„Šiuo požiūriu tebegyvename XIX a. šešėlyje“, – mano Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė. 15min pašnekovė prisipažino netikinti stebuklais, tačiau esanti tikra, kad įstatymai gali atnešti teigiamų pokyčių: „Manau, kad įstatymu įtvirtinę vadinamąją tėčio kvotą, paskatintume teigiamus pokyčius visuomenėje. Net neabejoju, kad turėtume tokius pat puikius rezultatus kaip ir Islandija, nes savo vaikus mylime ne mažiau nei jie.“
– Kaip manote, ar šiandien nyksta stereotipinis požiūris, kad vaikų priežiūros atostogos yra „moters reikalas“? Ar keičiasi tėvo įvaizdis, kuris grįžta namo tik duoti žmonai pinigų, palinkėti vaikams „labos nakties“ ir mažai dalyvauja vaikų auginimo reikaluose?
– Šiuo požiūriu tebegyvename XIX a. šešėlyje. Būtent tada susiformavo nuomonė, kad vyro vieta – verslas ar kitas pajamas generuojantis darbas. Įsigalint kapitalizmui – priešingai nei feodalinėje agrarinėje visuomenėje, kai ištekliai generuojami „būnant namie“ – duonai pelnyti reikėjo palikti namus, tad vaikai negalėjo būti šalia kontoroje ar gamykloje dirbančio tėvo. Vyrai su vaikais bendravo itin mažai, o moterims buvo deleguota atsakomybė rūpintis vaikų socializacija. Buvo net juokaujama, ypač apie verslininkus, kad pastarieji nelabai žino, kiek turi vaikų: grįžęs namo intymiai pabendrauja su žmona, bet, kiek tiksliai yra gimę palikuonių, nelabai orientuojasi, nes rūpinasi tik šeimos pajamomis. Jeigu gyvendami XXI a., vis dar manome, kad vienintelė vyro pareiga – uždirbti pinigus, mąstome kaip XIX a. žmonės. Yra kuo susirūpinti.
Buvo net juokaujama, ypač apie verslininkus, kad pastarieji nelabai žino, kiek turi vaikų: grįžęs namo intymiai pabendrauja su žmona, bet, kiek tiksliai yra gimę palikuonių, nelabai orientuojasi.
Kita vertus, negalime nepastebėti, kad vyksta pokyčiai. Neseniai publikuotame straipsnyje teigta, kad Y karta galimybę derinti šeimos įsipareigojimus ir darbą vertina kur kas rimčiau nei jų tėvų karta – jei darbas kenkia šeimos gyvenimui, atsiranda ryžtas keisti darbą. Matome vis daugiau vaikais besirūpinančių tėčių ir iš to, kaip bendraujama, vaikų reakcijos nesunku suprasti, kad vyrai tai daro nuolat, o ne pripuolamai. To vis dar negalime pasakyti apie 100 proc. vyrų, kurie turi vaikų, nors palyginti su amžiaus pradžia, jų gretos labai pagausėjo.
Kai 2005–2006 m. vykdėme projektą, skatinantį vyrus eiti vaiko priežiūros atostogų, išdrįsusių pasinaudoti tokia galimybe buvo mažiau nei 2 proc. Dabar šis skaičius siekia apie 13 proc. Įvertinus tai, kad neturime įstatymu įtvirtintos „tėčio kvotos“, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kai valstybės apmokami vaiko priežiūros atostogų mėnesiai prarandami, jeigu tėtis nepasiima savo dalies, pastarasis procentas yra tikrai didelis. Bet rezultatai galėtų būti dar geresni, jei sektume Skandinavijos valstybių pavyzdžiu. Lietuvos kontekste „tėčio dalis“ potencialiai galėtų būti keturi ar net aštuoni mėnesiai. Tai – labai didelis laiko tarpas auginant kūdikį, todėl, manau, absoliuti dauguma vyrų paimtų jiems skirtą vaiko priežiūros atostogų dalį ir turėtume ne prastesnį proveržį nei Islandijoje, kur apie 90 proc. vyrų išeina vaiko priežiūros atostogų. Argi mes vaikus mylime mažiau, nei islandai?
