Patyrusi arboristė I.Gaidelytė-Markevičienė portalui 15min pasakoja, kuriuos medžius reikia kirsti ir kaip priimamas toks sprendimas, kodėl kartais visuomenės protestai neturi prasmės ir kada pati, atvykusi tik apgenėti išsišakojusius ar per daug pasvirusius medžius, buvo priversta pasiūlyti jų nebegelbėti.
Arboristas (nuo lotynų kalbos žodžio arbor – medis) yra aukštos kvalifikacijos specialistas, siūlantis augalo priežiūros sprendimus, grindžiamus žiniomis, atsižvelgiant į gamtos (aplinkos) apsaugos įstatymus ir kitus dokumentus, darančius įtaką žmogaus saugumui.
Kaip skelbia Lietuvos arboristikos centras, šio specialisto tikslas yra sudaryti augalo ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas:
„Tačiau paprastai arboristui tenka globoti augalą, kuris jau turi „šlovingą randuotą“ praeitį, o ją atitaisyti dažniausiai reikia daug laiko ir ne vienerių metų, pastangų ir t.t. Tinkama priežiūra galima ištaisyti praeities priežiūros klaidas ir prailginti augalo gyvavimo laiką.“
Lengviausia – nupjauti apatines šakas
Priežasčių pjauti medžius būna įvairių.
Jei medis auga privačioje teritorijoje, savininkai baiminasi, kad neatlaikys šaknys ir jis užgrius ant žmonių, kitaip tariant, įžvelgia pavojų.
Taip pat dažnai skundžiamasi, kad medis tiesiog užstoja saulės šviesą arba teršia, pavyzdžiui, klevai, beržai.
Tačiau net privačioje teritorijoje negalima nupjauti medžio, kada panorėjus, jei jo skersmuo didesnis nei 20 cm (mieste) arba 30 cm (už miesto teritorijos).
Leidimo reikėtų net sugalvojus nukirsti savo sodyboje kur nors kaime atokiau nuo namo augantį seną ąžuolą.
Tokius medžius Vyriausybė yra pripažinusi saugotinais.
Pirmiausiai reikia pateikti prašymą savivaldybei ar seniūnijai ir nurodyti priežastį.
Tuomet šių institucijų atstovas apžiūri medį, įvertina jo avaringumą, nustato kitus neigiamus faktorius ir patvirtina kirtimą.
O jei, pavyzdžiui, statant naujus kvartalus vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose trukdo koks pušynėlis ir statytojai prašo leidimo jį iškirsti, dėl daugiau nei 10 medžių sudaroma specialistų komisija, jau ne vienas žmogus sprendžia.
Be to, norint pašalinti sveikus medžius, reikia sumokėti atkuriamąją vertę.
Kartais reikalaujama ir pasodinti tam tikrą skaičių medžių, pavyzdžiui, prie naujo prekybos centro.
Neseniai portalas 15min sulaukė susirūpinusio skaitytojo skambučio, kad Papiškių (kaimo už Vilniaus Pilaitės rajono) kapinėse pjaunamos didžiulės sveikos pušys. Jis su žmona net iškvietė policiją.
Komentuodama panašias situacijas, I.Gaidelytė-Markevičienė atkreipė dėmesį, kad mirusiųjų artimieji jaudinasi dėl kapų.
Medžių lajos ten būna pakeltos, apatinės šakos – nupjautos, tad visas svoris susikaupia viršuje, kur yra šakos ir lapai.
Kai vėjas įsiūbuoja tokius medžius, žmonėms baugu, kad jie užgrius ar ant kapų, ar ant jų pačių. Dažnam nepatinka ir nukritusios sausos šakos.
Kai prašo papjauti apatines liepos, beržo šakas, sakau: tik pasidarysite sau meškos paslaugą, nes pakelsite šakas į viršų, o palmės iš liepos ar beržo daryti negali.
„Lengviausia sutvarkyti medį neišmanantiems – tiesiog nupjauti apatines šakas, į mus dėl to dažnai kreipiasi. Ir jiems atrodo, kad va jau medį sutvarkėme, prižiūrėjome, – pasakojo arboristė. – Iš tikrųjų ne – atvirkščiai, reikia mažinti svorį viršuje, spausti į apačią ir medį tvarkyti nuo viršaus.
