Šventė buvo dvasinga ir graži – atlaidų metu prisiminta bažnyčios istorija, mat šiemet sukako du šimtai penkiasdešimt metų, kai parapijoje pašventinta pirmoji bažnyčia, ir šimtas keturiasdešimt metų, kai pašventinta dabartinė. Taip pat buvo pasidžiaugta parapijiečių ir geros valios žmonių lėšomis atnaujinta bažnytėle, prisimintos ilgametės Simajudo tradicijos, po Šv. Mišių aplink bažnyčią nusidriekė procesija.
Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo bei Šv. apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė Vilniaus arkivyskupijos generalvikaras, vyskupas Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Virginijus Česnulevičius ir Marcinkonių parapijos klebonas Raimundas Macidulskas. Savo pamoksle vyskupas kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus. Vyskupas taip pat kalbėjo apie Dievo meilę ir maldos prasmę.
„Šie du kadais gyvenę vyrai buvo labai paprasti žmonės, bet Dievas juos pakvietė gražiai misijai. Jie – paprasti žvejai, kurie vertėsi prekyba, bet atsiliepė į Jėzaus pakvietimą. Jiedu buvo kaip akmenys, ant kurių Viešpats statė bažnyčią. Ar jie galėjo įsivaizduoti, kad jų vardas pagarbiai kada nors bus minimas nuostabiame Marcinkonių krašte? Turbūt ne. Šiandien meldžiamės ir už juos, ir už jus visus, dėkojame tėvams ir protėviams, kurie mums įskiepijo tikėjimą. Mes taip pat esam pakviesti gražiai misijai. Tepadeda Dievas ją įvykdyti“.
Šv. Mišios buvo ypatingai iškilmingos, nes jas papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis sukūrė gausus Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“, vadovaujamas Ilonos Zalanskienės. Po Šv. Mišių „Harmonija“ dovanojo įspūdingą koncertą, kuriame po bažnyčios skliautais skambėjo lietuvių kompozitorių giesmės ir dainos, o koncertą vainikavo ir jautriausias sielos stygas suvirpino Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Koncertas sulaukė parapijiečių susižavėjimo ir gausių plojimų.
Iškilmių metu buvo prisiminti parapijiečiai ir rėmėjai, kurie savo lėšomis, rūpesčiu ir darbu prisideda prie parapijos. Padėkota tiems, kurie geru pavyzdžiu ir kitus uždega prasmingiems darbams. Marcinkoniškis, viešosios įstaigos „Marcinkonys“ direktorius Juozas Šilanskas pasidžiaugė prasmingais parapijai atliktais darbais: „Kaip džiugu, kad šiandien titulinius mūsų parapijos atlaidus ir bažnyčios sukaktis pasitinkame atnaujinę bažnyčios išorę, varpinę, keturiolika Kryžiaus kelio stočių koplytėlių bei akmeninę bažnyčią juosiančią šventoriaus tvorą. Visa tai buvo gražiai atnaujinta parapijiečių ir kitų geros valios žmonių lėšomis. Po to bažnyčios kompleksas įrašytas į Kultūros paveldo registrą kaip architektūrinis paminklas. Įrengti šildomi suolai, kad Šv. Mišių metu bažnyčioje būtų šilta ir jauku. Šiemet sutvarkėme elektros instaliaciją. Nuoširdus ačiū ir didžiausia pagarba parapijiečiams už aukas. Tik jūsų dėka turime švytinčią bažnyčią. Turime dar daug sumanymų, bendromis jėgomis tikrai juos įgyvendinsime. Dėkojame visiems supratingai prisidėjusiems“.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato istorikė Virginija Pugačiauskienė priminė bažnyčios istoriją. Pirmąją bažnyčią Marcinkonyse paskatino pastatyti tuometinis Trakų dekanas Juozapavičius, kad tikintiesiems nereikėtų vaikščioti aštuoniolikos varstų iki artimiausios bažnyčios Merkinėje. Nuo 1770 m. marcinkoniškiai jau turėjo savo bažnyčią. 1797 m. vizitacijos akte nurodoma, kad bažnyčia pastatyta Varėnos seniūno, grafo Mykolo Bžostovskio nurodymu ir seniūnijos lėšomis. Medinė bažnyčia buvo nedidelė ir kukliai įrengta. Po aštuonių metų įkurta ir parapija, kuriai priklausė šešiolika kaimų. Kadangi parapija buvo nedidelė, apie 1805 metus ji buvo panaikinta ir prijungta prie Merkinės parapijos. 1818 m. kunigo Jono Beniaševskio rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatyta varpinė, o po metų ir klebonija. To meto archyvai liudija, jog visa bažnyčios išlaikymo našta teko parapijiečiams.