Tačiau skandinavai politinėmis priemonėmis skatinama vyrus ne tik eiti vaiko priežiūros atostogų, bet ir po lygiai dalintis vaiko priežiūrai skirtų atostogų laiką poroje. Švedijoje tokios poros motyvuojamos nedideliais piniginiais priedais, taip simboliškai išreiškiant valstybės pripažinimą. O jaunos poros net „Facebook“ paskyroje pasidalija informacija, kad gavo šią išmoką, tarsi pranešdamos: „Esame moderni pora, kuri tolygiai dalijasi vaiko priežiūros pareigomis.“
Stebuklai neįvyksta savaime, be sisteminių prielaidų. Jeigu galioja įstatymas, kaip sovietmečiu, tik motinoms leidžiantis imti vaiko priežiūros atostogas, tėvas gali būti kiek nori jautrus, norintis padėti, rūpintis vaikais, bet esama tvarka visuomenėje jam tiesiog neleis to padaryti.
– Tačiau čia svarbus valstybės vaidmuo ir skatinimo politika.
– Stebuklai neįvyksta savaime, be sisteminių prielaidų. Jeigu galioja įstatymas, kaip sovietmečiu, tik motinoms leidžiantis imti vaiko priežiūros atostogas, tėvas gali būti kiek nori jautrus, norintis padėti, rūpintis vaikais, bet esama tvarka visuomenėje jam tiesiog neleis to padaryti.
– Lietuvoje šiuo metu vyrai gali pasinaudoti valstybės užtikrinamomis vieno mėnesio tėvystės atostogomis.
– Taip, vyrai gali išeiti tėvystės atostogų (likti namie iki kūdikiui sukaks vienas mėnuo) ir vaiko priežiūros atostogų (kurios gali trukti iki dvejų metų). Pirmąja galimybe pasinaudoja daugiau vyrų nei antrąja. Pirmas mėnuo būna kupinas rūpesčių, streso visai šeimai, todėl vyro pagalba yra neįkainojama, tačiau transformuojantis poveikis nėra toks stiprus, kaip likus vienam su vaiku. Būdamas vienas, su viskuo susidoroti turi pats: pamaitinti, pakeisti sauskelnes, išvesti į kiemą, apsilankyti pas gydytoją... Kai tėtis lieka prižiūrėti vaiko kartu su mama, išlieka požiūris, kad jis padeda, bet nėra atsakingasis. O reikėtų formuoti nuostatą, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi ir turi būti vienodai kompetentingi. Jeigu vienas iš tėvų dėl kokios nors priežasties pasitraukia (komandiruotė, kiti reikalai, galų gale, žmogus gali ir mirti), lieka kitas, ne prasčiau išmanantis, kaip elgtis su vaiku.
Sutikime, jeigu tėvas funkcionuoja tik kaip asmuo finansiškai išlaikantis šeimą ir neinvestuoja į psichologinį ryšį su vaiku, atitinkamas bus ir vaiko požiūris į tėvą.
Be to, ir tai svarbiausia, vaiko emocinis santykis tampa vienodai stiprus su abiem tėvais. Sutikime, jeigu tėvas funkcionuoja tik kaip asmuo finansiškai išlaikantis šeimą ir neinvestuoja į psichologinį ryšį su vaiku, atitinkamas bus ir vaiko požiūris į tėvą. Jei vaikas manys, kad į tėtį galima kreiptis tik prireikus pinigų, kilus norui „išsiverkt ant peties“, apie pastarąjį net nebus prisiminta. Vyrų gyvenimus stipriai nuskurdina priskirtas (prisiimtas) bankomato vaidmuo. Kai pinigų išdavimo funkcija sutrinka, gali kilti klausimų, kam iš viso šis „padargas“ reikalingas šeimoje, nes emocinio ryšio nėra ir niekada nebuvo.
– Bet juk vyrai iš lyčių lygybės gali taip pat laimėti?
Mokslininkas atrado neginčijamų įrodymų – lyčių lygybė vyrams labai naudinga, nes lemia geresnę gyvenimo kokybę.
– Taip, vyrai daug laimi iš lyčių lygybės. 2014 metais norvegų mokslininkas Øysteinas Gullvågas Holteris atliko tyrimą, kuriame palygino 50 Amerikos valstijų ir 38 Europos valstybes, norėdamas išsiaiškinti, kaip lyčių lygybė veikia vyrų gyvenimo kokybę. Jis atrado neginčijamų įrodymų – lyčių lygybė vyrams labai naudinga, nes lemia geresnę gyvenimo kokybę. Kai lyčių lygybės daugiau smunka smurto lygis visuomenėje, todėl vyrai mažiau rizikuoja būti nužudyti, mažėja vyrų savižudybių skaičius, stiprėja pasitenkinimas lytiniu gyvenimu. Tyrimas paneigė mitą kad, „macho erelių“ lytinis gyvenimas yra kokybiškesnis nei vyrų, kurie moteris vertina kaip lygiavertes partneres. Europos kontekste, valstybėse kur lyčių lygybės daugiau, yra didesnis ir gimstamumas. Lyčių (ne)lygybė demografinius procesus veikia stipriau (sąsaja .763) nei socialinė (ne)lygybė (.306).
