Joniškio šviesuoliai ir istorikai patyrė nemenką šoką, atidžiau pasiknisę Joniškio rajono tarybos posėdžių sprendimuose. Dar gegužės 21 dieną buvo nuspręsta, kad Medvilionių dvaro pastatą reikia nugriauti.
Tuo pačiu buldozeriu griaunamos fermos bei gyvenamasis namas Madvilionių (Medvilionių) kaime.
Negali būti! Žiūrim į popierius. Niekur neparašyta, jog tai dvaras.
Savivaldybės turtas, kuris nebetinkamas naudojimui. Tai yra fiziškai ir funkciškai nusidėvėjęs pastatas.
Tačiau galima galvą guldyti, kad daugelis balsuotojų nė neįtarė, kad savo balsais griauna Žiemgalos krašto tautiškumo lopšį.
Tuo pačiu tarybos buldozeriu griaunamos fermos bei gyvenamasis namas Madvilionių (Medvilionių) kaime, Kriukų seniūnijoje. Inventoriaus Nr. 1818137478, be likutinės vertės.
Nurodomas ir nekilnojamųjų daiktų nurašymo, išardymo ir likvidavimo terminas – iki 2015 m. lapkričio 1 dienos. Tai reiškia, kad pastato jau neturėtų būti likę nė pamatų. Laimei, darbai dar neprasidėję.
Verčiam internete laisvai prieinamą 2014–2016 metų strateginį veiklos planą. Tai dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į Joniškio rajono situacijos analizę, suformuluoti savivaldybės strateginiai tikslai, uždaviniai.
Ten tarp turizmo objektų, tokių kaip Žagarės dvaras, tautosakininko M.Slančiausko sodyba, dailininkės M.Katiliūtės sodyba-muziejus, Jurdaičių ir Jakiškių dvarai, minimas ir Medvilionių dvaras.
Vadinasi – dvarų sąrašuose Medvilioniai yra, o politikai tokį žino, tačiau griovimui jis pristatomas kaip gyvenamasis namas su ilgu inventoriaus numeriu.
Sugriovė patys vietiniai
Pastatą nugriauti paprašė Kriukų seniūnė Audronė Impolienė, motyvuodama tuo, jog jis darosi pavojingas. Žodžiai ne iš piršto laužti – viena molinė pastato siena nuvirtusi ir subyrėjusi gabalais.
Kai kurie vietiniai žmonės išpjovė ąžuolinius balkius, išardė koklines krosnis.
Seniūnė prisiminė, kad kadaise čia gyveno jauna šeima, tačiau atvyko savininkų giminaitis Daugėla.
Jis perspėjo, jog ketina atkurti nuosavybę. Šeima nenorėjo investuoti į svetimą turtą ir išsikraustė.
Nuo to laiko pastatas buvo tik niokojamas. Kai kurie vietiniai žmonės ne tik išpjovė ąžuolinius balkius, išardė koklines krosnis, bet ir pradėjo naikinti parko medžius. Atsirado tokių, kurie čia suversdavo savo šiukšles.
„Kai pradėjau dirbti 1998 metais, pastato būklė jau buvo liūdna. Šeimininkas taip ir neatsirado, o pastatas pradėjo kelti pavojų. Gerbiame Goesų atminimą ir jų garbei rengiame įvairius renginius. Vienais metais prie pastato jau nebegalėjo žaisti Goesų mėgto kroketo – reikėjo imtis veiksmų“, – sakė seniūnė.
A.Impolienė mano, kad Joniškio rajono taryba gali ir atšaukti savo sprendimą, jei tik surastų kitą išeitį: „Gal kils didesnė diskusija dėl mūsų gausaus kultūrinio paveldo? Jei prarasime šį pastatą, gal išgelbėsime kitus?“
Natūraliai kyla klausimas, kodėl Lieporuose tiek daug apleistų daugiabučių, nors aplinka gražiai sutvarkyta? Gal čia ne tik dvaras, bet ir visi kiti pastatai pasmerkti griūti?
