Archeologų stovyklavietė įsikūrusi Karūžiškės dvare. Dabar čia tik keletas žmonių. Ant laužo verda pietums sriubą. Puodo reikia nemenko, nes kažkur netoliese darbuojasi keletas Klaipėdos universiteto studentų ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos moksleivių.
Maža mergaitė pasiūlo palydėti iki archeologų. Žvitriai nardo tarp šakų – spėk vytis. Eiti netoli.
Už Bevardžio kalno – kelias, o už kelio – Medvėgalis, aukščiausia Žemaitijos kalva, menanti seniausią čia gyvenusių žemaičių istoriją.
Papėdėje tarp beržų pulkas jaunų žmonių darbuojasi kastuvais ir jiems puikiai sekasi. Jau atkastas nemažas akmeninio tako gabalas.
Studentams ir moksleiviams vadovauja docentas G.Zabiela. Jis neleidžia kastuvu darbuotis iš peties. Reikia atsargiai nuimti juodžemį, o akmenis apvalyti mentele – nieko neišjudinti. Patikslina, kad Medvėgalis iš tiesų mena ne prastesnius laikus už Kernavę.
Tačiau žemaičių milžinas iš tiesų dar nieko nepapasakojo. Kalnas ir visas kompleksas nėra archeologiškai ir istoriškai ištyrinėtas. Čia buvo visko, tačiau žinome tik nuotrupas.
Dar, užbėgant už akių naujienoms, reikia pažymėti kad šios stovyklos tikslas – dirbti su specialia magnetinių bangų aparatūra, kuri geba nustatyti ant kalno kadaise buvusių pastatų pamatus.
Tiksliau – aparatūra fiksuoja gaisro vietoje pasikeitusį magnetinį lauką. Tikruosius faktus patvirtina tik fizinis objektų atidengimas. Aparatas gali parodyti, kur tiksliai derėtų ieškoti.
Nepaisant protingai skambančių terminų, studentai nusprendė pasidarbuoti itin primityviais įrankiais. Jie, žinodami, kad yra liudijimų apie čia esančią kūlgrindą, ėmė jos ieškoti šašlykams skirtais smaigais.
Tikėtina, kad kūlgrindos buvimo vietą žinojo tik vietiniai, o priešai turėjo klimpti pelkėse.
Kas yra kūlgrinda? G.Zabiela teigia, jog tai akmenimis grįstas kelias. Kūlis žemaitiškai reiškia akmenį.
Aišku viena, kad kūlgrinda buvo skirta patekti arba išeiti iš pilies ar gyvenvietės.
Iš kur yra žinoma apie Medvėgalio kūlgrindą: „Apie 1980 metus šalia buvo iškastas melioracijos griovys. Žmonės pastebėjo, kad griovio šlaite eina akmenų sluoksnis. Visi pakalbėjo, o vėliau viskas užžėlė žole ir beržais.“
Kas buvo toliau? Kažkas pažymėjo kūlgrindą nuoroda ir pamiršo, kur iš tiesų ji yra. Prieš dešimtmetį nuo Medvėgalio buvo nuvalyti medžiai. Tarp jų ir laukinė kriaušė, kuri neva buvo orientyras kūlgrindai rasti. Tuomet buvo atlikti šiokie tokie privalomi archeologiniai tyrinėjimai.
Pagal pasakojimus ir aprašymus šio akmeninio tako rasti buvo neįmanoma. Studentams teko eiti paprastu keliu – smaigstyti iešmus į žemę ir ieškoti po ja akmenų sankaupų.
Studentams teko eiti paprastu keliu – smaigstyti iešmus į žemę ir ieškoti po ja akmenų sankaupų.
Tokie metodai greitai pasitvirtino ir atvėrė naują viso komplekso pažinimo puslapį. Anot G.Zabielos, Medvėgalis tik dabar pradedamas rimtai pažinti.
Kol kas žinome ir matome nedaug: aukščiausia kalva, piliakalnis šalia, Piliorių ir Alkos kalnai, senoji užtvanka ir senoji gyvenvietė papėdėje.
Archeologai bandys išsiaiškinti, kaip veikė atrasta kūlgrinda. Ar po ja buvo pilamas koks gruntas, smėlis, ar ji visada būdavo po vandeniu. O gal šalia buvo grioviai vandens nutekėjimui?
„Vien klausimai ir jokių atsakymų. Galima sakyti, kad tai yra istorinis įvykis Lietuvos archeologijoje. Bus padaryta tai, ko dar iki šiol niekas nedarė. Nuo to bus galima atsiremti ir sužinoti daugiau apie čia gyvenusių žmonių būdą, buitį“, – kalbėjo G.Zabiela.
Nedidelis lemtingas sutapimas. Karūžiškės dvare dabar gyvena Snieguolė Jurskis Akstinienė – buvusio dvaro savininko palikuonė. Jos geras draugas kadaise buvo Jonas Puzinas – akademinės Lietuvos archeologijos pradininkas.
G.Zabiela sako pirmą kartą sutinkantis žmogų, kuris tiesiogiai bendravo su Lietuvos archeologijos pamatus klojusiu žmogumi: „Dabar, turbūt, auga jau šešta karta nuo J.Puzino.“
