M.Adomėno teigimu, propaganda iškraipo ne tik faktus, bet ir patį tiesos vertės suvokimą. Vakarų valstybės susiduria ne tik su išorės, bet ir vidaus iššūkiais, kuriuos atremti bus itin sunku. Tuo pat metu antivakarietiškos jėgos intensyviai siūlo alternatyvias tiesas ir net alternatyvas demokratijai.
Apie propagandos grėsmę, iššūkius demokratijai, politikų atotrūkį nuo rinkėjų ir galimus sprendimus 15min interviu su M.Adomėnu.
- 2016-aisiais metais įvyko daug svarbių politinių pasikeitimų ir jie vyko ne taip, kaip prognozavo politologai, sociologai ir kiti ekspertai. Kodėl taip nutiko? Kiek tai susiję su faktų iškraipymu, dezinformacija ir pasitikėjimu žiniasklaida?
– Iš tiesų, šie metai yra savotiški annus horibilis, baisūs metai, kai žmonėms, kurie turi tam tikrą demokratijos lūkesčių horizontą, pradėjo nutikti vienas po kito netikėti dalykai – Brexit, Donaldo Trumpo laimėjimas. Ne tik labiau į kairę politiniame spektre esantys žmonės, bet ir centro dešinieji nesupranta šių politinių procesų. Protestai, kurie kilo prieš patį rezultatą, man atrodo, giliai neapčiuopia situacijos rimtumo.
Gluminti turėtų ne pats rezultatas, nėra jokio dėsnio, kuris teigtų, kad žmogus oranžiniais netikrais plaukais negali tapti JAV prezidentu, kad Jungtinė Karalystė negali nubalsuoti ir išstoti iš Europos Sąjungos.
Problemiškas yra procesas, kaip tai įvyko, kaip tie sprendimai buvo priimti. Čia mes susiduriame su keliais dalykais, vadinamaisiais trendais, kurie žymi Vakarų demokratijos krizės mastą. Vienas iš jų – racionalių debatų ir pasirinkimo pagal racionalumo požymius išnykimas. Ar žiūrėtume į „Brexit“, kur pasilikimo šalininkai nesupranta, kaip gali egzistuoti žmonės, kurie kalba už pasitraukimą, ar Donaldo Trumpo rėmėjų ir priešininkų atveju, matome dvi grupes, gyvenančias skirtinguose pasaulėliuose. Diskusija tarp jų nebėra įmanoma, nebėra sutarimo dėl bendriausių principų.
Tai ypač išryškėjo Hillary Clinton ir Trumpo rinkimų kovoje, kur kito pasaulio atstovas jiems labiau svetimas nei koks ateivis iš kitos planetos. Jie turi savo vidinį naratyvą, kuris viską paaiškina ir jame nėra vietos kitam žmogui. Trumpo šalininkai buvo pasiruošę vos ne jėga ginti savo kandidatą, jei šis pralaimėtų, o Clinton pusėje protestai, pratrūkę po pralaimėjimo, ir rankų grąžymas. Tai nėra naujas procesas, racionalaus debatų lauko, kuriame keičiamasi ir įtikinėjama argumentais, irimas vyko kurį laiką. Priešo demonizavimas taip pat prasidėjo ne šiandien, bet dabar jis pasiekė kritinę stadiją.
Antras dalykas, kuris kelia dar didesnį nerimą, ar kalbėtume apie „Brexit“, ar apie Trumpą, tai ženklai, kad Rusijos informacinio karo įtaka palieka apčiuopiamą pėdsaką. Visi komentatoriai pastebėjo apie „Russia Today“ įtaką britų referendumo rezultatams. Pastarąjį dešimtmetį, tai buvo balsas, kuris kalba, bet tik dabar suprasta apie jo poveikį. Lygiai taip pat, kaip įsilaužimai į informacines sistemas JAV ir paviešinti demokratų susirašinėjimai, gali būti, yra faktorius, kuris darė įtaką JAV rinkimų rezultatams.
– Ar Vakarai pradeda suprasti, kad tokios informacinės atakos aktualios ne tik mums, bet ir jiems? Kad jos keičia ne tik informacinę erdvę, bet ir rinkimų rezultatus?
– Iki šiol informaciniai karai ir jų įtaka buvo lemtis ir nelaimė tų, kurie gyveno Rusijos pašonėje. Gruzinai, ukrainiečiai, mes, Baltijos valstybių gyventojai. Tie, kurie kalba rusų kalba ir patenka į revanšizmo ambicijų erdvę. Vakariečiai, tie simpatizuojantys vakariečiai, kurie suprato situaciją, gūžčiodavo pečiais, sakydavo, kad mus supranta.
