– Pastate Rygoje vykstant statybos darbams, „Maxima“ toliau sėkmingai vykdė prekybinę veiklą, kas mano protui sunkiai suvokiama. Į klausimą, kas šiai prekybinei veiklai davė leidimą, buvęs „Maxima“ vadovas Latvijoje nesugebėjo atsakyti. Gal jūs galite atsakyti?
– Čia reikėtų padaryti įžangą – „Maxima“ padalinys Latvijoje nuomojosi dalį pastatų komplekso. Iš pradžių sutartis buvo su Kanados bendrove, paskui dalis pastato buvo įsigyta mūsų grupės, o dar vėliau buvo sudaryta sutartis su „Maximos“ seserine kompanija.
Pastatą pastatė ne „Maxima“ ir ne mūsų valdoma bendrovė, o Kanados įmonė, kuri pasiūlė konkurso būdu išsinuomoti prekybos pastatą. Vėliau buvo pasiūlyta šį pastatą įsigyti. „Maxima“ turėjo pirmumo teisę tai padaryti kaip nuomininkas, taip ir įvyko. „Maxima“ nusipirko tas patalpas. Sutartyje aiškiai parašyta, kad greta bus statomas gyvenamasis namas, o stogas netampa „Maximos“ nuosavybe. Tai skamba keistokai, man pačiam tai sukėlė abejonių, bet taip yra registruota visuose registruose. Tokia buvo turto savininkų sąlyga. Darbai ant stogo buvo susiję su gyvenamojo namo projektu – ten turėjo būti vaikų žaidimo aikštelė.
Aš pats daug laiko praleidžiu Latvijoje, nepajutau priešiškumo kaip lietuviui.
Tas projektas sudėtingas ir inovatyvus, jis yra laimėjęs Latvijos architektūros premiją. Viskas baigėsi didele tragedija. Ar ji įvyko dėl darbų ant stogo, būtų sunku teigti. Bet tuos darbus vykdė Kanados bendrovės pasamdyti darbininkai, „Maxima“ neturėjo galimybių tam prieštarauti. Parduotuvės valdytojai užsakė išvadas, kurios bus pateiktos tyrėjams. Kiek susidariau nuomonę iš pokalbių su šios srities žinovais, pasaulyje tai nėra naujiena, kad veikiančiame pastate ar šalia jo vyksta kitos statybos. Tai nėra blogis, bet turi būti atidžiau tikrinama. Šiuo atveju specialistai nematė jokių problemų dėl darbų ant stogo. „Maxima“ turėjo visus patikinimus, kad grėsmės saugumui nėra, mes neturėjome teisinių galimybių protestuoti ar stabdyti tuos darbus. Tačiau stogas įgriuvo, žuvo žmonės, bet kodėl taip nutiko, šiandien spręsti sunku. Į klausimus atsakys tyrimas.
– Ar ši tragedija nepakeis latvių požiūrio į lietuvius?
– Manau, kad nepakeis. Ilgainiui neturėtų dėl šios tragedijos atsirasti priešprieša tarp dviejų tautų. Aš atskirčiau audringą reakciją, kurią sukėlė „Maximos“ padalinio Latvijoje buvusio vadovo pareiškimai, nuo normalaus, ilgalaikio požiūrio vienų į kitus. Aš pats daug laiko praleidžiu Latvijoje, nepajutau priešiškumo kaip lietuviui.
– Kodėl „Maximos“ vadovai slėpė informaciją, kam priklauso Zolitudės pastatas?
– Na, kaip jau supratote iš ankstesnio atsakymo, kam priklausė pastatas, nėra lengvas atsakymas. Tas pastatas buvo statomas kito subjekto užsakymu. Šiandien matau, kad nereikėjo skubėti priešintis ar piktintis, kai buvo keliamas klausimas dėl „Maximos“ atsakomybės prisiėmimo ir tuo pačiu kalbant apie pastato savininkus. Kaip iškart sakiau, slėpti informacijos nebuvo ir nėra prasmės, turėti dalis pastato nuosavybėje ne nusikaltimas, ne gėda. Vadovų sutrikimą tam tikrą ir mėginimą nutylėti tuos dalykus vertinu kaip profesionalumo stoką.
