15min Markas teigė, kad mato save kaip tarpininką tarp politikų ir iniciatyvių miesto žmonių. Jo manymu, Lietuva padarė neįtikėtiną pažangą iš komunizmo pragaro vakarietiškos visuomenės link, tačiau mus dar varžo sovietinis palikimas.
– Praėjo jau daugiau nei metai, kai Vilniaus meru oficialiai tapo Remigijus Šimašius, o tu tapai savivaldybės tarybos nariu. Ką per tuos metus pavyko nuveikti liberalams ir tau asmeniškai?
– Yra labai gerų darbų: tvarkomos sistemos, informacija apie savivaldybės veiklą tapo atvira, visi gali susipažinti su duomenimis... Visas šitas iniciatyvas aš labai gerbiu ir man smagu prisidėti prie jų. Bet kadangi artėja rinkimai, tai daugiau pradėta kalbėti apie grandiozinius planus. Krantinės tvarkymas, Libeskindo projektas – dalykai, kurie priverstų žmones akivaizdžiai pamatyti, kad kažkas daroma.
Aš suprantu gerus tikslus, bet neatrodo, kad tai geriausiai atspindi vilniečių interesus, o daugiau yra rinkimų kampanijos dalis. Kadangi nesu partinis ir net negaliu balsuoti, tai man norėtųsi daugiau dėmesio tiems mažiems, bet konkretiems darbams.
– Kokie tie maži ir konkretūs darbai?
– Pavyzdžiui, kad būtų galima greičiau ir lengviau gauti leidimą užsiimti verslu. Yra daug bandymų tai daryti, bet milžiniškas biurokratinis aparatas tai lėtina. Tokiuose darbuose man svarbus kiekvienas mažytis žingsnis į priekį. Netikiu, kad per ketverius metus gyvensime kaip Švedija, bet matau, kad žmonės vis labiau supranta, kad biurokratijos turėtų mažėti, viskas turi vykti skaidriau ir pagal tarptautinius standartus.
Man keista, kad tai prasideda tik dabar ir niekas to nebandė daryti anksčiau. Kartais nustebina, kad kažkas siūlo prieinamai viešinti duomenis apie viešuosius pirkimus, tarybos narių atlyginimus, išlaidas... O tai mes nedarėm to anksčiau?! Prie šių viešinimo projektų dirba savanoriai. Man tai esminiai demokratijos principai – skaidrumas ir atsakomybė. Daug kas buvo už užuolaidų, o dabar kreipiama link viešumo.
– Buvai vienas aršiausių šių metų biudžeto projekto kritikų – siūlei nešvaistyti pinigų krepšinio klubui ir nustoti remti tuos, kurie gali išlaikyti patys save. Ar vis dar mąstai taip pat?
– Aš labai palaikau sportą ir kultūrą ir todėl esu prieš politikų kišimąsi į šias sritis. Manau, kad tai labiau kenkia nei padeda. Aišku, kad krepšinio klubui reikia lėšų, bet yra daug sporto klubų ir daug vilniečių norėtų, kad būtų finansuojamos kitos sporto šakos. Kodėl privilegija teikiama būtent vienam krepšinio klubui? Maniau, kad valdžioje esantys liberalai norės liberalios finansavimo sistemos, bet taip nenutiko.
Kitose valstybėse žiūrovai patys perka akcijas ir valdo klubą, o savivaldybė nedalyvauja. JAV prezidentas Barackas Obama net atsisakė federalinių lėšų skyrimo stadionams dėl korupcijos skandalų. Siūliau mažinti finansavimą ir per trejus metus jo galiausiai atsisakyti, bet tai buvo priimta kaip labai prieštaringas pasiūlymas.
Politikai turėtų vadovautis logika ir labai gaila, kad pirmo biudžeto tvirtinime tos drąsos ja vadovautis nebuvo.