Dabar jau atsiranda suvokimas, kad tie čiuptuvai pasiekė demokratijos šerdį, nebėra saugios zonos. Pastarieji įvykiai parodė, kad tie informacinio karo procesai veikia tiek sėkmingai, kad gali daryti įtaką politiniams procesams. Dabar jau analitikai kalba ne apie tai, kad jūs, vargšai baltai, esate informacinio karo taikinys, bet kad mes visi, vakariečiai, esame šio karo taikinys.
Dabar jau analitikai kalba ne apie tai, kad jūs, vargšai baltai, esate informacinio karo taikinys, bet kad mes visi, vakariečiai, esame šio karo taikinys.
– Kaip veikia dezinformacijos mechanizmas? Juk „Russia Today“ savo forma niekuo nesiskiria nuo kitų naujienas pateikiančių Vakarų žiniasklaidos kanalų. Kurią akimirką įvyksta tas manipuliacijos aktas, kai faktai pakeičiami propaganda?
– Mano supratimu, mes kalbėdami apie propagandą pasiduodame lengviau pamatuojamiems faktų iškraipymo, istorijos naratyvo iškraipymo pavyzdžiams, kuriuos lengviau dokumentuoti, užčiuopti ir įrodyti jų klaidingumą. Ar kalbėtume apie numuštą Malaizijos lėktuvą, ar apie Rusijos karių veikimą Ukrainoje, ar buvo Ribbentropo-Molotovo paktas – tokius dalykus lengviausia įrodyti. Bet propaganda veikia žymiai plačiau ir veikia patį mąstymą. Tai pasireiškia ekvivalentizmo įvedimu.
Mes gyvename tokioje postmodernioje reliatyvizmo epochoje, kur įprasta sakyti, kad „kiekvienam savo tiesa“, bet tai tampa mirtinu informacinio karo ginklu, kai labai lengva pasakyti – štai, amerikiečių tiesa, o štai, rusų tiesa. Vakarų žiniasklaidoje akivaizdu, kad dešinieji vienaip mato pasaulį, kairieji kitaip, bet yra akivaizdus ryšys su faktu. Rusijos žiniasklaida ir propagandą tą ryšį su faktu panaikina. Viskas yra interpretacijos. Tokioje erdvėje labai lengva sklisti alternatyvios tiesos versijoms ir negali jų nuginčyti, nes proponentai sako „taip, bet čia yra ta tiesa, kuri man atrodo esanti teisinga ir niekas negali man pasakyti, kad yra kitaip“.
Propaganda poliarizuoja patį sprendimą, sprendimo procesą. Jei esi už tradicinę šeimą, tai reiškia turi būti ir už Putino politiką. Jei esi už ukrainiečius, tai jau esi už tariamai ištvirkusią Europą. Tokių dichotomijų įdiegimas, mąstymo suplokštinimas, nuolatinis privertimas rinktis leidžia supriešinti, pritraukti į savo stovyklą.
– Koks tada turėtų būti tiesos kriterijus? Kaip kreiptis į tokį žmogų, kuris tikina, kad žino savo tiesą ir jam nerūpi argumentai prieš?
– Į ką nors apeliuoti yra beveik neįmanoma. Vienintelis būdas – neleisti tokiam mentalitetui įsigalėti. Mes negalime sau leisti reliatyvizmo. Ryšys su tiesa, su objektyvia tikrove yra tai, ką turėtume puoselėti. Kodėl Rusijos viešojoje erdvėje tiek daug ezoterinių, parapsichologinių, antgamtinių teorijų? Kai kurie mano, kad tai tiesiog žemos kokybės pramoga. Ne, tai yra dalis pastangos sukurti mąstymo schemas, kurios būtų paveikios sąmokslo teorijoms. Kurios tikėtų mistika, ezoterika ne mažiau nei politinėmis žiniomis.
Tokiame mentalitete, kurį kuria protas, praradęs santykį su tikrove, yra žymiai lengviau paskleisti politiškai palankias fikcijas. Labai rimta grėsmė Vakarų pasauliui ir demokratijai yra ne tik faktų iškraipymas, bet ir tikrovės kriterijus praradusio mentaliteto kūrimas. Su tokiu žmogumi nebeįmanoma kalbėti argumentais, bendravimas su juo – kaip atsimušimas į tuštumą.