– Ar turėjote konkrečią krizių komunikacijos strategiją? Kokią?
Nebuvo aiškios krizės komunikavimo strategijos ar taktikos.
– Neturėjome. Nebuvo aiškios krizės komunikavimo strategijos ar taktikos. Šiandien būdamas krizės valdymo grupės vadovu abejoju, ar tokia strategija būtų padėjusi geriau komunikuoti, turime suprasti, įvyko ne šiaip nelaimė, ne šiaip krizė. Šiuo atveju mes kalbame apie žmonių žūtį, tai yra nelaimė, tragedija, kuri pasitaiko toli gražu ne kiekvienos bendrovės istorijoje.
Reikia pripažinti, kad „Maxima“ neturėjo plano, kaip elgtis, reaguoti, bendrauti. Žmonės sutriko, krizės valdymo grupė buvo įkurta tik po savaitės, bet nebūčiau neteisus, jeigu šiandien galėčiau garantuoti, kad dabar jau aš pats esu pasimokęs, ir jeigu kitą kartą reiktų bendrauti kitoje situacijoje, atlikčiau viską nepriekaištingai.
– Ar „Maxima“ teisingai pasielgė atleisdama „Maxima Latvija“ vadovą Gintarą Jasinską iš pareigų? Kodėl jam nepasiūlytos kitos pareigos „Maxima“ grupėje? Ar tai reiškia, jog jis iš dalies kaltas dėl Rygos tragedijos ir prarado akcininkų pasitikėjimą?
– Taip, tai yra nevienapylis klausimas. G.Jasinskas turėjo didžiulį akcininkų pasitikėjimą, vertinamas mūsų kolega buvo. Žmogus, pasiekęs labai daug savo jėgomis, padaręs karjerą nuo paprasto darbininko, dirbęs kasininku.
Paskui G.Jasinskas nuspręs, ar jis galės dirbti mūsų grupėje, jeigu jis išreikš tokį norą, mes svarstysime, bet į Latviją jam grįžti būtų sunku
Deja, nebuvo kitos išeities kaip atleisti jį iš pareigų po to, kai Latvijoje jam nepavyko deramai išaiškinti susidariusios situacijos, kai jis asmeniškai prisiėmė ne tik atsakomybę bet ir milžinišką krūvį atlaikant visuomenės kai kada provokuojantį spaudimą.
Tai nebuvo pareiga pareikšti užuojautą. Žinau, kad jis asmeniškai neturėjo jokių ketinimų įžeisti žmonių, nei politikų. Deja, jo pasisakymas buvo priimtas būtent taip, ir „Maxima“ negalėjo toleruoti net ir patyrusio vadovo sukeltos reakcijos. Privalėjome elgtis taip, kaip pasielgėme. Kitos pareigos nebuvo pasiūlytos.
Reikia suprasti, kad krizę patyrė ne tik bendrovė, Latvija, bet ir kiekvienas asmeniškai. Žmonės, kuriems teko atpažinti žuvusius, lankyti ligoninėje sužeistuosius. Visiškai objektyviai toks žmogus būtų pavadintas patyrusiu šoką. Iš jo negalima tikėtis deramo elgesio. Visi supranta, kad jam reikia pailsėti, pscihologinės, medicininės pagalbos. Neabejoju, kad jis tą krūvį išlaikys. Paskui jis nuspręs, ar jis galės dirbti mūsų grupėje, jeigu jis išreikš tokį norą, mes svarstysime, bet į Latviją jam grįžti būtų sunku.
– Latvijoje po patikrinimų nustatyti beveik 40 pavojingų pastatų. Kokia padėtis Lietuvoje ir kaip vertinate tokias patikras?
– Vertiname labai rimtai, kaip ir kitus su saugumu mūsų patalpose susijusius klausimus. Turiu informacijos, kad atsakinga tarnyba patikrino daug prekybos patalpų Rygoje ir rado 38 centruose vizualiai pastebėtus defektus.