Finansų departamento direktorius V.Jakas man rėžė, kad jei krepšinio klubas išgelbėja nors vieną paauglį iš narkotikų liūno, tai verta finansuoti. Aš jam atsakyčiau: duok man tą milijoną ir aš išgelbėsiu dešimt! Aš studijavau administracinę ir Europos Sąjungos teisę ir man norėtųsi, kad savivaldybės tarybos sprendimai atitiktų jų nuostatas. Politikai turėtų vadovautis logika ir labai gaila, kad pirmo biudžeto tvirtinime tos drąsos ja vadovautis nebuvo.
– Prieš rinkimus visi tavo reklaminiai klipai teigė, kad Vilnius bus draugiškesnis, tolerantiškesnis miestas, kuriame vienybė bus įvairovėje. Ar miestas pajudėjo ta kryptimi? Paklausiu dar paprasčiau, ar Šimašiaus Vilnius draugiškesnis nei Zuoko Vilnius?
– Aš nusprendžiau, kad tokias iniciatyvas geriau daryti be savivaldybės tarybos pagalbos arba kaip vienam tarybos nariui. Yra friendlyvilnius.com, tai vienas iš projektų, kurį kūrėme su Romu Zabarausku. Mes patys ėjome pas verslininkus ir įkalbinėjome juos remti tokią iniciatyvą. Tai buvo šimtą kartą greičiau ir lengviau, nei bandyti daryti tai per tarybą. Pirmą kartą atskleisiu tai, bet bus Vilniaus savivaldybės tarybos narių grupė „Miestas už LGBT lygybę“, kuri kuriama artėjant „Baltic Pride“ paradui.
– Kas dalyvaus šioje grupėje?
– Aušrinė Armonaitė, Vaidotas Ilgius, Adomas Bužinskas, Gintautas Paluckas ir aš. Tai nepartinė iniciatyva. Manau, kad nesvarbu, ar tai Šimašiaus, ar Zuoko Vilnius, visiems jau pabodo neapykanta ir visi nori daugiau meilės.
– Jei jau užsiminei, kad tau lengviau įgyvendinti iniciatyvas ne taryboje, o veikiant individualiai, su bičiulių pagalba, ar vis dar manai, kad eiti į savivaldos rinkimus buvo teisingas žingsnis?
– Galbūt teisybės ir yra, bet man labai svarbu buvo parodyti, kad tai įmanoma, kad užsienietis gali dalyvauti savivaldos politikoje. Demokratijos prasme tai didelis žingsnis į priekį. Aš mąsčiau ne tiek apie save, bet apie tuos, kurie galės ateiti už manęs. Taryboje man pavyko įgyvendinti bent kelis darbus, kurie suteikė miestui daugiau gyvybės. Vienas jų – maisto furgonėlių leidimų supaprastinimas.
Esu savotiškas tarpininkas tarp politikos ir tokių iniciatyvų, kylančių iš bendruomenės poreikių.
Leidimą dabar galima įsigyti pasistatyti tokį furgonėlį bet kur, kur galima statyti automobilį, ir valandą prekiauti. Yra ir stacionarių vietų, kur leidimą prekiauti galima gauti visą dieną. Mes bandome didinti jų skaičių. Tiesą sakant, man būti tarybos nariu lengviau, nei būti tiesiog aktyvistu. Esu savotiškas tarpininkas tarp politikos ir tokių iniciatyvų, kylančių iš bendruomenės poreikių. Kai beldžiausi į duris, kaip tiesiog Markas, niekas neturėdavo man laiko, o dabar jau beldžiuosi, kaip tarybos narys Markas ir žmonės turi išklausyti ir įvertinti idėją.
– Kaip tavo darbą taryboje paveikė skandalas, kai socialiniuose tinkluose parašei tariamai Lietuvą įžeidžiantį įrašą? Turėjai palikti liberalų frakciją, bet ar atsirado daugiau trukdžių?
– Daug kas palaikė mane skandalo metu. Aišku, dalis tų palaikančių buvo opozicija, kuriai palanku skaldyti valdančiuosius. Bet buvo palaikymo ir iš liberalų. Dirbame kartu, einame pietauti, niekas nepasikeitė. Mes esame profesionalai ir sugebame atskirti tokius dalykus. Man buvo sunku ir prieš tą skandalą, ir po jo.