Kasdieniai vyrų veiksmai daro didžiulį poveikį visai visuomenei, nes lyčių lygybės daugiau yra ten, kuri vyrai de facto aktyviau įsitraukia į vaikų priežiūrą, buities darbus. Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi, privatūs, maži žingsneliai, kuriuos vyrai daro, virdami košę, keisdami sauskelnes, vesdami vaiką į darželį ar lankydamiesi mokyklos renginiuose skatina teigiamus revoliucinius pokyčius – net inovacijų lygis yra aukštesnis tose visuomenėse, kur lyčių lygybės daugiau.
– O ką šio tyrimo kontekste galima pasakyti apie Lietuvą?
– Lyčių lygybė vis dar nėra pripažinta kaip prioritetinė Lietuvos politikos kryptis. Priešingai, vis dar esama visuomenės grupių ir joms atstovaujančių politikų, kurie daro viską, kad subordinuoti lyčių santykiai išliktų. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta su Švietimo ir mokslo ministerijoje svarstoma rengimo šeimai programa, kur mėginama įtvirtinti stereotipinį požiūrį į lyčių vaidmenis... Stebi visa tai ir galvoji, kodėl taip elgiamasi? Visi duomenys rodo, kad lyčių lygybė reiškia mažiau agresijos ir savidestrukcijos visuomenėje, mažiau noro palikti šalį. Tai kodėl nepriimame paprasto, bet reikšmingo sprendimo – eiti faktinės lyčių lygybės įtvirtinimo kryptimi? Reikia tik šiek tiek politinės valios ir žmonės bus laimingesni, nebėgs iš Lietuvos, mažės smurto lygis. Tuo tarpu dabartiniais duomenimis, kas trečia moteris Lietuvoje patiria smurtą šeimoje (didesnės dalies atvejų net nežinome)... Ar tikrai norime gyventi tokioje visuomenėje? Tai kodėl diegiame programas, kurios turi tikslą nublokšti mus atgal į XIX a.?
Visi duomenys rodo, kad lyčių lygybė reiškia mažiau agresijos ir savidestrukcijos visuomenėje, mažiau noro palikti šalį. Tai kodėl nepriimame paprasto, bet reikšmingo sprendimo – eiti faktinės lyčių lygybės įtvirtinimo kryptimi?
Gyvename ne XIX a. todėl ir šeimos santykių negalime formuoti pagal ano meto suvokimą. Šiuolaikinės moterys turi dalyvauti darbo rinkoje (kitaip neturės socialinių garantijų). Tai jeigu piršim („tradicinį“, lyčių papildomumu pagrįstą) šeimos modelį, remiantis kuriuo, grįžusi po darbo, ji vyrui turės dar ir vakarienę paruošti, ir vaikais pasirūpinti, ir namus apeiti, kokių galime tikėtis pasekmių? Realybė kalba pati už save – kas antra sutuoktinių pora Lietuvoje išsiskiria. Demagogija neparuošia akistatai su gyvenimo iššūkiais.
– Pasirinkimą, kuris iš tėvų eis vaiko priežiūros atostogų, dažnai lemia ir finansinis veiksnys – kas daugiau uždirba, tam esą geriau rinktis ne likti namuose, o dirbti. Ir dažniausiai Lietuvoje didesni atlyginimai tebėra vyrų.
– Bet tai – trumparegiška, momentinė reakcija. Kodėl vyrai uždirba daugiau? Todėl, kad suformuotas požiūris, kad jie vaikų priežiūros atostogų neis, vaikui susirgus, nedarbingumo lapelio neims ir apskritai neturi būtinybės derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. Tada moterims kyla daug kliūčių darbo rinkoje... Jų galimybės būti paaukštintomis prastėja. Jeigu gyveni partnerystėje, kurioje viskas ant tavo vienos pečių, taip pat ir vaikų priežiūra, paaukštinimo pasiūlymo, greičiausiai, atsisakysi. Bet jeigu turi partnerį, kuriuo gali pasitikėti, tavo pasirinkimas bus kitoks. Ir tuomet ilgainiui pora turės galimybę akumuliuoti kur kas didesnes pajamas. Niekaip nesuprantu, kodėl svarstant samdyti ar nesamdyti auklę, kad moteris galėtų grįžti į darbą, auklės atlyginimas išskaičiuojamas iš moters pajamų.
Jeigu gyveni partnerystėje, kurioje viskas ant tavo vienos pečių, taip pat ir vaikų priežiūra, paaukštinimo pasiūlymo, greičiausiai, atsisakysi.