Jie yra ne vienodo sudėtingumo, kai kurie klausimai susiję su dokumentacija, ne pastatų būkle. Situaciją vertiname rimtai. Mūsų bendrovė baigia patikrinti visus savo pastatus, mes esame linkę dabar apsidrausti ir panaikinti bet kokias abejones dėl saugumo, o ne mėginti atidėlioti tuos dalykus. Dramatiškos, su saugumu susijusios padėties mes nematome.
– Ar tiesa, kad Vilniaus „Maxima“ bazė yra avarinės būklės, o darbuotojams buvo pravestas instruktažas, kaip elgtis prasidėjus pastato griūčiai?
Yra parengtas Maxima bazės rekonstrukcijos projektas, ten yra poreikis keisti naudojimosi pastatu tvarką.
– Dėl Lietuvos turiu mažiau konkrečios informacijos, nes mano dėmesys dabar sutelktas į Latviją. Yra parengtas Maxima bazės rekonstrukcijos projektas, ten yra poreikis keisti naudojimosi pastatu tvarką.
Nesistebiu, kad žmonės buvo informuoti, nes vadovams duotas įsakymas daugiau dirbti su darbuotojais, atsakyti į visus klausimus, kad žmonės jaustųsi saugūs. Po tokios tragedijos, kai įgriuvo vos porą metų naudojamas pastatas, nejučiomis visur nuėjus keli akis į viršų ir žiūri.
– Sugriuvo pastatas. Signalizacija veikė, bet žmonės neevakuoti. Ar „Maximoje“ apie viską pagalvota galimo terorizmo atveju?
– Apie viską pagalvoti apskritai per didelė ambicija, – deja, karti ironija, kad tokia baisi nelaimė atsitiko tinklui, kuris turėjo būtent tokį šūkį. Tai – karti realybė. Tai nėra paprastas klausimas. Davėm padaliniams nurodymus, kad jeigu įsijungia signalizacija, nesvarbu kokia, reikia nedelsiant evakuoti visus.
Žiūrint giliau, tai nėra požiūris, kuris atitinka valstybės atsakingų institucijų nuomonę, kadangi skirtingi pavojai reikalauja skirtingo dėmesio. Tai kas nutiko Rygoje, turi būti detaliai išanalizuota, įvertinta blaiviu protu be emocijų ir parengtos instrukcijos. Suprantu, kad ten įsijungė priešgaisrinė signalizacija, tai nėra tik sirena, kuri kaukia, ji numato ir automatinį gesinimo įsijungimą. Aš ne specialistas, bet kiek žinau, ten padėtis klostėsi būtent taip. Ar reikia vizualiai įsitikinti, kas dega ir leisti sistemai gesinti gaisrą, – tai geras klausimas. Iki tragedijos buvo laikomasi kitokios taktikos, ir tai buvo patvirtinta tvarka.
Jeigu „Maxima“ būtų evakuavusi žmones pirmą kartą suveikus signalui ir toliau elgusis įprasta patirtimi, nereiškia, kad būtų išvengta tragedijos
Jeigu „Maxima“ būtų evakuavusi žmones pirmą kartą suveikus signalui ir toliau elgusis įprasta patirtimi, nereiškia, kad būtų išvengta tragedijos, deja, tokia realybė.
Mano duomenimis, po signalizacijos buvo pradėta evakuacija, kilo nerimas, „Maxima“ iškvietė specialistą, kad jis įvertintų padėtį, šis atvyko per dvidešimt minučių, patikrino sistemą, konstatavo jos gedimą, nes gaisro nebuvo. Jis leido dirbti, – gaisro nebuvo, tačiau sugriuvo pastatas. Kodėl priešgaisrinė sistema informavo apie pastato griūtį, mes neturime atsakymo.
Tiesiog karti patirtis ir protas sako, kad į kiekvieną pavojaus signalą reikia reaguoti kaip į pavojų.
– Gal reikėtų patiems savininkams atsisėsti į kiekvieno darbuotojo vietą ir padirbėti, kaip daro užsienio verslininkai, kad suprastų ir padarytų išvadas. Tada gal kas ir keistųsi.
