Laužas užkuriamas kasmet toje pačioje vietoje – prie senos drevėtos pušies. Malkos šventam laužui ruošiamos po truputį ištisus metus. Šalia kapinių tvoros į vieną vietą kraunami seni mediniai kryžiai, obeliskai, tvorelės. Paprastai šventos medienos neužtenka daugiau kaip savaitę kūrenamui laužui. Pritrūkus kryžių ir tvorelių iš namų atnešama paprasta dzūkiška pušis.
Kartais nutinka ir taip, kad stengdamiesi laikytis kryžių kūrenimo tradicijos margioniškiai užkuria ir dar dešimtį metų galinčius stovėti kryžius.
Ankstesniais metais Margionių žmonės prie laužo kapinėse susirinkdavo vakare, jau sutemus. Kai gyvuliai jau būdavo pašerti, o karvės pamelžtos. Kol kaimo moterys būdavo jaunos – prie laužo Ilgių metu praleisdavo daug laiko. Kartais išeidavo prieš aušrą.
Dabar kaimo moterys susirenka dar dieną, nes gyvulių jau retas kuris jau bepajėgia auginti ir sveikata nebe ta. Laiko taip praleidžia daug mažiau – vos keletą valandų.
Apeigos Margionių kapinėse trunka aštuonias dienas – oktavą. Daugiausia ugnį apsėda moterys, tačiau vyrai taip pat gali dalyvauti. Prie laužo kalbamos maldos, aptariami kaimo reikalai, prisimenami anksčiau kaime gyvenę žmonės, giedamos giesmės iš senovinių maldaknygių. Tvarkomi ne tik giminių ar artimųjų kapai. Žvakutės uždegamos ir ant apleistų ir niekieno nelankomų kapų.
Senstant ir mirštant kaimui po truputį nyksta ir ši tradicija. Tiesa, kol kas labai nedrąsiai, tačiau ši tradicija po truputį atgimsta kituose Lietuvos kaimuose.
