir tada mes iš jų gauname vienodą grąžą. Taigi didžiausia mūsų visuomenės problema yra ta, kad mes vis dar nesuprantame, kodėl mums verkiant reikia lyčių lygybės ir kad tai nėra kažkoks ypatingas dalykas.
