Priėjimas prie miško viduryje esančios masinių žudynių vietos – nesutvarkytas, aiškių nukreipiamųjų ženklų nėra. Todėl panorėjus joje apsilankyti ir pagerbti žuvusiųjų atminimą tenka arba valandą klaidžioti po mišką, arba pasitelkti GPS pagalbą. Paieškų metu atsiranda netikėtų iššūkių: brautis po brūzgynus, lipti į statų šlaitą, saugotis dilgėlių ir aukštų žolių.
Vilniaus rajono savivaldybė tokį apsileidimą aiškina paprastai – tvarkant ar remontuojant kelius ir takus pirmenybė yra teikiama vietovėms, kuriose gyvena žmonės.
Sunkios tragedijos vietos paieškos
„Ne taip seniai Lietuvoje lankėsi studentų iš JAV ekskursija. Jie ėjo II pasaulinio karo kursą ir keliavo po Europą. Mes su jais nuvažiavom į Panerius, o tada pasiūliau jiems antrą vietą aplankyti – Vėliučionis. Yra toks kaimas netoli Vilniaus. Ir ten yra beveik nepažymėta žudynių vieta – tik mažas paminklas, bet jokios rodyklės prie kelio, jokio takelio, nieko. Yra karjeras, miškas aplinkui, krūmai, tokios džiunglės lietuviškos.
Ir mes su tais amerikiečiais ėjom per visas dilgynes, kandami uodų. Jie labai nustebo. Man keista, kad tokios vietos vis dar egzistuoja. Taip, aukų ten mažiau negu Paneriuose, bet vis tiek apie tūkstantį žmonių buvo nužudyta. Paminklas stovi, bet iki to paminklo nueiti beveik neįmanoma. Aš bijau, kad mes buvom pirmi ir paskutiniai šiais metais. Nes reikia norėti nueiti. Ten gal kokie 300 metrų miško džiunglių, dilgynių ir karjero, ir reikia žinoti, kur ten nueiti“.
Tai – ištrauka iš projekto „Holokausto atlasas“ iniciatorės ir koordinatorės Mildos Jakulytės-Vasil interviu. Išgirdus tokius žodžius, apima smalsumas – negi tikrai vieta, kurioje mirtį pasitiko tiek žmonių, gali būti tokia neprižiūrėta? Nutarėme ten apsilankyti patys.
Atvykus į Vėliučionis netrukus pasitinka rodyklė „Žydų kapinės 2 km“. Toliau keliaujant šia kryptimi kaimas netrukus baigiasi ir važiuoti tenka miško vieškeliu, pereinančiu į keliuką.
„Keliu pervažiavus Vėliučionių kaimą, dešinėje pusėje ties karjeru pamatysite atminimo rodyklę. Jokio kelio, vedančio iki paminklo, nėra“, – sako puslapyje www.holocaustatlas.lt pateikiama instrukcija, kaip rasti žudynių vietą. Visgi minėtos atminimo rodyklės – nei kvapo.
Grįžtame atgal ir klausiame vietinių gyventojų patarimų. Šie papasakoja, kad kiek toliau kelio dešinėje rodyklę rasti išties galima. Tačiau pataria jos ieškoti einant pėsčiomis – anot jų, iš mašinos jos pastebėti tiesiog neįmanoma. Tai paaiškina pirmąją nesėkmę.
Antroji kelionė link miško, šįkart pėsčiomis, sėkmingesnė. Vėliučionių gyventojų minėtas ženklas egzistuoja ir lietuvių ir anglų kalbomis skelbia, kad Holokausto aukų kapai yra už 200 m.
Vis dėlto ženklas yra pasislėpęs tarp medžių ir žolių ir ne tik važiuojant automobiliu, bet ir einant pėsčiomis nuo kelio sunkiai pastebimas.
Užtat puikiai pastebima vos keli metrai nuo ženklo stūksanti šiukšlių krūva. Panašu, kad aplinkiniai gyventojai šią vietą išnaudoja kaip sąvartyną. Tuo įsitikinti galite peržiūrėję ten nufilmuotą vaizdo klipą.
Miško keliukas, į kurį nukreipia ženklas, vingiuoja per brūzgynus, kol galiausiai pavyksta pasiekti smėlio karjerą, panašu, kad sėkmingai eksploatuojamą. Jokių tolimesnių nuorodų įrengta nėra.
„Paėjus karjeru apie 70 m, sukite į mišką. Mišku eikite maždaug 100 m. Kelio nėra. Miško viduryje stovi paminklas“, – pataria Holokausto atlasas. Tačiau takelis per karjerą nuolat sukiojasi, o tikslią posūkio vietą nustatyti sunku.
Galiausiai kelias išsišakoja – viena kryptis veda į proskyną, kita – gilyn į mišką, trečia – pro karjerą. Jokių tolimesnių nuorodų, kuria kryptimi eiti, nėra. Tenka pasitelkti žemėlapių programą telefone, į ją įvedant atlase nurodytas tikslias GPS koordinates.
Jos nurodo, kad reikia eiti tiesiog skersai karjerą, galiausiai įkopti į pakankamai stačią kalvą (patarimas visiems, ketinantiems atlikti panašų žygį – dėvėkite drabužius ilgomis rankovėmis), o tada dar keliasdešimt metrų keliauti gilyn į mišką. Orientuotis atstumuose sunku, tačiau bendras nueitas kelias tikrai sudaro daugiau negu du šimtus metrų.
J.Staliną menantis antkapis
Keliaujant toliau, faktas, kad kažkur čia įvyko žudynės, atrodo vis labiau netikroviškas – vieta atrodo kaip įprastas lietuviškas miškas. Vis dėlto galiausiai ieškojimai duoda vaisių – tiesiog miško viduryje prieš akis staiga išdygsta kapas.
