„Teko matyti jauną vaikiną – policininką, žmogų su ginklu. Jis buvo rastas automobilyje nusišovęs. Vienoje rankoje buvo ginklas, kitoje – telefonas su trumpąja žinute „Aš myliu kitą“, – portalui 15min.lt pasakojo psichologas Andrius Kaluginas.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė prie savižudybės temos prisilietė operoje „Verteris“, kuri vasario pabaigoje grįžta į sceną. „Dažnai nepamatome, kad žmogui yra blogai. Nemanau, kad žmonėms, savo noru išeinantiems iš gyvenimo, ryte būna gerai, o paskui viskas apsiverčia. Kodėl nepastebime, kas vyksta kito viduje?“ – retoriškai klausė ji.
Paaugliai jautriau priima gyvenimą
Suaugusieji ranką prieš save dažniausiai pakelia prasidėjus problemoms šeimoje ar darbe, dėl pinigų stygiaus, atleidimo iš darbo, bankroto – su gerove susijusių dalykų, taip pat – artimojo netekties, alkoholio. Paauglių ir jaunuolių iki 20 metų savižudybių priežastys – kiek kitokios: konfliktai su tėvais ir bendraamžiais, patyčios, vienatvė, ateities baimė, įvairūs judėjimai. Tačiau bene dažniausia priežastis yra meilė, ypač vienpusė, nelaiminga, po to seka narkotikai. Suaugę žmonės dėl meilės iš gyvenimo pasitraukia gal tik kartą iš tūkstančio savižudybių.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Psichologas Andrius Kaluginas |
Pasak A.Kalugino, jaunų žmonių savęs ir pasaulio matymas dažnai išbalansuotas, psichika sutrikdyta, jie būna jautrūs išorės dirgikliams, imlesni aplinkos poveikiui, linkę į kraštutinumus, kuriais vadovaujasi ir priimdami sprendimus.
„Paaugliai galvoja, kad tėvai, draugai ir aplinkiniai jų nevertina, kad jie yra neprotingi, negražūs, neturtingi, ieško problemų savyje. Dažnas ima kaltinti tėvus. Klasėje mato, kad kažkas turi naujausio modelio „iPhone“, kurio jo tėvai, paprasti darbininkai, neišgali nupirkti. Pradeda tyliai nekęsti tėvų, tada – savęs, nebelanko mokyklos, nes apima gėda.
Veidrodyje pamato spuogus, bet neturi kaip gydytis. Prasideda nuo to, kad jo nepriima, jaučiasi nepilnavertis, ir auga kaip kamuolys: merginos nemyli, nes be „iPhone“, kurio neturi, nes tėvai ubagai nenuperka. Nori būti gražus, o kyla spuogai… Kieme dar išgeria kelias stiklines vyno ir viskas…“
Suaugę žmonės patiria tas pačias problemas, tačiau amžius pakoreguoja jų išgyvenimus. Ne kiekvienam suaugusiam žmogui jie būna tokie nepakeliami, kad jis ryžtųsi pasitraukti iš gyvenimo. Neištikimybė – dažnas reiškinys ir suaugusiųjų pasaulyje, bet jie greičiau sukels pavydo sceną, puls skirtis, net griebsis smurto. A.Kalugino žodžiais, paaugliai randa problemų, kur jų nėra, į kai kuriuos dalykus žiūri pernelyg ketegoriškai, dramatizuoja dalykus, kurie suaugus lieka tik eiline problema.
„Jaunas žmogus apimtas protestinio elgesio, pavyzdžiui, prieš tėvus. Veidrodyje mato spuogus ir sau atrodo negražus. Jau patiria erekciją, masturbuojasi. Merginos nemyli, o mergaitė klasėje, kuri atseit patinka, nueina šokti su kitu. Viskas susideda ir – kilpa, – vieną iš galimų scenarijų nubrėžė psichologas. – Suaugusieji išties greičiau duos į snukį, imsis agresijos. pakels ranką prieš žmoną ar jos meilužį, o jei moteris pagaus vyrą su meiluže, pyktį nukreips į jį. Jaunimui būdinga autoagresija. Jie nenori bausti pasaulio, kitų, mylimos merginos.“
Andrius Kaluginas: pas mus trūksta meilės kultūros, todėl paaugliai ją linkę dramatizuoti.
Paradoksas – paauglys nenori įskaudinti patinkančios merginos, bet mirdamas gali įskaudinti tiek ją, tiek artimuosius, galų gale, nutraukdamas gyvenimą, kuris visas dar prieš akis, užkerta kelią meilei galbūt įvykti ateityje.
