Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo bei Šv. apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė Varėnos dekanas Medardas Čeponis ir parapijos klebonas Raimundas Macidulskas.
Savo pamoksle dekanas kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus. Dekanas taip pat kalbėjo apie Dievo ir maldos prasmę: „Gyvenime vadovaukimės ir žinojimu, ir tikėjimu. Melsdamiesi arba klausydamiesi giesmių ir atliekamų kūrinių, džiaugiamės, kad esame kartu, bendrystėje. Šiandien dėkojame tiems, kas suorganizavo šią šventę. Visa tai vyksta su Dievo valia, ir tai liudijimas, kad visur ir visada reikia ieškoti Dievo išminties“.
Šv. Mišios buvo ypatingai iškilmingos, nes jas papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis sukūrė gausus Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“, vadovaujamas Ilonos Zalanskienės. Po Šv. Mišių „Harmonija“ dovanojo įspūdingą koncertą, kuriame skambėjo Juozo Naujalio ir kitų lietuvių kompozitorių giesmės ir dainos, o koncertą vainikavo ir jautriausias sielos stygas suvirpino „Lietuva brangi“. Koncertas sulaukė parapijiečių susižavėjimo ir gausių plojimų.
Po jo buvo prisiminti ir pagerbti parapijiečiai ir rėmėjai, kurie savo rūpesčiu ir mažu darbu prisideda prie parapijos. Tiems, kurie geru pavyzdžiu ir kitus uždega prasmingiems darbams.
Vėliau parapijiečiai ir svečiai rinkosi šalia bažnytėlės dzūkiškomis vaišėmis pilnoje stoginėje. Svetingai pavaišinti grikine babka, pyragėliais su grybais, žolelių arbata ir kitomis miško, laukų ir pelkių dovanotomis gėrybėmis, atlaidų dalyviai neskubėjo į namus – bendravo, dalinosi džiaugsmais ir rūpesčiais, ateities viltimis.
Gražiomis lietuviškomis dainomis juos džiugino „Harmonijos“ choristai. Vyriausios kartos marcinkoniškiai atsiminė, kad praeityje taip švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Čepkelių pelkėje surinktų spanguolių, Musteikos girioje gyvenančių bičių medaus, meniškos keramikos ir kitų dzūkiškų gėrybių.
Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus parapijiečių susibūrimas.
Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.
