Neretam vilniečiui Šnipiškės atrodo tikrai egzotiškas kampelis. Čia pat moderniausias miesto rajonas su stikliniais dangoraižiais, o už kampo – ramios lyg kaimo gatvelės: duobėtos su mediniais namais, kurių vieni žavi spalvomis, išskirtinėmis langinėmis ir savaip puoselėjama aplinka, o kiti kiek gąsdina, kaip gąsdina apleisti pastatai-vaiduokliai.
Pastaraisiais metais Šnipiškes pažinti atsiranda daugiau galimybių. Pati vietos bendruomenė surengė ne vieną renginį, kvietė į koncertus, parodas, pasivaikščiojimus. Ekskursijas čia rengia ir ne vietiniai gidai, nors apie tai vietiniai turi savo nuomonę.
Bet apie viską iš eilės.
Programa medinių Šnipiškių vietos dvasios tyrimui
Praėjusį pirmadienį, sausio 29 dieną, Vilniaus miesto savivaldybės 20 aukšto salėje vyko metų programos, skirtos medinių Šnipiškių vietos dvasios tyrimui, pristatymas ir diskusija.
Į renginį Šnipiškių gyventojus ir ne tik juos kvietė UAB „ID Vilnius“ (anksčiau – „Vilniaus planas“): „Kaip apibūdintumėte Medines Šnipiškes? Kokie vaizdiniai, garsai, spalvos ar medžiagos iškyla? Kokia yra Medinių Šnipiškių vietos dvasia?
Visus 2024 metus kartu su Vilniaus miesto savivaldybe kviečiame medinių Šnipiškių gyventojus tyrinėti ir atrasti šios unikalios teritorijos vietos dvasią (lot. genius loci – subjektyviai jaučiama ypatinga tam tikros vietovės atmosfera).“
Būtent ši bendrovė Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu įgyvendina projektą „Bendruomenės telkimas ir įtraukimas į Šnipiškių medinės architektūros atgaivinimo programą“, kurio tikslai – „aprašyti medinių Šnipiškių vietos dvasią, didinti vietos gyventojų sutelktumą, įgalinti nekilnojamo kultūros paveldo objektų savininkus pasinaudoti Vilniaus paveldotvarkos programos finansinėmis priemonėmis“.
Įvykęs susitikimas tapo proga pasikalbėti su trimis jo dalyvėmis: Giedraičių seniūnaite Dalia Cibauskaite, architekte Agne Leonavičiūte-Gabrėniene ir Ateities visuomenės instituto įkūrėja dr. Erika Godlevska.
Jos, kaip ir kiti į susitikimą atėję Šnipiškių gyventojai, neslėpė, kad liko labai daug neatsakytų klausimų. Tarkim, kodėl rengiant tokį projektą pačių vietinių nebuvo klausta, kaip jie matytų savo rajoną, kokias problemas pirmiausia keltų ir kaip siūlytų jas spręsti. Esą pakviesti juos tik tuomet, kai programa jau parengta, buvę mažų mažiausiai keista.