Velykos Lietuvoje – krikščioniška šventė, bet žvelgiant giliau, pagonybės laikais žmonės švęsdavo gamtos nubudimą, kurio simbolių aptinkame per Velykas. „Lietuvoje nuo seno vyravo žemdirbiška kultūra, žmogus gyveno vienu ritmu su gamta, stebėjo jos pokyčius. Su paukščių grįžimu baigdavosi sunkusis laikotarpis. Dabar žmonės laikosi pasninko dėl religinės jo prasmės, o senais laikais žmogui pavasarį natūraliai būdavo badmetis: reikėdavo pasilikti sėklų sėjai, o atsargos būdavo išsekusios“, – pasninko prasmę aiškino etnologė.
Margučio magija
Iš gilių tradicijų kilo ir pagrindinis Velykų simbolis – margutis. „Paukštis ir rastas pirmasis jo kiaušinis turėjo magišką prasmę. Tai pavasario pranašas, vaisingumo, derlingumo davėjas, gyvybės tęsėjas. Kiaušinio samprata mitologijoje yra stipri: buvo mitas apie kosminį kiaušinį, iš kurio gimė pasaulis. Mėnulyje gyvenusi didelė antis. Ji susisuko lizdą, padėjo kiaušinį ir išskrido maisto ieškoti. Lizde atsirado skylė, kiaušinis išriedėjo ir sudužo. Iš lukšto atsirado dangaus skliautas ir žvaigždynas, iš baltymo – vandenynai ir iš trynio – žemė“, – pasakojo I.Armonienė.
Ji pati kasmet per Velykas su šeima margina kiaušinius įvairiausia technika ir natūraliais dažais, lankosi bažnyčioje ir sėda prie tradicinio Velykų stalo. Šiemet moteris ketina sugalvoti ir daugiau šventinių pramogų: „Pati turiu mažą vaikelį, tad šiemet sugalvosiu įdomių pramogų. Tradiciškai važiuojame pas tėvelius, šeštadienį marginame kiaušinius: ir vašku, ir svogūnų laiškais bei augalais, taip pat šeimoje gyva ir kiaušinių daužymo tarpusavyje tradicija.“
I.Armonienė pasakojo, jog kiaušinis tiek religine, tiek mitologine prasme yra itin svarbus per Velykas. Jis buvo naudojamas ir kaip maistas, ir vaistas, ir priešnuodis. Žalią baltymą suvartojus, jis sutraukdavo blogas medžiagas ir išgelbėdavo gyvybę. Labai svarbus esąs kiaušinio dovanojimas per Velykas, tai, anot etnologės, daugelis pamiršę. „Anksčiau žmonės stengdavosi nesudaužyti, išlaikyti margutį, nes tikėdavo, kad jis suteikia sveikatos, stiprybės, o kilus gaisrui jį sustabdydavo. Kiti neatsiejami ir kiek pamiršti Velykų personažai – Kiškutis kartu su Velykų bobute. Pagal tradiciją, ji ateidavo tik pas gerus ir klusnius vaikus, o jos belaukiant reikia paruošti lizdelį, į kurį ji įdės margučius. Edukacinius užsiėmimus vaikams vedanti I.Armonienė pastebi, jog Velykos vienaip ar kitaip yra švenčiamos: religingos šeimos lankosi bažnyčioje, margučiai taip pat yra ant kiekvienos šeimos stalo: „Kiaušinių daužavimas – tai juk daroma kiekvienoje šeimoje, kai per pusryčius susidaužiama kiaušiniais. Retais kas beridena margučius, yra dingęs rungtyniavimo azartas, kuris senovėje būdavo labai svarbus“.
Dažai – iš gamtos
I.Armonienė siūlo atsigręžti į gamtą ir per šventes naudotis jos teikiamomis dovanomis. Vienos iš jų – natūralūs ir sveiki dažai, kurie išgaunami iš medžių, augalų ir daržovių. Dažymui naudojama juodalksnio žievė, kuri dažo ryškiausiai.
Pasak etnologės, dažą reikia ruošti gan anksti, du-keturis mėnesius prieš Velykas. „Reikia užmerkti žievę karštame vandenyje kartu su daug metalinių daiktų – vinių, varžtų ir įpilti rūgšties. Šiais laikais naudojamas actas, o anksčiau naudojo kopūsto ar buroko rasalą. Kas kiek laiko raugą reikia pakaitinti arba įpilti karšto vandens, kad parūgtų. Kai juoda spalva išgaunama, numarginamas žalias arba virtas kiaušinis vašku ir merkiamas į skystį“, – pasakojo I.Armonienė.
Kur kas greičiau dažus išgauti galima iš mėlynojo kopūsto, kurį tereikia iš vakaro pamerkti į rūgštį ir jau kitą dieną galima dažyti kiaušinius. Etnologė pastebi, jog Klaipėdos kraštui būdingas išskirtinis kiaušinių dažymo būdas, kurio nėra užfiksuota kituose regionuose: „Nudažydavo kiaušinį viena spalva, tada vašku išrašydavo raštus ir pamerkdavo į rūgštį, ir ten, kur nebuvo vaško, pabaldavo.“ Be tradicinių dažymų svogūnų lukštų nuovire, galima dažyti rugiagėlių, ciberžolės, beržo vantų, ąžuolo žievės nuoviruose. I.Armonienės teigimu, vienas iš kiaušinio marginimo aspektų – religinis, kadangi taip norima atvaizduoti prieš nukryžiavimą sumuštą Jėzų Kristų.