– Lietuvos švietimo sistemoje ir viešojoje erdvėje egzistuoja kažkokie saugikliai, kurie apsaugo nuo tokio tiesos vertės praradimo?
– Tikrai nepakankami. Kuriant dabartinę švietimo sistemą buvo orientuojamasi į nepakankamą pilietiškumą, vėliau į nepakankamą patriotizmą. Ką tai reiškia? Patriotizmą mes ugdome per istorinio naratyvo teigimą. Su juo viskas yra gerai. Bet sąmokslo teorija gali parodyti, kad tiesa yra visiškai kitokia, kad tai tėra, tarkime, koks buržuazinio nacionalizmo naratyvas. Kitaip sakant, paties naratyvo viduje nėra įstatyti saugikliai, apsaugantys nuo išvertimo kaip pirštinės.
Kritinis mąstymas pas mus ugdomas atsietai nuo filosofinio konteksto, kaip skeptiškumas bet kokiai teorijai. Toks mąstymas galiausiai virsta visa ko kvestionavimu.
Kritinis mąstymas pas mus ugdomas atsietai nuo filosofinio konteksto, kaip skeptiškumas bet kokiai teorijai. Toks mąstymas galiausiai virsta visa ko kvestionavimu. O tai jau yra žingsnis į reliatyvizmą, kuriame nėra tiesos. Mes neturime aiškių priešnuodžių. Vienas iš jų, pasakysiu senamadiškai, bet būtų filosofijos studijos, kurios leidžia matyti argumentus perspektyvoje.
– Kaip nutiko, kad tokios brandžios visuomenės staiga sugriuvo ir pasidavė emocijoms, dezinformacijai, atlikdamos labai rimtus ir ateitį lemiančius pasirinkimus? Juk britai, turintys tokią įspūdingą švietimo sistemą, istorinę ir politinę patirtį, balsavo už „Brexit“, gerai nesuprasdami ir nesusimąstydami apie rezultato pasekmes.
– Iš karto norėčiau pabrėžti, kad nesieju „Brexit“ rezultatų vien tik su Rusijos propaganda. Priežastys yra kitokios, žymiai gilesnės. Britų politikoje nuo seno įprasta nepaprastai agresyvi politinės kampanijos vykdymo forma. Dar nuo Margaret Thatcher, Johno Majoro laikų. Tokia debatų forma Lietuvoje būtų suvokiama kaip patyčių kultūra. Britų visuomenėje tai suprantama kaip tam tikras žaidimas, turintis savo žanro taisykles. Galima išeiti į ringą ir pasiboksuoti, o po to išeiti ir vėl draugauti. Egzistavo tam tikros bendrybės, kurios vis tiek suvienydavo visas puses.
Dabar mes matome tokių bendrybių nykimą. Viena vertus, tai padidėjusios migracijos rezultatas, kultūriškai heterogeniškų bendruomenių atsiradimas. Tas jausmas, kad gyvename visuomenėje, kurią vienija tam tikros bendrybės, civilizaciniai standartai, jis yra nepaprastai svarbus, mano manymu. Be jo atsiranda diskurso plokštėjimas, ėjimas į situaciją, kurioje viskas juoda arba balta. Demokratiniai debatai pasižymėjo savybe surasti centrą, kuriame gali susieiti skirtingos pozicijos.
Matome priešingą situaciją – pozicijos dar labiau išsiskiria į skirtingas puses. Jei pateiki ekonominį faktą, kuris įrodo, kad britams pasitraukus iš Europos Sąjungos bus blogai, vadinasi, tu esi priešas. Klasikinis demokratinis debatas sako: mes matome tuos ekonominius trūkumus, matome problemas ir bandome jas spręsti. Šio nuosaikaus, bandančio rasti sprendimus diskurso suirimas, viena vertus, yra suvulgarinto postmodernaus pasaulėvaizdžio įtaka. Kita vertus, tabloidinės žiniasklaidos, kuri iš visko nori išspausti kuo daugiau garso, kad viskas cyptų, pasekmė. Tuomet niuansams nebėra vietos.
– Bet pripažinkime, kad egzistuoja nusivylimas pačia politika, ar tuo, kaip ją įsivaizduoja politinis elitas. Juk „Brexit“ iš dalies buvo balsavimas prieš ministrą pirmininką Davidą Cameroną ir jo kabinetą. Panašus procesas vyko ir Trumpo-Clinton kovoje, kur dalis rinkėjų tiesiog balsavo prieš Vašingtono politiką, prieš biurokratus, elitą. Ar tai nereiškia, kad patiems politikams metas susimąstyti dėl ryšio su rinkėju atkūrimo?