– Teisingas pasiūlymas, nei vienam vadovui nepakenktų. Aš esu sakęs, kad geras vadovas tas, kuris moka atlikti bet kurį darbą savo kompanijoje. Tačiau normalu, kad tai nėra būtinas reikalavimas, kiekvienas turi dirbti savo darbą.
Buvęs „Maxima Latvija“ vadovas yra dirbęs paprastu darbininku Naujininkuose, kasininku ir t.t. Ir net tokio žmogaus buvimas poste neužkirto kelią tragedijai ir krizei po jos. Reikia skirti populizmą nuo realių atsakomybių, tačiau šiek tiek daugiau jautrumo, įsigilinimo į kiekvieno darbuotojo kailį, vadovams nepakenktų.
– Pasiskaičius Lietuvos žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad kaip Lietuvoje už viską kaltas Andrius Kubilius, taip Latvijoje – „Maxima“. Nors „Maxima“ yra parduotuvės savininkė, ar nejaučiate jog jums tenka neadekvačiai didesnė kritikos dalis, nei kitiems šio skaudaus įvykio dalyviams – statytojams, projektuotojams, valstybinėms institucijoms?
Aš neabejoju, kad po tokios tragedijos neįmanoma nuslėpti jokių galų, visi atsakingi asmenys sulauks savo įvertinimo, tiesiog reikės šiek tiek kantrybės.
– Kritika, nukreipta prieš „Maximą“, yra kritika „Maximai“. Kiti subjektai sulauks savo įvertinimo. Aš neabejoju, kad po tokios tragedijos neįmanoma nuslėpti jokių galų, visi atsakingi asmenys sulauks savo įvertinimo, tiesiog reikės šiek tiek kantrybės.
Čia ne man reikėtų imtis teisėjo vaidmens. Kolegoms siūlyčiau priimti kritiką konstruktyviai, jeigu ji nepagrįsta, į ją galima žiūrėti ramiau. Didžioji dalis nemalonių teiginių yra būtent kritika, „Maxima“ jos nusipelnė vienaip ar kitaip. Vertinti tai kitaip būtų didžiulė klaida.
– Ar skirdama kompensacijas „Maxima“ nebando apsisaugoti nuo būsimų ieškinių? Ar pinigus gaunantiems žmonėms nereikia pasirašyti, jog jie sutinka su šia kompensacija ir ateityje nesibylinės?
– Ne nereikia. Įsipareigojimas skirti kompensacijas buvo pareikštas spontaniškai, tai padarė „Maxima Latvija“ buvęs vadovas. Tai nebuvo išskaičiuota, o emocinė reakcija pamačius kas įvyko. „Maxima“ iškart paskelbė, kad nelaukdama kaltės įvertinimų skirs kompensacijas laidojimo išlaidoms, žuvusių darbuotojų šeimoms jos siekė apie 50 tūkst. Lt. „Maxima“ pareiškė, kad iki pilnametystės išlaikys našlaičiais tapusius vaikus. Tai buvo emocinis, spontaniškas pažadas, kurį remia „Maxima“ akcininkai, kurio bus laikomasi. Nėra kalbų apie jokius įsipareigojimus iš šeimų pusės.
– Ar nesiruošiat teistis dėl žalos atlyginimo iš pardavėjo, kuris pardavė nekokybišką pastatą jums?
Pastatas buvo apdraustas, apdrausta „Maxima“ civilinė atsakomybė.
– Neabejoju, kad tie klausimai iškils. Jie jau yra nagrinėjami su draudimo kompanija, pastatas buvo apdraustas, apdrausta „Maxima“ civilinė atsakomybė. Natūraliai klausimai iškils valstybinio tyrimo metu, tuomet, be abejo, „Maxima“ visiškai pagrįstai galės pareikšti savo pretenzijas ir stoti nukentėjusiųjų pusėn. Tikrai ne viskas buvo „Maximos“ valioje, daug dalykų kontroliavo kiti subjektai.
– Kodėl sutikote tapti „Maximos“ krizės valdymo grupės vadu? Ar už tai gaunate papildomą atlygį?