Armėnai ilgai pasninkauja
Velykas švenčia ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių uostamiesčio gyventojai. Jau daugiau nei 15 metų Klaipėdoje gyvenantis armėnų bendruomenės Klaipėdoje įkūrėjas ir verslininkas, dviejų kavinių savininkas Armenas Manukyanas pastebi, jog armėnų ir lietuvių Velykų papročiai labai panašūs.
 |
| Irmos Ozturhan/15min.lt nuotr./A.Manukyanas sako, jog pasninkauti 40 dienų armėnų jaunuoliams kartais tampa mados reikalu. |
„Be abejo, marginame kiaušinius. Juos daugiau puošiame raudonų svogūnų lukštais, petražolių lapais, vašku. Stengiamės nenaudoti sintetinių dažų, natūraliai margintas kiaušinis yra daug labiau vertinamas“, – pasakojo Lietuvos armėnas. Tačiau, pasak jo, armėnų kultūroje nėra kiaušinių ridenimo tradicijos, o daužavimasis Velykų rytą – sena tradicija. Kaip ir lietuviai, armėnai Velykų rytą eina į bažnyčią ir jiems ši šventė taip pat siejasi su gamtos nubudimu.
Pasak A.Manukyano, nepriklausomybę atgavusioje Armėnijoje pasninkauti 40 dienų iki Velykų tarp jaunimo netgi tapo savotiška mada: kuris ilgiau išlaikys nevalgęs. Velykiniai pusryčiai taip pat saikingi: ant stalo gausu žalumynų, daržovių ir kiaušinių, nevalgoma mėsos, tik žuvis. Per Velykas armėnai lanko artimųjų kapus, tačiau tai daroma tik antrąją Velykų dieną. Gyvendamas Lietuvoje A.Manukyanas taip pat švenčia Velykas, tik jau antrus metus jas tenka praleisti darbe rengiant šventes kitiems. Vyras pamena, jog vaikystėje buvo privaloma eiti į bažnyčią, o močiutė parnešdavusi šventintus plotkelius. Lietuvoje armėnai šventyklos neturi, tad, pasak A.Manukyano, tenka telefonu konsultuotis su Kaliningrade esančios bažnyčios šventuoju tėvu.
Ukrainiečiai švarinasi ir kepa paschas
Ukrainietiškų tradicijų klubo „Prosvit“ narė, iš vidurio Ukrainos kilusi katalikė Polina Noreikienė teigė, jog jos šeimoje Velykų tradicijas įskiepijo močiutė. „Močiutė buvo labai tikinti. Šeštadienį ji dažydavo kiaušinius svogūnlaiškiais, viena spalva, sudėdavo juos į krepšiuką su siuvinėtu rankšluosčiu, įdėdavo paschą (tradicinį pyragą, – red. past.), druskos, mėsytės, su tuo krepšiuku į bažnyčią eidavome ir būdavome ten per naktį“, – prisiminimais dalijosi P.Noreikienė.
 |
| Irmos Ozturhan/15min.lt nuotr./Iš Ukrainos kilusios P.Noreikienės močiutė į velykinį krepšelį įklodavo tautiškais raštais margintą staltiesę. |
Jai labiausiai įsiminė prisikėlimo šventė, kai pusę penkių ar penktą ryto visi sveikindavo prisikėlusį Jėzų Kristų, būdavo pakiliai nusiteikę. Parsinešę pašventintą krepšelį, jo gėrybėmis šeimynykščiai dalydavosi tarpusavyje vienas kitam linkėdami sveiktos ir sėkmės. Svarbiausias Velykų akcentas ukrainiečiams – pascha, Lietuvoje vadinamas Velykų boba. Tai aukštas pilnaviduris pyragas, kurio viršuje būtinai dedamas kryžiukas iš tešlos arba karoliukų.
Viena klubo „Prosvit“ narė ponia Svetlana jau nuo ketvirtadienio visai bendruomenei kepa paschas. Kepant reikia melstis ir būti ramybėje, tyloje, vėliau pyragai nešami pašventinti. Prieš kepant paschas, būtina išblizginti namus, kad šie dvelktų švara. Senovėje ukrainiečiai prieš Velykas kalkėmis išbalindavo molines namo sienas, ant grindų paberdavo šviežios žolės, sienas išpuošdavo verbomis. Ukrainiečiai taip pat margina kiaušinius, ir tai sieja su Marija Magdalena, kuri buvusi gan laisvo elgesio mergina. „Kai ji nuėjo į šventyklą, jai buvo pasakyta: jei tikrai esi tikinti, tavo atnešti kiaušiniai paraudonuos. Taip ir įvyko. Tad raudona (rus. krasnaja) siejasi su išmargintas (rus. krašanij)“, – marginimo prasmę paaiškino kita „Prosvit“ narė ponia Galina. Dažytais kiaušiniais ukrainiečiai taip pat tarpusavyje susidaužia.
