Bet sužydėti baltais kupolais ir pradžiuginti Velykų šventei netikėtai sutrukdė praėjusią savaitę prasidėjusi ir ilgam krašte užtrukusi žvarba.
Pirmi pražydėjusių magnolijų žiedynai ant kelių šakų, kurioms užuovėjos įsaulyje prie savivaldybės administracinio pastato dar pakako, visu grožiu neišsiskleidė, o krašteliai jau parudavo.
Baltai rausvi lelijinės formos žiedlapiai, žinoma, dėl to nenukris, bet šilumos sulaukus ir pumpurams iki galo išsiskleidus, liks truputėlį apskurę. Kol nubarstys baltai pomedžius ir betono takus, pasibaigus žydėjimui. Šie medžiai žydi, dar jų lapams neišsprogus.
Šilutė didžiuojasi trimis šio miesto gyventojų Juraškų šeimos kartomis, kurios išplatino daigais japonines magnolijas ir jų šiaurinę atmainą nuo Lietuvos iki Sachalino. Šilutiškiui inžinieriui Liudvikui Juraškai, pirmajam magnolijų daigyno kūrėjui, yra skirta atminimo lenta bei jo vardu pavadinta jaunų magnolijų medelių alėja miesto parke.
Nors magnolijų žiedlapiai nuo šalnų Šilutėje runda, bet pavasariškų spalvų net ir žvarbiu oru galima Vakarų Lietuvoje ieškoti ir, žinoma, nesunkiai rasti. Kur bevažiuotum – ar saulėlydį išsigiedrijus palydėti nuo Kuršių nerijos kopų, ar nuo sraunių Žemaitijos upių skardžių.
Geltonais žiedynais nusėta aukščiausia Akmenos upės kranto atodanga ties Pagramančio(Tauragės r.) gyvenviete. Tik įsižydėjusių šalpusnių salelės žemyn nuo trisdešimties metrų aukščio skardžio slenka, byra nuošliaužomis, ir nėra jėgos jas sustabdyti.
Vietinis automechanikas Gediminas, netikėtai pasisiūlęs tapti savo gimtinės gidu, dėl Akmenos krantų įgriuvų pataria nesibaiminti. Dėl turistų saugumo Pagramančio regioninio parko direkcija, anot jo, pasirūpino įrengti plačius atitvarus, o patogumui šlaitu nusileisti ir pakilti – tvirtus laiptus. Jų pašaliais marguoja žydinčios plautės, plukės, šalpusniai, rūteniai, blindės.
Keturiais pažintiniais takais - Akmenos, Plynosios, Dabrupio ir Lylavos- išsileidusieji gali aptikti ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų meškinių česnakų, kurių vešėjimui dabar - pats metas.
Pavargusiems piliakalnio teritorijoje įrengta poilsio aikštelė, kurią riboja suolų eilės – skeltų medžių kamienai, pritvirtinti ant akmenų. Paprasta, tvirta, ekologiška, funkcionalu. Lankytojų čia nestinga.
Bet kai žvilgsnis užkliūva už degėsiais juoduojančių pievų, kurios kalvomis supa visą Akmenos vingio teritoriją, supranti, kad šiai atnaujintai infrastruktūrai, lauko baldams, informaciniams stendams buvo iškilęs pavojus žūti ugnyje.
Gediminas pasakoja, kad liepsnas gal prieš savaitę gesinti suvažiavo keli ugniagesių ekipažai. Gaisrą, anot jo, sutramdyti pavyko tik po kelių valandų, dabar tos juoduojančios plynės turistų lankomoje, valstybės saugomoje teritorijoje primena žmogaus, įžiebusio ugnį, neatsakingumą.
