Vilnietė pasakoja, kad savanoriaudama realizuoja save – žinodama, kad daro gera, pati jaučiasi gerai. Ir nustoti, bent artimiausiu metu, neketina.
Iki oficialiai tapdama „Maisto banko“ savanore, 51-erių J. Giparaitė labai aktyviai talkindavo organizacijai jos vykdomų akcijų metu – eidavo į prekybos centrus, ir kartu su kitais pagalbininkais ragindavo apsipirkinėjančius žmones nupirkti maisto produktų ne tik sau, bet ir paaukoti skurstantiems.
Tokia veikla vilnietei buvo smarkiai prie širdies, tačiau tam, kad taptų tikra savanore, reikėjo preteksto. Šis netruko atsirasti.
Mintis savo laiką paskirti kitiems jau seniai kirbėjo. Aš tiesiog norėjau padėti, pasijausti naudinga.
„Po vienos tokios akcijos žiūrėjau televizorių, kai pamačiau reportažą – jame, rodos, „Maisto banko“ direktorė pasakojo, kiek ir kokių produktų buvo surinkta, taip pat paragino visus norinčius prisidėti prie savanorių gretų. Pagalvojau – o kodėl ne? Juk mintis savo laiką paskirti kitiems jau seniai kirbėjo. Aš tiesiog norėjau padėti, pasijausti naudinga“, – pasakoja J. Giparaitė.
Taigi moteris netruko surasti „Maisto banko“ atstovybės Vilniuje kontaktų, paskambinti ir... tuojau pat susitarti, kad imsis savanoriauti. Dabar kas du mėnesius, šešis kartus per metus J. Giparaitė skuba vargstantiems išdalinti paramos maisto produktais, kuri dažniausiai įsigyjama iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšų.
Paramos paketas – gausus ir kokybiškas
Pasakodama apie paramą maisto produktais J. Giparaitė paaiškina, kad tokia priklauso visiems, kieno mėnesinės pajamos neviršija 153 eurų. Žinoma, pasitaiko ir išimčių, kada parama, atsižvelgus į aplinkybes, suteikia ir kiek daugiau pinigėlių turintiems.
Pasak savanorės, vargstantiems dalinami maisto produktų paketai dabar – labai gausūs, labai vertingi.
Paskutinįkart į tokį paketą net devynių rūšių produktai buvo įtraukti.
„Pastaruoju metu paramos maisto produktais krepšelis, kurį gauna sunkiai galą su galu suduriantis žmogus, labai prasiplėtęs. Anksčiau, pamenu, jis menkas buvo – vien makaronai ir kruopos. O paskutinįkart į tokį paketą net devynių rūšių produktai buvo įtraukti – tai ir cukrus, miltai, mėsos konservai, įvairios sriubos, kondensuotas pienas, aliejus ir daug kitų. Paramą gavę žmonės net patys negalėjo patikėti, kad šitiek visko daug. Net svarstė, kaip tokį sunkų maišą namo parsinešti... Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad mūsų dalinama parama – tokia gausi ir kokybiška, ir tikiuosi, kad ji tik gerės“, – sako J. Giparaitė.
Gavėjų spektras platus
Dažniausiai tokios paramos, pasak savanorės, Vilniuje prisireikia daugiavaikėms šeimoms, taip pat senyviems žmonėms, turintiems pragyventi vien iš gaunamos pensijos. Pasitaiko, kad ir jauni žmonės pagalbos maistu paprašo.
„Žinoma, įvairių žmonių yra, įvairių reakcijų, emocijų. Kai mūsų dalinama parama buvo skurdesnė, kai produktų pasirinkimas buvo mažesnis, žmonės leisdavo sau ir paburbėti – sakydavo, kad per mažai, kad prastoka. Tačiau dabar tokių skundų žymiai mažiau išgirstame. Žmonės labai noriai maisto paketus priima“, – sako J. Giparaitė.
Savanorės teigimu, paramos maisto produktais dalinimas vargstantiems – labai intensyvus darbas: „Savanoriaujant nėra laiko pabendrauti, išklausyti, todėl retai kada pačiai tenka išgirsti, kokios tų sunkiai besiverčiančių žmonių istorijos, lėmusios, kad šiandien jie užsuko pas mus. Žmonių eilės nusidriekia didelės, išdalinti maistą reikia operatyviai.“
Vis dėlto tos eilės, pasak J. Giparaitės, po truputį mažėja. „Žinoma, man liūdna, kad tų žmonių, kuriems reikia paramos, šitiek daug. Ypač sujaudina tie momentai, kai tenka susidurti su senyvais, pensinio amžiaus žmonėmis. Man jie atrodo kaip pati pažeidžiamiausia visuomenės grupė. Tačiau pačiai atrodo, kad nuo tada, kai ėmiau savanoriauti, paramą gaunančių žmonių sumažėjo – anksčiau jų tikrai daugiau ateidavo. Dabar eilės trumpesnės. Nežinau, su kuo tai susiję – ar tai dėl emigracijos, o gal tikrai gyvename geriau? Norėtųsi tikėti, kad situacija gerėja“, – viliasi savanorė.
Geriausias atlygis – emocija
Šešeri savanorystės metai – solidus laikotarpis dirbti visai neatlygintinai. Kodėl J. Giparaitė tiek stengiasi?
Man gera matyti, kaip džiaugiasi paramos, pagalbos sulaukę žmonės.
„Turbūt už tą gerą emociją, kurią patiriu žinodama, kad darau gerą darbą. Man gera matyti, kaip džiaugiasi paramos, pagalbos sulaukę žmonės. Galbūt ir egoistiška, bet man pats didžiausias apdovanojimas yra tas pačios gaunamas jausmas, kad esu reikalinga, naudinga. Pagrindinė mano motyvacija – neslopstantis noras padėti žmonėms. Todėl klausimų, ar verta, ar apsimoka, man nekyla. Didelis mano noras daryti gera yra pagrindinė varomoji jėga, skatinanti tęsti pradėtus savanorystės darbus“, – sako geravalė vilnietė.
Tuos gerus darbus tęsti ji žada tiek, kiek tik jėgos ateityje leis.
Jeigu jums reikia pagalbos, kreipkitės vilnius@maistobankas.lt
Daugiau informacijos www.priimk.lt