Kapavietė neatrodo niekuo ypatinga – tai, kad čia palaidota ne keli, o tūkstančiai žmonių, paaiškėja tik perskaičius ant antkapio esantį užrašą „Čia 1941 IX 22 hitlerininkai ir jų pagalbininkai nužudė 1159 žydus“. Šalia tas pats užrašas pateikiamas ir hebrajiškai. Raidės gerokai apsitrynusios, Dovydo žvaigždė virš užrašo taip pat jau paveikta erozijos.
Tiesa, pats kapas – prižiūrimas. Prieš kelias savaites čia palikta gėlių.
Antkapis, beje, siekia sovietų diktatoriaus Josifo Stalino laikus. Jis buvo įrengtas 1951 m. ir nuo tada neatnaujintas.
Sukdami namo pasirenkame mišku eiti į priešingą pusę negu ta, per kurią atėjome. Netikėtai paaiškėja, kad per ją priėjimas gerokai lengvesnis – netgi egzistuoja šioks toks takelis, tiesa, kupinas dilgėlių. Takelis netrukus išveda į tą patį vieškelį, kuriame ir prasidėjo kelionė. Tiesa, keli šimtai metrų toliau, negu anksčiau aprašytas nukreipiamasis ženklas.
Kelionės reziumė tokia – litvakas, panoręs aplankyti savo protėvių kapus, susidurtų su didžiulėmis problemomis. Iš esmės, jei neturi lietuviškai kalbančio draugo, jam masinių žudynių vietą rasti būtų tiesiog neįmanoma.
Vilniaus rajono savivaldybė: priėjimo sutvarkymui trūksta lėšų
Kultūros vertybių registro internetiniame puslapyje nurodoma, kad Naujosios Vilnios ir Turgelių žydų žudynių vieta ir kapas yra valstybės saugomas nacionalinis objektas.
Registrą tvarkantis Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 15min patvirtino, kad už šios vietos priežiūrą yra atsakinga Vilniaus rajono savivaldybė. Tiesa, jeigu ši nuspręstų reikšmingai restauruoti kapavietę (pavyzdžiui, perstatyti paminklą), tai jau turėtų būti derinama su departamentu.
Susisiekus su Vilniaus rajono savivaldybe, šios atstovė pasiūlė kreiptis į seniūniją.
„Informuojame, kad Šatrininkų seniūnijoje Vėliučionių kaime esantį žydų genocido paminklą prižiūri ir tvarko Šatrininkų seniūnija, o žemė aplinkui priklauso privatiems asmenims“, – teigiama savivaldybės atsakyme.
Seniūnijos atstovė savo ruožtu teigė, kad jos funkcija – tik sutvarkyti aplinką: nuravėti piktžoles, padėti gėlių ir panašiai. Bet koks platesnio masto kapavietės ar jos aplinkos tvarkymas jau turėtų būti vykdomas savivaldybės.
Dar kartą pasiteiravus savivaldybės, ar ši turi planų pasirūpinti paminklo ir teritorijos tvarkymu bei priėjimu prie jos, savivaldybės Viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Gulbinovič teigė, kad kelio bei priėjimo sutvarkymui šiuo metu trūksta lėšų.
„Vėliučionių Žydų genocido paminklas yra miškingoje vietoje. Paminklo teritorija, kaip ir ten esantis keliukas yra prižiūrimi seniūnijos – sklypas visada nušienautas ir panašiai. Kelio sutvarkymui šiuo metu trūksta lėšų, kadangi tvarkant ar remontuojant kelius ir gatves pirmenybė yra teikiama toms vietovėms, kur gyvena žmonės ir poreikis yra didžiausias“, – sakoma savivaldybės atsakyme.
Taip pat pažymima, kad šiuo metu į kapavietę vedančios akmeninės nuorodos yra padarytos pačios Žydų bendruomenės ir kad Šatrininkų seniūnija svarsto galimybę papildomai paženklinti šią istorinę vietą.
Savivaldybės atstovės teigimu, paminklą atnaujinti taip pat nėra numatyta.
„Prieš kurį laiką Šatrininkų seniūnijos pastangomis paminklas buvo aptvertas, pasodintos gėlės, tačiau Žydų bendruomenė pageidavo, kad ši žudynių vieta išliktų kuo autentiškesnė. Vertėtų paminėti, kad žydų kapų tvarkymo tradicijos skiriasi nuo mūsų“, – nurodė J.Gulbinovič.
Lietuvos žydų bendruomenės atstovas paveldosaugai Martynas Užpelkis 15min teigė su Vilniaus rajono savivaldybe nuo 2013 m. rudens, kai pradėjo dirbti Lietuvos žydų bendruomenėje, asmeniškai nebendravęs.
Jis sutiko su mintimi, kad žydų ir katalikų kapų priežiūros tradicijos skiriasi, tačiau pažymėjo, kad privažiavimo tvarkymui ar informacinių ženklų įrengimui šie skirtumai netrukdo.
„Pagal žydų religijos reikalavimus palaidojimo vietose negalima judinti žemės, siekiant netrikdyti palaidotųjų ramybės. Paminklų atnaujinimas, gėlių sodinimas ar kitoks vietos gražinimas taip pat nėra prioritetas. Kita vertus, tai jokiu būdu netrukdo šienauti ir tvarkyti kapą ir jo aplinką, perdažyti ar, jei būtina, įrengti naują tvorą, tvarkyti stichijos ar vandalų nuniokotą paminklą, ar, jei reikalinga, senojo vietoje pastatyti naują, įrengti privažiavimą bei informacinius ženklus. Būtinai rašysime Vilniaus rajono savivaldybei, kad spręstų ženklinimo ir priėjimo klausimą“, – teigė M.Užpelkis.
