J.Vaiškūno tvirtinimu, paprastai sula teka apie 1–2 savaites, o kartais ir ilgiau. „Tai priklauso nuo to, kaip paskuba ateiti pavasaris. Kai pradeda sprogti pumpurai, skleistis pirmoji žaluma, apie Jurgines, balandžio 23 d., sula nustoja bėgti. Dažniausias požymis – pirmoji žaluma“, – teigia etnokosmologas.
Jis įsitikinęs, kad sula, šiemet pradėjusi tekėti dar vasario pradžioje, vis dėlto tekės ilgiau nei įprastai. Specialisto aiškinimu, tai susiję su medžio vegetacija. „Kai pradeda sprogti pumpurai, skleistis pirmoji žaluma, kamiene sustoja cirkuliacija. Tai reiškia, kad šiemet sulos bėgimas tęsis ilgiau arba anksčiau ateis pavasaris, bet taip paprastai nebūna – vis tiek pirmoji žaluma pasirodo balandžio antroje pusėje, taigi sulos tikrai turėsime iki balandžio vidurio“, – tikina J.Vaiškūnas.
Jei viskas atliekama teisingai, sulos leidimas medžiui nekenkia.
Anot jo, šiemet klevų sula pradėjo bėgti daugiau nei mėnesiu anksčiau. Jo teigimu, vasario pirmąją savaitę kai kuriose Lietuvos vietose žmonės jau galėjo jos skanauti. „Tai savotiška anomalija. Įprasta, kad beržų sula, tekanti 1–2 savaitėmis vėliau už klevų, pradėti tekėti tik apie pavasario lygiadienį, kovo 25 d. Vadinasi, pagal daugiamečius stebėjimus, klevų sula turėtų pradėti tekėti maždaug už savaitės. Šiemet iš tikrųjų tai įvyko daugiau nei mėnesiu anksčiau“, – sako J.Vaiškūnas.
Jis pastebi, kad ir pernai uteniškiai sulą leido jau vasario viduryje. Etnokosmologo aiškinimu, kada ima tekėti medžių sula priklauso nuo jų sandaros. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad klevai Lietuvoje atsirado vėliau nei beržai, todėl, svarsto J.Vaiškūnas, skiriasi medžių savybės.
Pasak specialisto, jei viskas atliekama teisingai, sulos leidimas medžiui nekenkia. „Jei viskas daroma teisingai, galima daug kartų gręžti tą skylutę, bet taikomos tam tikros taisyklės. Leidžiama gręžti ir leisti sulą medžiuose, kurie bus kertami po penkerių metų. Be to, medžio kamieno diametras turi būti ne plonesnis nei 20 cm. Tada medžiui tai nekenkia“, – teigia J.Vaiškūnas.
Jo aiškinimu, norint išlaikyti sulą ilgesnį laiką, net po to, kai ji nustoja bėgti iš medžių, sulą galima rauginti. Be to, mūsų senoliai mokėjo ją ilgai išlaikyti ir neraugintą: „Jie darydavo labai paprastai – paimdavo statinę ir pripildavo maždaug 5 cm storio sluoksnį avižų. Sula užsidengdavo avižomis. Kai jos sudygdavo, prie sulos neprieidavo oras ir ji išlikdavo geros kokybės per visą vasarą.“