Kai klientai prašo papjauti apatines liepos, beržo šakas, visada sakau: tik pasidarysite sau meškos paslaugą, nes pakelsite šakas į viršų, o palmės iš liepos ar beržo daryti negali, nes automatiškai avaringumas didėja.“
Vilniuje po pusmečio išrovė 500 pušaičių
Anot pašnekovės, nuomonių dėl medžių kirtimo gali būti įvairių, bet kai kurie gynėjai, siekdami juos išsaugoti bet kokia kaina, esą ima kovoti pernelyg fanatiškai.
Tam tikrais atvejais pati gamta pasufleruoja, kad kai kurie medžiai yra netinkami, visų pirma – invazinės rūšys.
Pavyzdžiui, raudonlapis klevas, kurio I.Gaidelytė-Markevičienė net tokiu nebelaiko, mat jis šiuo klimato laikotarpiu tiesiog geriau prisitaikė nei paprastasis ąžuolas.
Uosialapis klevas turi ir gerų savybių – per vienerius metus jo ūgliai užauga iki metro ar pusantro.
Šis medis tinkamas norint ką nors pridengti, sudaryti natūralią apsauginę juostą, tarkime, nuo ūkio.
Vilniaus pakraščiuose dažnai matyti kotedžai, šalia kurių ūkininkai dirba žemę, tad gyventi tenka dulkėse. Toks klevas esą būtų nebloga išeitis.
„Kiekvienas atvejis turi būti peržiūrimas ir vertinamas adekvačiai. Bet kai žmonės fanatiškai kovoja dėl kiekvieno medžio, išpuvusio gluosnio miesto centre… Pamenu, kaip žmonės sukilo dėl nupjautų trijų gluosnių (Vilniaus rajone) Naujininkuose prie „Maximos“ pakeliui į oro uostą,
Sveikas medis… Tas medis jau gal 60 cm storio, įaugęs į trinkeles, šaknų praktiškai nebėra, visur apipjaustytas, labai neatsparus puviniams, pilnas drevių. Manau, kad savivaldybė pasielgė tikrai labai teisingai. Tai yra tiksinti bomba. Bet fanatikams atrodo, kad galima kažką padaryti.“
Arboristės vertinimu, didelio dėmesio verti ne tik jau užaugę, bet ir naujai pasodinti medžiai.
„Daug medžių, ypač liepų miestuose, yra perpuvę. Žinau ne vieną atvejį, bent penkis galėčiau suskaičiuoti (savo) rajone, dėl kurių stebiuosi, kad įsisukus vėjui ar per stiprią apdrabą sugebėjo dar neišlūžti. O žmonės dėl jų pasiryžę gulti kryžiumi…“
Pasak I.Gaidelytės-Markevičienės, yra ir kita medalio pusė – medžiai būna pasodinami ir pamirštami, neprižiūrimi.
Tuomet medžiai ne augina savo vertę, bet praranda.
„Mano požiūris toks – medis augdamas turi auginti savo vertę, ne prarasti. Naujai pasodinti medžiai, jei neprižiūrimi, jei nepridėta ranka, o mieste viskas turi finansinę išraišką, praranda vertę. Sumokami tūkstančiai, o po to tiesiog išmetami.“
Pašnekovė prisiminė neseną atvejį, kai sostinės Geležinio Vilko gatvėje teko išrauti 500 pušaičių.
Mažiau nei prieš pusmetį pasodinti medeliai kainavo daugiau nei 32 tūkst. eurų, bet „dėl aplinkos veiksnių“ neprigijo, tad juos teko iškasti.
„Net su vyru filmavome, kaip Geležinio Vilko gatvėje iškasa nurudavusias pušaites… Praėjusiais metais buvo pasodintos ir niekas su jomis nedaryta, – paaiškino specialistė. – Negaliu pasakyti, ar blogai buvo pasodinta.
Gal ne laiku, galbūt iš grunto, tuomet labai didelė tikimybė, kad šaknys buvo nukirstos. Atvežti ir pasodinti tokį skaičių kokybiškų medžių tikrai kainuoja nemažus pinigus. Sodinti atsainiai ir po to… Tai yra mūsų, iš mokesčių surinkti, pinigai. Ten buvo šimtai nudžiūvusių medžių, jie jau išrauti.