– Papildomo atlyginimo už tai negaunu, bet suprantu, kad tai yra mano pareiga kaip buvusio „Maximos“ vadovo, akcininko. Turiu prisipažinti, kad nepuoliau siūlytis imtis šios misijos, tai sunki užduotis. Sunki ir dėl to, kad po to krizių valdymo grupės darbus turės tęsti „Maximos“ organizacija.
– Kodėl slapstosi Nerijus Numavičius ir neduoda išsamaus interviu?
Nerijus pats išreiškė užuojautą šeimoms, vyko į Rygą. Tai buvo padaryta privačiai.
– Nemanau, kad galima taip sakyti. Jis Lietuvoje, jis gyvena ne viešai, – kaip ir anksčiau. Tiek jis, tiek kiti akcininkai nėra linkę rodytis vieškai, kalbėti, teikti vertinimus dėl politikos, ekonomikos peripetijų.
Žinau, kad Nerijus ėmėsi reikiamos lyderystės grupės viduje, užtikrinant visą paramą, kad vadovai jaustų akcininkų paramą – tam, kad negalvotų, jog per daug pažadės kompensacijų ar kad reikia pasitarti imantis kokių nors darbų.
Nerijus pats išreiškė užuojautą šeimoms, vyko į Rygą. Tai buvo padaryta privačiai, jis neduoda interviu, aš nepamenu, kad jis būtų davęs interviu kokia nors tema.
– Vakar ėjau darbintis į „Maximą“ rūkymo kamerų operatoriumi (manydamas, kad alga normali), pasirodo, kad darbas nuo 6 val. ryto iki 18 val. vakaro, reikia smardintis rūkymo kamerose, sukabinti ir išrūkyti dešras, vėliau jas surūšiuoti, sudėlioti į dėžes, išrašyti kokybės sertifikatus ir t.t., o alga 850 Lt į rankas. Po 3 mėn., jei gerai dirbsi, 1100 Lt. Man tai atrodo žiauru, žodžių trūksta. Kada jūs visi atsisuksite į žmogų?
– Be abejo, „Maximai“ labai svarbu keisti vidinę kultūrą, o tam reikia visų darbuotojų palaikymo, kad jie būtų motyvuoti, jie turi jausti vadovų ir akcininkų požiūrį ir rūpestį. Tai, kad „Maximoje“ yra problemų, ne viskas taip, kaip turėtų būti didelėje bendrovėje, mes pripažįstame. Reaguoti į kiekvieną atskirą signalą reikia, bet dar svarbiau, kad pokyčiai taptų ilgalaikiai. Šiandien turėjau susitikimą su „Maxima“ aukščiausia vadovybe, žinau, kad jai taip pat skaudūs šie klausimai.
Tai, kad „Maximoje“ yra problemų, ne viskas taip, kaip turėtų būti didelėje bendrovėje, mes pripažįstame.
Bet turime suprasti, kad tam tikras nuostatas dėl darbo sąlygų, algų diktuoja rinka ir pavojinga dirbtinai užbėgti į priekį, atsiranda konkurentai, kurie siūlo mažesnius atlyginimus vokeliuose.
Bet tie dalykai praeitis, svarbu ne tik pridėti kažkiek procentų prie algų, svarbu ir darbo krūvis, procesas. Susitikdamas su darbuotojais Rygos „Maximose“ girdėjau daug skundų ne tik dėl mažų algų, bet ir dėl akcijų, perkainojimo, sudėtingo plataus asortimento, kurį reikia tai rūšiuoti, tai nukainoti.
„Maxima“ yra investavusi į kompiuterines sistemas, kad galėtų sau leisti geriau pasirūpinti žmonėmis, kurie jomis naudojasi. Tie dalykai po truputį gerėjo nuolatos. Šiandien „Maxima“ pagerėjusi, lyginant su tuo, kas buvo prieš aštuonerius metus, tačiau dabar ji neatitinka lūkesčių. Kaip iš lyderės pagrįstai iš jos tikimasi rodyti pavyzdį.
– Ar žinote, kiek šiuo metu uždirba metus pradirbusi kasininkė „Maximoje“?