– Požiūris, kad vaikai tėra tik moters atsakomybė, kenksmingas ir šeimos skyrybų atveju.
– Kai vaikai yra moters pareiga, išsiskyrus porai, didelė dalis vyrų juos tiesiog pamiršta. Atsakomybę jaučia tol, kol gyvena su vaikų motina, o ryšiui su partnere nutrūkus, nustoja rūpėti ir vaikai. Tuo labai skiriamės nuo skandinavų, ypač švedų, kurių daugelis gyvena neregistruodami santuokos, bet išsiskyrus porai įsipareigojimai vaikams nesumažėja. Santykis su partneriu gali ir nebūti laimingas, bet pareiga vaikams niekur nedingsta. Galime negyventi kartu, bet kaip tėvai savo funkciją privalome atlikti. Tai parodo, kaip svarbu, kad vyrai dalyvautų vaiko priežiūroje nuo pirmųjų dienų, nes tik taip ir atsiranda prieraišumas, įgyjamos kompetencijos: niekas negimstame žinodami kaip būti tėvais, juolab gerais.
– Grįžkime prie Lietuvos atvejo. Kaip jūs manote, kuria linkme turėtume judėti, kad tos lygybės tėvystės atžvilgiu būtų daugiau?
Neperleidžiamos atostogų dalies vyrams („tėčio kvotos“) nustatymas įstatyme būtų labai veiksminga priemonė.
– Neperleidžiamos atostogų dalies vyrams („tėčio kvotos“) nustatymas įstatyme būtų labai veiksminga priemonė. Net neabejoju, kad turėtume tokį patį proveržį, koks įvyko Islandijoje. Pamenu norvegų eksperto reakciją, paklausus apie stebuklingąjį skandinavų mentalitetą, skatinantį vyrus imti vaiko priežiūros atostogas. Juokdamasis mokslininkas paaiškino, kad nieko mistiško tame nėra. Kol nebuvo įstatymo, įpareigojančio dalintis vaiko priežiūros atostogomis, nebuvo ir „stebuklo“. Kai vaikų priežiūros pareiga siejama su moters socialiniu vaidmeniu, vyrui sudėtinga priimti individualų sprendimą, laužantį nusistovėjusias normas. Lietuvaičiai dažniausiai teigia, kad ėjo vaiko priežiūros atostogų, nes tai naudinga finansiškai.
Visuomet naudojamas ekonominis argumentas, nes daugumai vis dar nelabai jauku pasakyti: „taip, gimė mano vaikas, tad noriu pabūti su juo / ja, užmegzti ryšį, juk esu tėtis“. Kai paliekama spręsti individui, jis turi rasti argumentą pasiteisinti. Kada kvota įtvirtinta įstatymu, nuo vyrų individuali atsakomybė dėl to, kad keičiamos nusistovėjusios elgesio taisyklės, nuimama ir pokyčiai vyksta greičiau. Vyrams tarsi suteikiama galimybė pasakyti: „Chebra, jūs gi žinot, esu normalus vyras, bet įstatymas yra įstatymas, nelabai galiu rinktis, trečdalis atostogų dingtų, kvaila būtų nepasinaudoti tokia valstybės teikiama galimybe.“ Kai 90 proc. vyrų paima vaiko priežiūros atostogas, keistai pradeda atrodyti tie, kurie to nepadaro ir visuomeninė norma pakinta. Nieko nebestebina tai, kad vyrai tarpusavyje aptarinėja vaikų skiepijimo, mitybos režimo ar kitus panašius klausimus.
Amerikoje per pastaruosius kelis dešimtmečius taip pat auga vyrų procentas, kurie lieka su vaikais namuose ir vis didėja dalis tų, kurie tai daro, ne todėl, kad šiuo metu neturi darbo ar nori padaryti profesinę pertraukėlę, o todėl, kad nori būti su vaiku. Linkėčiau ir Lietuvos vyrams daugiau sąmoningumo ir drąsos nesislapstyti už „vyriškumo klišių“.
– Bet greičiausiai tėvas nesiims prižiūrėti nuo pat pirmųjų dienų, išleisdamas mamą dirbti. Juk būtent ji žindo. Žindymas pačios gamtos sukurtas būdas megzti saugų ryšį su vaiku.