– Iš principo sutinku, bet klausimą performuluočiau šiek tiek kitaip. Tai buvo reakcija prieš politinio isteblišmento primestą žiūrėjimo kampą, tam tikrų temų vengimą. Pavyzdžiui, britų politikai vengė kalbėti apie imigraciją kaip socialinį pavojų. Kai politikai jau dešimtmetį vengia kalbėti apie tai, kad tai gali būti problema, vengia šios temos, toks represavimas sukuria pūlinį, kuris galiausiai pratrūksta maištu prieš savotišką isteblišmento tylos sąmokslą. Tas pats nutiko ir su Trumpo fenomenu. Tai buvo maištas ne prieš pačią Clinton, bet tai, kam ji atstovavo.
Politinio korektiškumo taisyklės neleido paliesti tam tikrų temų kaip politiškai toksiškų, tuomet jos prasiveržė po kurio laiko.
Politinio korektiškumo taisyklės neleido paliesti tam tikrų temų kaip politiškai toksiškų, tuomet jos prasiveržė po kurio laiko. Nemanau, kad atsakymas turėtų būti tų nusivylusių, pagiežos kupinų emocijų perkėlimas tiesiogiai į politiką. Nebūtina statyti sieną su Meksika ar visus lietuvius, lenkus ir rumunus išsiųsti namo iš Jungtinės Karalystės. Demokratijoje receptas turėtų būti įsiklausymas į problemą. Negalima žmogui sakyti, ne, žinai, problemos čia nėra. Reikia kalbėti, aiškinti, identifikuoti problemą, bet negalima tylėti.
– Ar Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju metu linksniuojama referendumo forma būtų tinkamas problemos sprendimas?
– Atvirai kalbant, ne. Nemanau, kad referendumai tai pakeis ir nemanau, kad apskritai yra aiškus receptas. Pažiūrėkime, kaip į pavyzdį, į finansų rinkas. Yra labai paprasti mechanizmai – kiek uždirbi, tiek ir gauni, kiek sumoki, tiek nebeturi kišenėje. Kita vertus, yra labai sudėtingi mechanizmai – kai nueini į bankomatą pasiimti pinigų, įvyksta sąlytis su sistema, kai tie pinigai nuimami nuo virtualios sąskaitos visai kitam pasaulio pakraštyje, veikia sudėtingos investicinės schemos. Taip pat veikia šiuolaikinė valstybė. Ji pasidariusi per daug sudėtinga, per daug gremėzdiška.
Jei norime, kad atsirastų darbo vieta Kaišiadoryse, reikia kad prasidėtų poslinkiai institucijų lygyje, mokestinių paskatų lygyje, kuriuos žmogui yra sunku pamatyti ir sunkus suvokti. Todėl žmonės, kurie tikri profesionalai ar ekspertai, kalba apie dalykus, su kuriais žmonės nesusiduria.
Kaip tai paaiškinti ir leisti žmonėms daryti įtaką? Referendumai tikrai nepadės, turėsime daugiau „Brexit“, daugiau nepamatuotų sprendimų, kurie tą pačią valstybės ekonomiką nublokš dar labiau atgal. Iš tiesų, matau ir demokratijos krizės prielaidas. Pasidarėme sudėtingų, sunkiai balansuojamų, pakreipiamų procesų aukos.
Norisi supaprastinimo, bet jis ateitų laisvių ar stabilumo kaina. Tad aiškios išeities nėra. Bėda ta, kad šalia mes turime despotizmą, kuris save pateikia kaip alternatyvą demokratijai. Taip, demokratija turi daug problemų, dalis jų struktūrinės, mes nebeturime tokio naratyvo kaip devintajame dešimtmetyje, kai buvo aišku, kad laisva politinė sistema ir klestinti ekonomika yra ant vienos lėkštės, o diktatūra kitoje.
Dabar matome, kad tie režimai yra nepaprastai veiksmingi, jie savo čiuptuvais geba pasiekti pačią Vakarų šerdį, o mes nesugebame prieš pastatyti naratyvo, kuris tiesiog teigtų – demokratija veikia. Mane labai gąsdina būtent tas politinio diskurso nuosmukis. Kai jis nusileidžia iki žemiausių instinktų, labai sunku sugrąžinti jį į buvusį lygį. Kai tai tampa tik gentiniais šūkiais: pastatykime sieną su Meksika, kovokime prieš Vašingtoną. Tuomet sugrąžinti kompleksiškumą ir santūrumą labai sunku.