Bet yra kiti rajonai, kur medžiai pasodinti net atstumų nesilaikant. Supranti, kad po 2-3 metų tie medžiai arba vis tiek nudžius, nes, pavyzdžiui, auga prie pat seno medžio ir neturi galimybės prasiveržti savo laja į viršų. Yra šiek tiek nesuderinamų dalykų. Suprantu, kad taip nutinka visuose Europos miestuose, bet, jei matome, turime teisę pasakyti, kad taip daryti nereikia.“
Kartais pažeidimai plika akimi nematomi
Vertindami medžių avaringumą, gyvybingumą arboristai tampa savotiškais detektyvais, nes dažnu atveju atvažiavę ir apžiūrėję medį per valandą ar kiek daugiau turi įvertinti jo būklę.
Prieš apsisprendžiant, kirsti ar genėti medį, pateikiama vadinamoji arboristinė išvada. Dažnai žmonės medžius nori išsaugoti, deja, ne visa tai pavyksta. Mat iš pažiūros sveikas medis būna stipriai pažeistas.
Neretai ant medžių auga vadinamosios kempinės, kurios būna mažiau ar labiau, o kartais – stipriai pavojingos. Itin pavojingas grybas Kretzschmaria deusta (trapusis pelynas).
Jei jis įsisuka alėjoje, krenta ištisi medžiai – žaliuojantys, atrodantys sveiki.
Šis grybas nupūdo šaknis ir medis tampa neatsparus.
Nemažai informacijos suteikia aplinka, anksčiau ar vėliau vykusios statybos, takeliai, grunto pakėlimas (šaknies kaklelio užpylimas).
Užpilti 20 ar daugiau centimetrų grunto medžiai sureaguoja nevienodai, pavyzdžiui, beržai jau kitą pavasarį gali būti beveik nudžiūvę, o pušis dar porą metų ar daugiau gali žaliuoti. Bet tokių medžių šakos ima dusti ir galiausiai nudžiūna.
Naujakuriai, naujos statybos kotedžą ar namą dažnu atveju pirkę dėl gražios aplinkos, jos netenka.
Medžiai dažnai negrįžtamai sužalojami statybų metu nukertant šaknis, žoliapjove ar trimeriu pažeidžiami kamienai, atplėšiama žievė.
Specialistai apžiūri kiekvieną medį nuo žemės iki viršaus – šaknis, kamieną, dreves, išsišakojimą, lajos dydį, formą ir prieaugį, lapų ar spyglių dydį ir spalvą, įvertina galimą šaknų būklę, ieško grybinių ligų.
I.Gaidelytė-Markevičienė teigė į kiekvieną savo parašytą žodį žiūrinti labai atsakingai, kilus abejonių visada tariasi su kolegomis, bet vis tiek pasitaiko nenumatytų atvejų.
Ji prisiminė, kaip kartą teko sukti galvą, ką daryti su trimis suaugusiais beržais.
Jie greičiausiai buvo išaugę savaime, bet tam tikrą vertę sklype turėjo, tad šeimininkas buvo pasiryžęs medžius išsaugoti.
Medžiai augo prie pušų, saulės norėdamos gauti šakos, taigi ir svoris, buvo pakilusios į viršų.
Visi trys beržai buvo pasvirę 75 laipsnių kampu.
Arboristai apžiūrai atvyko po smarkios apdrabos, sunkus sniegas lają buvo užgulęs dar didesniu svoriu.
Specialistai pirmiausiai pasiūlė surišti medžius, o nutirpus sniegui gaivinti šaknyną, taikyti aeraciją.
Vienas arboristas yra atsivežęs iš Vokietijos specialią įrangą, kuri šaknims įpučia oro.
Jei aplink medį žemė suplūkta, dažnai vaikščiojama, yra takas ar paklotos trinkelės, šia įranga stipriu smūgiu gruntą pripildo oro tarpų.
„Tai – labai geras dalykas medžiams, nes šaknys turi kvėpuoti. Kaip Stelmužės ąžuolas duso, taip dauguma medžių miestuose dūsta“, – paaiškino I.Gaidelytė-Markevičienė.
Po mėnesio grįžusi prie beržų ji tarp kamienų prie šaknies kaklelio – prie pat žemės pamatė tarpą, į kurį galėjo tilpti ranka.
Šeimininką teko iškart perspėti, kad surišimas kainuos nemažus pinigus, bet neduos garantijų, kad medis išgyvens.
Taip būtų išsaugota galimybė, kad jis neišvirs. bet, jei jau pradėjo skilinėti, reiškia, vidun pakliuvo puvinių, vandens, kuris žiemą plečiasi ir ardo medieną. Be to, tie beržai augo nesaugioje vietoje – prie stovėjimo aikštelės, už pusantro metro driekėsi takelis, kuriuo vaikščiojo vaikai.