Buvo daug nepatenkintų mano Britų gatvės pokštu, daug peikiančių tą nuotrauką su suknele. Po to dar didesnis skandalas buvo dėl to, kad aš išrinktas. Ar tai man atėmė galią veikti? Žinoma, ne. Žmonės man suteikė mandatą. Žmonės mane rėmė ir po to pasisakymo – rašė, kad nesijaučia įžeisti ir nori, kad taip atvirai kalbėčiau ir toliau.
– Nenusivylei žodžio laisvės ir viešosios erdvės ribų supratimu Lietuvoje?
– Nusivyliau tik tuo, kad iki tol nemažai kovojau už žodžio laisvę, galimybę kritiškai pasisakyti apie visus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, o tada aš pats šiek tiek peržengiau ribą ir niekas nestojo manęs ginti. Gal ir gerai, kad atsidūriau po padidinamuoju stiklu, kad kilo tokia diskusija. Aš pripažinau, kad galėjau įžeisti jausmus, ypač dėl blogo jų vertimo.
Suprantu, kad Lietuva turėjo daug traumų ir niekas nenori, kad užsienietis prabiltų ir jauktų situaciją.
Suprantu, kad Lietuva turėjo daug traumų ir niekas nenori, kad užsienietis prabiltų ir jauktų situaciją. Aš atsiprašiau dėl to ne kartą. Atsiprašau ir dabar. Bet neketinu atsiprašyti dėl to, kad noriu kritikuoti Lietuvos valdžią ir ketinu tai toliau daryti. Kaip ir kiekvienas lietuvis ar europietis noriu išsaugoti tą teisę.
– Svarbus akcentas buvo ir tai, kad tapai politiku, viešu asmeniu, kurio atsakomybė už žodžius yra dar rimtesnė.
– Suprantama, turime jautriai reaguoti į politikų žodžius. Yra daug dezinformacijos, propagandos, gyvename informacinio karo sąlygomis ir turime galvoti apie saugumą.
Bet kita vertus, esu padavęs į teismą vieną asmenį iš Kauno, kuris viešai žemino ne tik mane, bet ir Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, man atrodė, kad jis užsiėmė antivalstybine veikla, bet ieškinys buvo atmestas. Buvo pasakyta, kad nėra motyvo, nors jis parašė tokių komentarų, kurių moralė man neleistų pakartoti.
– Kaip vertini Vilniaus miesto savivaldybės abejingumą dėl Jono Noreikos atminimą pagerbiančios lentos? Nemaža iniciatyvinė grupė kreipėsi ir į bibliotekos vadovą ir į merą, bet jokių žingsnių nebuvo imtasi.
– Ta lenta kabo ant politinės valios trūkumo kabliuko. Galima sakyti, kad tai tik viena lenta, bet jei mes Vilniuje negalime nukabinti tokio dalyko tik todėl, kad meras bijo, jog tai bus prievartinis žingsnis, nors pats direktorius muistosi ir nenori, tai absurdiška situacija. Galime nuimti Žaliojo tilto skulptūras, tai turime rasti valios ir tokiems sprendimams.
Aš jau turiu kitą sumanymą. Netoli Gedimino bokšto yra Kazio Škirpos alėja. Jau kalbėjau su kolegomis, kad būtų surastas būdas pakeisti jos pavadinimą į Pasaulio teisuolių alėją. Tai labai paprastas ir teisingas žingsnis, kuris taptų milžiniška reklama Vilniui.
Mano vienas didžiausių nusivylimų, kad galima padaryti paprastą nedidelį žingsnį, bet jis nėra padaromas. Tuo pat metu kuriame milžiniškas programas, vaikų darželių struktūros kaitą, kur išdalinami dideli pinigai, o čia tereiktų tik lentos nukabinimo ar alėjos pervadinimo ir Lietuvos įvaizdis pagerėtų per akimirką.
– O ar ne geriau tokias iniciatyvas palikti nevyriausybinėms organizacijoms ar patiems piliečiams? Ar iš tiesų Remigijus Šimašius turėtų užsiimti lentelių nukabinėjimu?