– Taip, žinau skaičius, ypač po nelaimės Latvijoje. Kaip atrodo pamainos, kaip tenka dirbti viršvalandžius. Tačiau kartais aiškinama, kad pas mus dirba su pampersais, kad vergovė. Tai nėra tinkamas būdas reikšti savo reikalavimų. Man situacija žinoma, atsakingiems vadovams taip pat. Laukiame iš jų atitinkamų žingsnių, kad būtų galima įvertinti, kas atlikta.
– 15min.lt skaitytojas rašo, jog dalyvavote paskaitoje Vilniaus Universitete maždaug 1999 metais. Toje paskaitoje minėjote, kad esate labai dėkingi Gediminui Vagnoriui ir kad jis suteikė labai didelį postūmį jūsų tuo metu dar „Vilniaus Prekybai“. Jis klausia, ką turėjote omenyje ir kokią pagalbą gavote iš G.Vagnoriaus? Kaip jam atsidėkojote?
– Žinote, jeigu tai būtų ne po tragedijos, pasakyčiau griežčiau, o dabar pasakysiu, kad informacija nėra teisinga, nesu kalbėjęs taip, nesame gavę paramos nei iš G.Vagnoriaus, nei iš kito valstybės pareigūno nei tais laikais, nei vėliau. Tai vertinu kaip mėginimą išprovokuoti, nežinia ko siekiant.
– Kaip manote, ar Latvijoje „Maxima“ galės toliau sėkmingai veikti senu pavadinimu?
Šiandien man atrodo, kad pavadinimo keitimas nebūtų teisingas žingsnis, nesu girdėjęs, kad tai būtų svarstoma.
– Šis klausimas skamba nuolat. Sakyčiau, kad sprendimą turės priimti „Maxima“ vadovybė. Šiandien man atrodo, kad keitimas nebūtų teisingas žingsnis, nesu girdėjęs, kad tai būtų svarstoma. Manau, kad reikia keisti ne pavadinimą, o gerinti santykius su visuomene, ji prasideda nuo darbuotojų ir pirkėjų. „Maxima“ visai visuomenei turi įrodyti, kad yra pajėgi keistis, reaguoti, kalbėtis, jeigu ji tai sugebės padaryti, kam keisti pavadinimą?
– Jūs su N.Numavičiumi sakėte, kad po Naujųjų metų startuos naujas internetinis verslas. Ar šie planai keisis dėl Rygos „Maximos“ griūties?
– Po tragiškų įvykių nesu nei minutės skyręs šiam projektui, nežinau, kaip jam sekasi. Tiesiog esu atlikęs pareigą kaip steigėjas, investuotojas. Nemanau, kad jis turėtų reikšmingai keistis, bet žmonės dirbantys šioje srityje turi apie ką pagalvoti po tragedijos.
– Ignai, skaitytojas teiraujasi, kiek užmokėjote 15min.lt kad išplautų jūsų garbę?
– Aš asmeniškai nei kiek nemokėjau, bet gal 15min.lt gali atsakyti. Pareigą atsakyti į nemalonius klausimus priimu kaip atsakomybę.
Lapkričio 21 d. Latvijos sostinėje Rygoje įgriuvo parduotuvės „Maxima“ stogas. Po tragedijos viena didžiausių Lietuvos įmonių sulaukė kritikos dėl netinkamo bendravimo su žiniasklaida ir tragedijos aukų artimaisiais.
Po „Maximos“ griūties atsistatydino Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis. Dėl viešų pareiškimų pareigų neteko ir „Maxima Latvija“ vadovas Gintaras Jasinskas. Rygos meras Nilas Ušakovas žurnalistam teigė, jog po šio tragiško įvykio parduotuvių tinklui „Maxima“ Latvijoje gali tekti keisti pavadinimą.
„Maxima“ paskelbė, kad stabdo savo plėtros planus Latvijoje. Prekybos tinklas ėmė tikrinti savo pastatų konstrukcijas. Buvo sukurta Krizės valdymo grupės, kurios vadovas I.Staškevičius lankėsi Latvijoje, bendravo su aukų artimaisiais ir žurnalistais.