Ne viskas, kas gąsdina, yra pavojinga medžiui
Ar specialių žinių neturintis žmogus gali suprasti, kurie medžiai tikrai serga, kuriuos reikia kirsti?
„Manau, kad ne. Jei nėra akivaizdžių požymių, kad kažkur įskilo, šaka atlūžo, paprastas žmogus tikrai negali įvertinti šaknų būklės, jis nepažįsta grybų, kempinių, kurios būna stipriai pavojingos, galinčios medį per kelerius metus suardyti, ne taip stipriai pavojingos, augančios šerdyje, tik vaisiakūniai vasarą išlenda, bet galinčios dešimtis metų gali gyventi kartu su medžiu, tai yra biologinės įvairovės dalis.
Jei medžio šakos nėra stipriai „nuėjusios“ taip toli, kad nulūžtų ant takelio ar mašinų, jis gali gyventi ne vieną dešimtį metų. Bet žmonės pamato tokį grybą ir vieni kategoriškai – kad reikia pjauti, kiti kategoriškai – kad reikia išsaugoti. Tai gali nustatyti tik specialistas.
Ypač po šitos žiemos matome ištįsusias šakas. Klientams dažnai sakome, kad reikia sutvarkyti lają. Jei prašo sutvarkyti medį, dažniausiai prašo pakelti šakas. Sakau: ne, taip nedaroma. Medį reikia tvarkyti visą arba geriau jau nieko nedaryti. Galime tuos pačius rezultatus, kurių užsakovai nori, pasiekti ne pakeldami šakas, o atlikdami sanuojantį arba redukcinį genėjimą.
Sanuojantis genėjimas yra sausų, besikryžiuojančių, besitrinančių, kai automatiškai kažkuri šaka neturi tikimybės išgyventi, nes labiau nusitrins ir ateityje nuluš arba nudžius, šakų pašalinimas.
Redukcinis – medžio arba atskirų šakų svorio mažinimas. Jei matome labai ištįsusią šaką, kad ji auga horizontaliai nuo medžio ir tikrai, gavusi gausaus lietaus ar sniego, gali nulūžti.
Žmonės neįsivaizduoda, kiek sausos šakos sudaro pavėsio, užstoja namą, šviesą. Šituos dalykus padarius, nė vieno kliento nesu sutikusi, kuris būtų pasakęs, kad dar kažko reikia. Kai medį sutvarkome visiškai, kaip priklauso, jam nebereikia nei šakų pakėlimo, kaip šeimininkas įsivaizdavo: 3-5 šakas nupjausiu, gausiu, ko man reikia, ir daugiau neliečiam.“
„Įlipi, papučia vėjelis ir jauti, kaip medis svyra“
Pasitaiko apsigauti? Kai medis atrodo ligotas, o nukirtus paaiškėja, kad mediena nepažeista.
„Man ir kolegoms, kiek žinau, taip nėra buvę. Labai atsakingai žiūrime, jei matome bent kažkokią galimybę.
Yra tam tikri kriterijai. Pirmas dalykas – žmogaus gyvybės, tai pat – materialus turtas. Man dar svarbi biologinė įvairovė – ir urbanizuotose teritorijose, ir atokesniuose rajonuose.
Už kiekvieną kolegą ir save galiu pasakyti: jei nusprendžiame, kad medį reikia pjauti, jis turi tikrai rimtus požymius: grybus, avaringumą, šaknų pažeidimus. Tuomet esi 100 proc. įsitikinęs, kad medis buvo nupjautas pagrįstai. Jei turi abejonę, vis tiek tariesi. Taip buvo ir su tais trimis pasvirusiais beržais. Turėjau nuojautą, kad reikia juos pjauti, po mėnesio, kai atitirpo sniegas ir išėjo įšalas, ji pasitvirttino.
Tą sklypą žinau beveik 10 metų, matyt, ir nuojauta atsirado. Mačiau tam tikrus pasvirimus ir kitus dalykus. Atitirpus sniegui jie dar labiau išryškėjo. […] Niekada nepriimame sprendimo ir nenupjauname medžio tą pačią dieną, praeina mažiausiai mėnuo, tada gali darkart pamatyti ir įvertinti.“
Pašnekovė prisiminė kitą atvejį, kai sprendimą teko pakeisti jau pradėjus darbą. Pernai sulaukė užsakymo nugenėti septynių medžių sausas šakas – neatrodė kažkas ypatingo.