– Šeimos ir darbo derinimas išties yra didelis iššūkis, rimtas sisteminis klausimas, čia bet kokie kraštutinumai gali padaryti daug žalos. Viena vertus, girdime aiškinant, kad niekas geriau už motiną vaiku nepasirūpins, todėl ji turinti likti namie 2–3–4 metus. Tuomet, aišku, nebėra plėtojama ir paslaugų infrastruktūra, palengvinanti šeimos ir profesinių įsipareigojimų derinimą. Tačiau niekas nenori paisyti pačios moters interesų. Didžiosios Britanijos mokslininkai yra paskaičiavę, kad 1948 m. gimimo kohortos moterys, turinčios du ir daugiau vaikų, netenka 50 proc. savo potencialių gyvenimo pajamų. Tai labai didelė finansinė kaina už galimybę turėti vaikų, vyrai jos nemoka. Bet moterys patiria ir priešingo pobūdžio spaudimą, kai nuolat pabrėžiama, jog privalo integruotis į mokamo darbo rinką, pamirštant faktą, jog visuomenei gyvybiškai svarbu ir vadinamasis reprodukcinis darbas, kuris atliekamas namuose.
Moterys patiria ir priešingo pobūdžio spaudimą, kai nuolat pabrėžiama, jog privalo integruotis į mokamo darbo rinką, pamirštant faktą, jog visuomenei gyvybiškai svarbu ir vadinamasis reprodukcinis darbas, kuris atliekamas namuose.
Žiūrint technine prasme, kūdikio maitinimo motinos pienu klausimus galima nesunkiai išspręsti – jis, esant poreikiui, gali būti nutrauktas ir sumaitintas iš buteliuko. Esu skaičius teorinius pasvarstymus, kad homo sapiens kaip biologinės rūšies gyvybingumą lėmė ir tai, kad iš esmės kūdikiais gali pasirūpinti bet kas, nebūtinai biologinė motina ir net nebūtinai moteris. Bet jūsų klausimas, manau, ne apie tai. Kaip visuomenė turėtume pripažinti, kad vaikų auginimas yra labai svarbus ir atsakingas darbas, kuris privalo būti deramai įvertintas visomis prasmėmis. Bet tai ir reikšminga mūsų emocinio gyvenimo dalis, kuri negali būti primityviai sutapatinta su mokamu darbu kontoroje. Gyvename ne tam, kad nuolat gausintume bendrą vidaus produktą, o tam, kad turėtume laimingą artimą ryšį. Ko gero, jis prasideda nuo žindymo, nesvarbu krūtimi ar iš buteliuko.
– Kiek, jūsų nuomone, visuomenės autoritetai gali padėti keisti požiūrį į tėvystę? Juk yra žinomų asmenų, kurie nepozicionuoja vaiko priežiūros atostogų kaip „moters reikalo“, priešingai – patys aktyviai dalyvauja, augindami vaiką.
– Teigiamas visuomenės autoritetų požiūris į tėvystę, kaip ir bet kurios kitos priemonės, veikiančios viešąją nuomonę, padėtį padėtų keisti. Prieš gerą dešimtmetį, įgyvendindami projektą, kreipėmės į tuometinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kuriam buvo gimęs trečias vaikas, su prašymu išeiti vaiko priežiūros atostogų simboliškoms dešimčiai dienų. Politikas atsisakė, motyvuodamas, kad to padaryti neleidžia užimamos aukštos pareigos. Jokie argumentai nepadėjo pakeisti nuomonės.
Tuo pat metu Islandijoje rutuliojosi kita istorija. Į viešumą iškilo faktas, kad vienos stambios įmonės vadovybė atsisakė išleisti trijų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogų (Islandijos įstatymu nustatyta „tėčio kvota“) vykdomąjį direktorių, kuriam gimė trečias vaikas, motyvuojant tuo, kad vyras užima labai svarbias pareigas. Tačiau viešoje erdvėje į šiuos argumentus buvo sureaguota priešingai nei Lietuvoje: žurnalistai teiravosi, kokių problemų turi šios įmonės vadyba, jei žmogus trims mėnesiams negali pasitraukti iš užimamų pareigų? O jeigu mirtų, kaip tuomet būtų reguliuojami vadybos procesai? Tas pats faktas gali būti vertinamas visai kitaip, priklausomai nuo to, kokiomis vertybėmis vadovaujamės. Pasiūlymas įvesti „tėčio kvotą“ Lietuvoje kol kas, manau, sulauktų didelės dalies politikų pasipriešinimo, motyvuojant tuo, kad laikinas „iškritimas“ iš darbo rinkos neigiamai atsilieptų vyrų karjerai. Tačiau diskutuojant apie šauktinių kariuomenę, šis argumentas nėra pasitelkiamas kaip priežastis atsisakyti projekto. Akivaizdu, kad turime dvigubus standartus.