Tolesnę bažnyčios raidą atspindi 1835 m. Celestino Sorikos vizitacijos aktas. Jame nurodoma, kad Marcinkonių bažnyčia prižiūrima ir išlaikoma. 1836 m. vietoj senosios pastatyta nauja varpinė, gyvenamasis namas vargonininkui, bažnyčios stogas uždengtas naujais gontais. Kad bažnyčios reikalai gerėjo, rodo ir tas faktas, jog parapijiečiai nutarė surasti pinigų naujiems vargonams, kurie buvo „su aštuoniais balsais, žvaigžde, trimis varpeliais ir būgnu“. Bažnyčios pastatas, išstovėjęs apie devyniasdešimt metų, buvo gana prastos būklės, todėl 1858 m. Marcinkonių kuratu paskirtas kunigas Juozapas Mackevičius ėmėsi rinkti aukas ir ruoštis naujos bažnyčios statybai. 1868 m. dar nebaigta įrengti bažnyčia buvo pašventinta.
Tačiau parapijiečiams neilgai teko džiaugtis savo rankomis atstatyta bažnyčia, kadangi 1878 m. birželio 7 d. ji su visu viduje buvusiu turtu sudegė. Gaisro priežastis buvo neaiški. Bažnyčia sudegė visiškai, išliko tik varpinė. Po dviejų savaičių parapijiečiai išrinko atstovus Vincą Tamulevičių ir Motiejų Miškinį, kurie parapijos vardu parašė prašymą Vilniaus vyskupijos valdytojui Žilinskiui su prašymu leisti atstatyti bažnyčią.1878 m. rudenį buvo patvirtintas bažnyčios projektas ir statytos darbų sąmata. 1880 m. balandžio 3 d. Varėnos bažnyčios klebonas A. Tiaro pašventino kertinį naujos bažnyčios akmenį ir pamatus ir jau 1880 m. spalio 28 d., per Simajudo atlaidus, naująją Marcinkonių bažnyčią pašventino Merkinės dekanas Kunigas Vincentas Živoronokas. 1901 m. kunigo Jono Šoblicko iniciatyva ir lėšomis buvo pastatytos Kryžiaus kelio stotys.
Šventorius buvo aptvertas mūrine tvora, o joje įmūryta keturiolika koplytėlių. Kryžiaus kelio stotys atkeltos iš uždaryto Valkininkų pranciškonų vienuolyno. Koplytėlėse patalpinti meistro iš Varšuvos Špatovskio gaminti bareljefiniai vaizdai. Šis kryžiaus kelias buvo sumūrytas kaip padėkos ir atminties ženklas Krikščionybės jubiliejui paminėti. Lentelėje tai įamžinta žodžiais: „Ant atminties/laimingaj pabajkto dewiniolikto/amžio, no užgimimo chrystuso/ižganitojaus swieto 1901 m.“. 1921 m. buvo atkurta parapija. Ši abiejų Marcinkonių bažnyčių istorija liudija, jog parapijos žmonės visais laikais buvo darbštūs ir rūpinosi savo bažnyčia.
Iškilmių metu Marcinkonių kaimo bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė pasveikino parapijietį Vytautą Paulaitį ir užrišo tautinę juostą už nuopelnus kaimui – už šimtą kaimo žmonėms dovanotų trispalvių, už jo leidžiamą laikraštuką ir būsimą Marcinkonių kaimo istoriją menančių nuotraukų albumą. Vytautui Paulaičiui „Ilgiausių metų“ sugiedojo visi dalyvavę atlaiduose.
Vyskupas A. Poniškaitis pasidžiaugė gražiomis parapijos bendruomenės iniciatyvomis ir linkėjo jai stiprybės bei vienybės.
Marcinkoniškius su prasmingomis iškilmėmis pasveikino ir darnos bei sutarimo linkėjo iš šios parapijos kilęs kunigas V. Česnulevičius.
Marcinkonių parapijos klebonas R. Macidulskas dėkojo kiekvienam parapijiečiui, „kuris savo darbu ir auka, geru žodžiu, savo gyvenimu ir palaikymu padeda burti gyvąją bažnyčią. Jei nebus gyvosios, tai medinės irgi neturėsim. Linkiu, kad būtų supratimas, linkiu rūpintis, tuomet turėsim jėgų ir šiai materialinei bažnyčiai ir kad ji būtų pas mus pati gražiausia. Dėkojam visiems, kurie pagal galimybes puoselėjat savo bažnyčią“.
Po iškilmių žmonės šventoriuje sustojo bendrai nuotraukai. Vyriausios kartos marcinkoniškiai atsiminė, kad praeityje švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Čepkelių pelkėje surinktų spanguolių, Varėnos krašto bitučių medaus.
Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus parapijiečių susibūrimas.
Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.