Atvažiavę suplanuotu laiku dirbti, arboristai aptiko, kad medžiai apaugę vynvyčiu vijokliu, o prie jo dūzgia tūkstančiai bičių.
Į tokius medžius jie nesiryžo lipti.
Teko palaukti, kol vijoklis nužydės ir bitės nektaro ieškos kitur.
Atsirado kita problema – sugrįžusi I.Gaidelytė-Markevičienė trijuose medžiuose rado perinčių paukščių.
Skambutis šeimininkei, ši nuramino:
„Viskas tvarkoje, mes – visą vasarą Palangoje, dirbkite, kada galite.“
Arboristė džiaugėsi tokiu supratingumu.
Kone visi žmonės prisiderina prie gamtos: pasakius, kad paukščiai peri, nesiginčydami sutinka atidėti darbus mėnesiui ar dviem – ne vien kirtimą, bet ir šakų genėjimą.
Įstatymas leidžia bet kada pjauti tik šakas iki 5 cm storio, nes tuomet nekuriamas motorinis benzininis pjūklas, pakanka arba akumuliatorinio, arba rankinio, kurio keliamas triukšmas paukščių netrikdo.
Grįžus rudeniop, kai paukščiai jau buvo išperėję jauniklius, arboristai ėmėsi darbo.
Pradėjusi lipti į paskutinę pušį, I.Gaidelytė-Markevičienė išvydo didžiulę žaizdą.
Medis drevę jau buvo beveik apauginęs. Palipusi dar aukščiau, 15min pašnekovė pajuto nesvarumo būklę.
„Pušis buvo sunki, turėjo daug žalios masės. Tikrai buvo nejauku. Ji augo gėlyne ir buvo praktiškai visa įrėminta trinkelėse – vos 10-15 proc. apimties buvo be jų. Taigi visos į žemę įsikabinusios šaknys atkirstos. Pušies šaknys nėra simetriškos, gali būti trys-keturios stiprios laikančios. Gal toje pusėje ir buvo.
Be to, ji vieta po saule turėjo dalintis su kitu medžiu, tad visas šakų svoris ir žalioji masė buvo vienoje pusėje. Įlipi, papučia vėjelis ir jauti, kaip medis svyra – jau ne kaip meškerė, dar labiau.
Ten buvo kotedžas, ne individualus namas, gyveno jaunos šeimos. Pušys augo prie parkavimo aikštelės. Medis atrodė sveikas, paprastas žmogus tikrai nepastebėtų nieko blogo, nes drevė apaugusi vijokliu, ją gali pamatyti tik įlipęs. O įlipęs jauti, kaip viskas siūbuoja.
Net dabar prisiminus tą momentą šiurpas nukrėtė. Jei dar stipresnis vėjas, duodu 120 proc., šią žiemą pušis būtų lūžusi per pusę. Užsakovė turi du mažus vaikus. Šiurpas krečia, jei nebūčiau jai to pasakiusi.
Jei nusprendžiame, kad medį reikia pjauti, jis turi tikrai rimtus požymius: grybus, avaringumą, šaknų pažeidimus. Tuomet esi 100 proc. įsitikinęs, kad medis buvo nupjautas pagrįstai.
Žmonės, kurie neturi išsilavinimo apie medį ir ateina tik išvalyti sausas šakas, atvažiuotų nevėjuotą dieną, padarytų darbą ir net neatkreiptų dėmesio į tam tikrus dalykus. 100 proc. sakau, kad paprastas žmogus negali įvertinti avaringumo ir nuspręsti, kad va šitas medis (ligotas – red. past.), jei nėra ryškių požymių.
Mes matome daugiau, įvertiname galimybes. Yra vėjai, stiprūs gūsiai. Turime tam tikras skaičiavimo lenteles, pagal kurias vertiname medžio pasvirimą. Be to, kiekvienas medis tvirtas savaip. Ąžuolas yra labai stiprios medienos, gali atlaikyti didžiulius krūvius. „Teisingas“ ąžuolas – plačios lajos, gražios formos. Pušis – aukštos lajos, kartais primena palmę. Liepos mediena minkšta, bet ji labai lanksti.
Vertinama be galo daug faktorių, net medžio rūšis. Kiekvienai rūšiai yra skaičiavimai, jei turi kažkokį pasvirimo kampą. Kiekvieno medžio ir šaknys skirtingai išsidėsčiusios. Tų dalykų paprastas žmogus negali įvertinti.“
