Mediacija – galimybė taikiai spręsti konfliktus tarp sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų.
Padarius medicininę klaidą arba netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugą, nukenčia tiek pacientas ar jų artimieji, tiek gydytojas, tiek pati sveikatos priežiūros įstaiga.
Pacientas ar jo artimieji lieka aukos vaidmenyje, jaučiamas gailestis, įstatymas numato išmokas. Kiek kitaip yra gydytojui, kadangi su padaryta klaida jis lieka gyventi visą gyvenimą. Neretai padarytos klaidos apsuka gyvenimą 180 laipsnių kampu ir gydytojai netenka galimybės dirbti savo darbą, ne tik dėl numatytų sankcijų, bet ir dėl patirtų psichologinių traumų.
Neretai sveikatos priežiūros srityje padarytos klaidos apsuka gyvenimą 180 laipsnių kampu tiek pacientui, tiek gydytojui.
Visi daro klaidas, ne veltui yra lietuvių liaudies posakis „Kas nedirba, tas neklysta“, bet gydytojo padaryta klaida visada virsta tragedija. Jų dažniausiai niekas nepagaili.
Nors Lietuvoje nerasime statistikos apie medicinines klaidas, tačiau žiniasklaidoje visuomenei kartais sudaromas įspūdis, jog gydytojai kone tyčia stengėsi pakenti pacientui. Tada vieną straipsnį keičia kitas, kol galiausiai „išpučiamas burbulas“, jaučiamas išankstinis gydytojų nuteisimas ir pasmerkimas.
Nors kilę medicininiai ginčai nagrinėjami Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje, dalis jų pasiekia teismus. Pacientai ar jų artimieji siekia civiline tvarka prisiteisti žalos atlyginimo iš gydymo įstaigų. Tačiau vis dažniau civilines bylas keičia baudžiamosios bylos, kadangi pacientai ir jų artimieji nori asmeninės gydytojo atsakomybės.
Paminėtina, kad gydytojas atsako asmeniškai dėl tarnybos pareigų neatlikimo ir dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
Nuo 2020 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradėtas taikyti „žalos be kaltės modelis“ iš esmės keičia iki šiol galiojusią tvarką – pacientui nereikės kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jis galės kreiptis tiesiai į
Pacientų žalos nustatymo komisiją, o pacientų sveikatai padaryta žala bus atlyginama iš specialaus fondo, nevertinant ją padariusio asmens sveikatos priežiūros specialisto kaltės. Tai sudarys sąlygas, skatinančias nebeslėpti asmens sveikatos priežiūros specialistų klaidų ir imtis priemonių, kad jos nesikartotų.
Pažymėtina, kad šios naujos nuostatos galioja asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurios suteiktos nuo 2020 sausio 1 d. Dėl senesnių atvejų, pareiškimą pateikus 2020 m., bus taikomos senos įstatymo nuostatos.
Naujoji tvarka suteikia galimybę pacientui greičiau gauti kompensaciją, kadangi nereikės ilgo teismų proceso, gydytojai patirs mažesnes baimes, nes įmokos į fondą, iš kurio bus mokamos žalos kompensacijos, nesikeis, nepriklausomai nuo to, kiek gydymo įstaigoje buvo padaryta klaidų, o be to, nauda ir patiems teismams – sumažėja teismo darbo krūvis. Į teismą bus galima kreiptis tik tada, jeigu paciento netenkins kompensacijos dydis.
Nors dažniausiai yra siekiama gauti tam tikrą žalos atlyginimą, išreikštą pinigine išraiška, o susikaupusios neigiamos emocijos skatina siekti vienintelio tikslo – gauti kuo didesnę kompensaciją, norint taip „pamokyti“ gydytoją, tačiau ar visada kompensacija yra pagrindinis paciento ar jo artimųjų tikslas? Pacientai ir jų artimieji nori žinoti kodėl tai nutiko, išgirsti atsiprašymą, o ne prisiteisti dideles kompensacijas, todėl neretai pacientui ir jų artimiesiems atskleidus situacijos aplinkybes, klaidų priežastis, išreiškus nuoširdžią užuojautą ar atsiprašius, galima išvengti ilgų ir skausmingų procesų.
Gydytojas nenori visą gyvenimą gyventi su kaltės jausmu dėl padarytos klaidos. Kaltės jausmas – labai nemalonus, negatyvus, jausmas, sunkus pergyvenimas, kuris slegia, kelią įtampą. Jis trukdo realizuotis darbe, trukdo megzti artimus santykius, užsiimti kūryba, džiaugtis, mylėti ir netgi atlikti kasdienes užduotis. Kaltė gniuždo, verčia slėptis nuo žmonių ir jaustis menkysta.
Kaltės jausmas ir baimė tarpusavyje susiję. Gydytojas, neatsikratęs kaltės jausmo, užaugina savyje baimę, kuri gali ateityje turėti neigiamos įtakos jo profesinei veiklai. Be to, ne tik gydytojai skaudžiai išgyvena dėl padarytos klaidos, didžiulį emocinį sukrėtimą patiria ir jų šeimos nariai. Galimybė pasikalbėti, išsiaiškinti ar atsiprašyti paciento ar jo artimųjų, gali pagerinti gydytojo ir jo šeimos narių gyvenimo kokybę.
Tiek gydytojai, tiek pacientai ir jų artimieji ne visada žino, kad kilusį ginčą ar konfliktą galima išspręsti ir be komisijų, ir be teismų. Dar vienas būdas, išspręsti kilusį ginčą – mediacija.
Tai – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą.
