Pasklido žinia, kad Stungiuose medžiai įgavo veidus ir žvelgia partizanų akimis. Stungiai yra kaimas, esantis visai netoli Žagarės. Jis kartais tituluojamas ilgiausiu Lietuvos kaimu.
Pačiame kaime užkalbintas vyras nukreipė teisingu keliu – nereikėjo sukti į gyvenvietę. Medžiai su partizanų veidais yra ant pagrindinio Joniškio–Žagarės kelio – vos už kelių šimtų metrų nuo kaimo riboženklio.
Iš tiesų – nupjautos medžių šakos boluoja jau iš tolo. Nuo medžių atpažįstamai žvelgia ir pagrindinių partizanų vadų veidai, ir niekur nematyti vyrai. Iš viso 13 portretų, tarp kurių yra ir Jonas Žemaitis bei Adolfas Ramanauskas–Vanagas.
Sutapimas ar ne, tačiau partizanų veidai Stungiuose yra gana simboliškas reiškinys. Čia gyveno ir nuo persekiotojų daugiau kaip dešimtmetį slapstėsi vienas paskutinių Lietuvos partizanų Kostas Liuberskis–Žvainys.
Lietuvoje dar ilgai po partizaninio pasipriešinimo pabaigos buvo medžiojamas ne vienas vyras: Pranciškus Prūsaitis–Lapė, Antanas Kraujelis–Siaubūnas, Pranas Končius–Adomas, Jonas Bartušas–Ukrainietis, Zenonas Lenartavičius–Audra, Steponas Erstikis–Patašonas ir dar daug kitų. Daugelį jų likimus žino tik įsigilinę istorikai.
Kaip gimė mintis atgaivinti partizanus medžiuose? Plačiai žinomas Žagarės menininkas Edmundas Vaičiulis, pravardžiuojamas Muse, neabejoja, kad tą mintį padiktavo vis dar gyva pagonybė.
„Iš pagonybės visa tai atėjo. Juk jie iš tiesų gyvena toliau, tik mes jų nematome“, – sako ekscentriškas menininkas.
Iš tiesų jam pasidarė liūdna, kai jaunų žmonių pradėjo klausinėti, kas ir kokie buvo partizanai. Vieni sakė kad banditai, kiti – patriotai. Tačiau retas kuris buvo pasidomėjęs giliau – kalbėjo tik iš atsitiktinių nuogirdų.
„Vieniems geri, kitiems blogi. O juk tai buvo mūsų artimi žmonės, kurių daugelį tiesiog sumedžiojo, akis išbadė ir pakasė nežinia kur. Visą sovietmetį mums pumpavo į galvas, kad tai buvo banditai.
Todėl dabar daug kam sunku galvoti kitaip. Gal mintys bus kitokios, kai pažvelgs į medžiuose atgimusius jų tikrus veidus, gal pajus, kokie jie mums iš tiesų yra artimi“, – prisiminė savo ankstesnes mintis menininkas.
Iš tiesų šie paveikslai, anot E.Vaičiulio, nėra trumpalaikiai meno kūriniai. Jie kruopščiai išpjauti iš skardos, nugruntuoti ir nudažyti atspariais dažais.
Portretai turėtų laikyti žymiai ilgiau nei kitoje kaimo pusėje šalikelėje stovintis nudžiuvęs medis, nudažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Beje – taip pat E.Vaičiulio spontaniškas darbas.
Šios idėjos sumanytojai ir kūrėjai nė nemano sustoti. Apylinkėse yra dar daug medžių su dideliais nupjautų šakų randais. Kai kurie jų turėtų „užgyti“ kitais mūsų šalies didvyriais, tragiškai žuvusiais už Lietuvos laisvę.
Menininkas ir skulptorius E.Vaičiulis su dukra Grėte Vaičiulyte – daugelį portretų nupiešė ji – ketina ilgai nedelsti ir, kai tik bus tinkamos, sąlygos, panašiu būdu įamžinti ir daugiau Lietuvos partizanų.
Toks meno performansas savotiškai įsipina į jau tradicinį Žagarės „Fringe“ festivalį. Tai festivalis, kurio veiksmas ir pats pavadinimas simbolizuoja paribio gyvenimą. Dažnai tai būna kažkas nenusakomo, nenuspėjamo, improvizuoto ir originalaus.