Seniūnė paaiškino, jog dauguma apleistų butų priklauso užsieniečiams, daugiausia Rusijos piliečiams. Kadaise jie juos po 500 ar 1000 litų įsigijo tik tam, kad turėtų nuosavybę Europos Sąjungoje.
Visa atsakomybė – savivaldybei
Istorikas ir archeologas Ernestas Vasiliauskas teigia, kad šioje istorijoje yra kažkas paslaptingo. Priminė, kad šalia dvaro pastato nuolat vyksta įvairūs renginiai, o dvaro istoriją žino daugelis.
„Dar prieš penkiolika metų pastate buvo neišgriautos koklinės krosnys. Dabar ten jau nuvirtusi molinė siena. Nepaisant to, pastato būklė yra geresnė nei Daunoravos dvaro, kuris teisinę apsaugą turi“, – teigė istorikas.
Savivaldybė tiesiog nori panaudoti lėšas, skirtas besavininkių apleistų pastatų griovimui. O tokių pastatų išsaugojimui arba vertės nustatymui nieko neskiriama.
E.Vasiliausko nuomone, savivaldybė tiesiog nori panaudoti lėšas, skirtas besavininkių apleistų pastatų griovimui. O tokių pastatų išsaugojimui arba vertės nustatymui nieko neskiriama.
Susirūpinęs istorikas teigia, kad Joniškio savivaldybė privalo pasamdyti komisiją, kuri nustatytų Medvilionių dvaro vertę.
Taip būtų galima pradėti dvaro įtraukimą į vertybių sąrašą, suteikti jam teisinę apsaugą.
Kultūros paveldo departamentas yra pareiškęs, kad išlikusių pastatų reikšmingumo lygmuo yra vietinės reikšmės, klausimą peradresavo Joniškio rajono savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vadovas Rytis Budrys priminė, kad apie 1992-uosius daugybė tokių dvarų buvo užmiršti ir neįtraukti į jokius sąrašus. Vėliau pradėti po vieną rinkti, prisiminti.
Jo nuomone, dvaras iš tiesų yra vertingas, tačiau klausimas – kam jis rūpi: „Savivaldybė turi visus reikiamus instrumentus dvarui gelbėti. Nuo jos valios ir vietos bendruomenės aktyvumo viskas priklauso.“
Ko nederėtų užmiršti Joniškio politikams
Medvilionių dvaro namas ir pirtis priklausė vienam šviesiausių Žiemgalos krašto žmonių – bajorui Stanislovui Goesui (1844–1916).
Čia veikė pirmoji Joniškio krašto mokykla, biblioteka, buvusi saugi draudžiamųjų lietuviškų knygų slaptavietė, platinimo centras spaudos draudimo metais, teatras, oranžerija, knygynėlis, kuriam knygų buvo atsiuntęs net prezidentas Antanas Smetona.
Keliolika metų prieš lietuviškos spaudos atgavimą savo namuose jie įkūrė slaptą mokyklą, kurioje Teresė ėjo mokytojos („daraktorkos”) pareigas.
Medvilionys XIX a. pab – XX a. pr. buvo Šiaurės Lietuvos kultūros centas, o šiandien dvaras yra visiškai užmirštas ir griaunamas.
Apie 1910 m. S.Goesas padovanojo 2,2 dešimtinių (1 dešimtinė – 1,0925ha) dydžio sklypą Joniškio mokyklai statyti (dabar Joniškio „Aušros“ gimnazija).
Seserys Teresė ir Viktorija Goesytės dovanojo žemės sklypą Medvilionių pradžios mokyklai.
Goesų sodyboje visais laikais spietėsi plačios apylinkės jaunimas, o per vasaros atostogas kasmet susiburdavo iš aukštųjų mokyklų sugrįžęs nemažas būrys studentų.
Čia lankydavosi P.Višinskis, A.Varnas, V.Požėla, Z.Skirgaila, A.Janulaitis, prof. J.Jablonskis, G.Landsbergis-Žemkalnis, A.Smetona, G.Petkevičaitė-Bitė.
1901 m. erdviame svečių kambaryje Medvilionyse įvyko vienas pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų – Žemaitės ir G.Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose“.