– Mes labai daug kalbame apie miesto įvaizdį, leidžiame tam didelius pinigus. Norime atviro, šviesaus, vakarietiško miesto… Turiu idėją! Pakeiskime vienos alėjos pavadinimą ir apie mus rašys visa pasaulio žiniasklaida. Man atrodo, kad toks mažas darbas, turintis didelę reikšmę, turėtų būti lengvas žingsnis, bet ne visi tai supranta.
– Nenorėtum kilti politinės karjeros laiptais ir tapti Seimo nariu Marku Adamu Haroldu?
– Man, visų pirma, trukdytų pilietybės klausimas. Tiesą sakant, aš ne tiek nenorėčiau atsisakyti pilietybės, kiek nenoriu eiti į Seimą (juokiasi). Man labai patinka savivaldos sistema ir kai sužinojau, kad užsieniečiai gali joje dalyvauti, tai pakankamai greitai apsisprendžiau pabandyti.
Didelė kova dėl nacionalinio lygio idėjų – ne man. Mane domina konkrečios problemos, su kuriomis susiduriame prie namų, – šiukšlių tvarkymas, šaligatvių kokybė, taksi veikla, aplinkybės, kurios trukdo jaunimui pradėti vystyti verslą.
– Pritartum idėjai, kad bendrijos turėtų būti stipresnės ir gauti daugiau sprendimo teisės?
– Taip. Manau, kad daugiau Seimo sprendimų turėtų atitekti savivaldybei. Kaip amerikietiškame modelyje, kur yra federalinė valdžia ir vietinė. Ypač kai kalbame apie tokius dalykus kaip marihuanos legalizavimas, kur, pripažinkime, Vilniuje yra vienokia nuomonė, o provincijoje kitokia. Ar nebūtų lengviau žvelgti į tokius atvejus lanksčiau, taikyti iniciatyvas ne valstybės, o lokaliu lygiu?
Daugiau Seimo sprendimų turėtų atitekti savivaldybei.
Kiti miestai galbūt pamatytų, kad idėja veikia ir patys prisijungtų prie iniciatyvos. Arba atvirkščiai. Žmonės juda pirmyn greičiau nei politikai, o žmonės nori savo gyvenimą tvarkyti jau šiandien. Tarkime, tėvai nenori, kad vaikų žaidimų aikštelę jiems tektų įrenginėti su ministerijos leidimu.
– Stebėdamas Lietuvą per šį dešimtmetį, ar matei tą žingsnį vakarietiškos visuomenės link? Padarėme pažangą, apie kurią svajojome dešimtojo dešimtmečio pradžioje?
– Taip. Milžinišką. Vienas iš sunkiau vietiniams matomų dalykų, kuris matomas atvykusiems iš Vakarų, yra tai, kad čia dar neseniai buvo sovietinės ideologijos ir visų jos simbolių gniaužtuose esanti vieta, o dabar per 25 metus šitai! Tai yra neįtikėtina! Aš manau, kad galėtų būti netgi dar dvigubai greičiau ir geriau.
Lietuva yra puikus pavyzdys, kaip žmonės gali pakeisti savo valstybę greitai ir be riaušių. Tarkime, tos pačios lyties santuokos tikrai galėtų būti – tam yra visi mechanizmai. Lietuvoje tautininkai neturi jokio posto, o štai kai kur Jungtinėje Karalystėje UKIP jau turi beveik 25 proc. palaikymą. Lietuvoje žymiai geriau ir perspektyviau gyventi nei kokioje Prancūzijoje ar Vengrijoje.
Problema tik ta, kad Lietuvoje yra didelis skirtumas tarp kartų. Jaunimas, interneto karta jau gyvena vakarietiškoje erdvėje, valgo tą pačią košę, bet senesnė karta yra gerokai atsilikusi ir nespėja vytis. Turime visuomenę, kurioje jaunimas jau nori būti europiečiais, vakariečiais, o mokytoja vis dar dėsto jiems pagal kokį sovietinį ar tarpukario vadovėlį.