Mediacijoje dalyvauja nepriklausomas ir neutralus trečiasis asmuo – mediatorius. Jo dėka, ginčo šalys turi galimybę pabendrauti, atvirai išsakyti savo mintis, jausmus, atskleisti savo poreikius, aptarti abiejų išgyvenimus, o svarbiausia - padėti išgirsti vieniems kitus.
Be to, tai padeda gydytojui ar sveikatos priežiūros įstaigai atsiprašyti paciento ir jo artimųjų, paaiškinti kodėl įvyko tokia situacija, papasakoti kokių buvo imtasi priemonių, aptarti kokios galimos medicininės klaidos pasekmės ateity, užduoti klausimus, pareikšti vieni kitiems užuojautas. Jei ginčas būtų nagrinėjamas komisijoje ar teisme, būtų sprendžiamas išimtinai piniginės kompensacijos klausimas. Ginčo metu, pacientas ar jų artimieji turi išgyventi tai ką patyrė, o gydytojas turi atlaikyti puolimą.
Atsiprašymui yra reikalinga tinkama aplinka, tinkamas laikas, pasiruošimas ir tikėjimas, jog atsiprašymas bus išgirstas. Mediacija padeda sukurti jaukią, saugią aplinką, kuri suteikia galimybę ginčo šalims nuoširdžiai ir atvirai bendraujant, atsiprašant, atkurti tarpusavio ryšį.
Dažnai atsiprašymą lydi baimė, jog klaidos pripažinimas, išsamus medicinos praktikos klaidos paaiškinimas gali būti panaudotas teisminio proceso metu, siekiant priteisti kompensaciją už patirtą žalą. Tam, jog gydytojas galėtų atsiverti ir pripažinus klaidą, atsiprašyti paciento, reikia proceso, kuris galėtų užtikrinti visišką konfidencialumą.
Mediacija ir yra visiškai konfidencialus procesas, kadangi viskas, kas pasakoma mediacijos proceso metu, lieka tik tarp šalių.
Mediatorius yra nešališkas ir neutralus. Jis nepataria, nevertina, nepriima sprendimo ir neatstovauja nė vienai šaliai. Mediacijos metu abi ginčo šalys gali išsakyti savo pozicijas ir nebūti pertrauktos.
Mediatorius išklausęs visų šalių pasisakymus, nustato problemą, apibendrina pagrindinius problemos aspektus, išgirstus per mediaciją.
Mediacija yra savanoriška, t. y. mediacijos procesas bet kuriuo metu ir bet kurioje stadijoje gali būti baigiamas, esant vienos iš ginčo šalių pageidavimui.
Teisėjas teismo posėdžio metu taiko griežtas įstatymo nustatytas taisykles, kurios neretai žmonėms sukelia papildomą stresą. Mediacijos procesas yra mažiau formalus.
Mediacijos procesas yra mažiau formalus ir yra lankstesnis. Teisėjas teismo posėdžio metu taiko griežtas įstatymo nustatytas taisykles. Taisyklės neretai asmenims sukelia papildomą stresą, baimę dėl nežinojimo kada ir kaip ką pasakyti. Mediacijos procesas lankstus. Nors mediacija turi atitinkamas taisykles, tačiau kai kurias jas, šalys gali nusistatyti pačios. Pavyzdžiui, kuri šalis kalbės pirma, gali susitarti dėl pertraukų kiekio, laiko, nusistatyti kitas taisykles, kuriomis vadovausis mediacijos metu.
Lankstesnis procesas nesukuria įtampos, streso jausmo. Lankstumas padeda sutaupyti ir laiko, pinigų. Kiekvienos iš šalių yra siekis kuo greičiau, pigiau išspręsti konfliktą, patenkinti savo poreikius bei gauti kuo maksimalesnį pasitenkinimą, sprendžiamame ginče. Be to, teisminio proceso metu gali būti sunku išlieti emocijas, mintis, kadangi jame dalyvauja daugiau asmenų: teisėjas, advokatai, teismo posėdžių sekretorius, ekspertai, liudytojai, žiūrovai (jei ne uždaras teismo posėdis). Lygiai taip pat, jei ginčas nagrinėjamas komisijoje, kadangi jos posėdyje dalyvauti turi ne mažiau kaip šeši komisijos nariai (komisiją sudaro septyni nariai), gali dalyvauti sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai, ekspertai ir kiti asmenys.
Nors Lietuvoje įstatymo leidėjas mediaciją įtvirtino 2008 m., tačiau ji nebuvo aktyviai taikoma iki 2020 m. Mediacija visuomenei plačiau tapo žinoma tik šiais metais, įsigaliojus Lietuvos Respublikos Mediacijos įstatymui, kuris numato privalomą mediaciją šeimos ginčuose (pavyzdžiui, santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ginčai, susiję su vaikų išlaikymu, jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu ar motina nustatymo bei kiti ginčai, kurie yra sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XIX skyrių).
Šalis, nepasinaudojusi privalomąja mediacija, neturės teisės kreiptis į teismą, nes nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Kituose ginčuose mediacija yra neprivaloma ir savanoriška. Tačiau jos nauda yra akivaizdi.
Mediacija tarp pacientų, jų artimųjų ar gydytojų, sveikatos priežiūros įstaigų užtikrintų ginčo nagrinėjimo privatumą, konfidencialumą, padėtų priimti abi puses tenkinantį sprendimą, sumažintų nepasitikėjimą sveikatos priežiūros sistema, sutaupytų laiko pinigų ir padėtų išvengti ilgo, nemalonaus ginčų nagrinėjimo proceso, pagerintų ginčo šalių psichologines būsenas. Taigi, mediacija turi daug svarių privalumų, kad būtų pasirenkama kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas.