„Jaunatviška savižudybė apskritai yra paradoksali, – pažymėjo A.Kaluginas. – Suaugusiems meilė atrodo keista priežastis, jiems atrodo: esi jaunas, gražus ar graži, tik gyvenk ir džiaukis, bus tų meilių. Nes jie jau yra perėję tuos etapus, galų gale jų auklėjimas buvo kitoks ir aplinkybės kitos.“
Taip elgdamiesi paaugliai esą nesiekia tik dėmesio sau, priešingai, jie skelbia nusivylimą pasauliu ir tarytum sako: pažiūrėkite, ką padarėte, jūs esate kalti dėl mano mirties, prašau kaltinti Marytę, kuri neatsakė į mano jausmus
Psichologas atkreipė dėmesį, kad pas mus trūksta meilės kultūros, todėl paaugliai ją linkę dramatizuoti. Šeimose dažnai manoma, kad įsimylėti keturiolikos metų gėdinga. Vaikas, esą per jaunas meilei, tokiu atveju užsisklendžia, jausmų audrą išgyvena viduje ir kartais jos nepakelia. Jei šeimos nariai – atviri, draugiški, nesidrovi kalbėti šiomis temomis, pasekmės būna kitokios.
Jei žudytis besirengiantis žmogus nekalba apie savo išgyvenimus, nesiunčia jokių signalų, jį atpažinti sunku. Jaunuoliai ypač linkę skaudulius slėpti savyje ir kalbėtis su jais komplikuota. A.Kaluginas siūlė tiesiog stebėti elgesio ypatumus, atkreipti dėmesį į padidėjusį polinkį į traumatizmą – pjaustymąsi, mėlynes ant kūno, daužymą galvą į sieną. Tai gali būti tragiškos baigties pranašai.
Operoje tenka suprasti herojaus savižudybę
„Savižudybių skaičiai pagal mūsų šalies dydį – labai aukšti. Užduodi sau klausimą: kodėl? Puolame rūpintis ir gailėtis, kai artimųjų jau nebėra, kai jie suserga nepagydomomis ligomis“, – portalui 15min.lt kalbėjo D.Ibelhauptaitė.
Jauno žmogaus savižudybė tampa jos režisuotos Jules Massenet operos „Verteris“, kuri vasario pabaigoje ir kovo pradžioje sugrįš į Vilniaus Kongresų rūmų sceną, kulminacija.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė |
Operos herojės Šarlotės sužadėtinis Albertas išvykęs, todėl ją lydėti į pokylį paprašomas Verteris. Jaunas poetas įsimyli merginą, kuri, nors ir apimta įkvėpimo, laikosi motinai duoto pažado. Po trijų mėnesių, kai pora jau susituokusi, pamišimo apimtas Verteris maldauja Šarlotę likti su juo. Jaunamartė liepia jaunuoliui nesirodyti iki Kalėdų.
Kūčių vakarą Šarlotė sulaukia Verterio. Jam ėmus skaityti eiles apie mirtį, šeimininkė maldauja sustoti. Šarlotė išsigąsta savo jausmų. Netrukus Verteris paprašo Alberto paskolinti savo pistoletus. Supratęs, ką jaučia žmona, šis įduoda tarnaitei ginklus. Šarlotė išskuba iš paskos, tikėdamasi sutrukdyti nutikti baisiausiam, bet Verterį randa jau mirtinai susižeidusį. Tik tuomet ji prisipažįsta mylinti poetą.
Operos solistai savo personažams ieško psichologinio pateisinimo. Per „Verterio“ repeticijas buvo daug kalbama apie savižudybę, kurią teko pateisinti, suprasti motyvus, net jei atlikėjai nepritarė jo poelgiui.
Dalia Ibelhauptaitė: "Esu šventai įsitikinusi – jei meilė atsitinka, turi ją sekti, o ne po to gailėtis."
Scenoje esą paprasčiau, problemos būna išgrynintos, o gyvenime jų susidaro visas komplektas. “Mane jaudina, kodėl jauni žmonės išeina iš gyvenimo. Galbūt yra nevilties, tamsos minutė, nepavyksta užsikabinti už šviesos arba aplinkiniai jos jos nesuteikia, – samprotavo režisierė. – Pasitraukti iš gyvenimo – nepaprastai sunkus sprendimas. Sakoma, kad toks žmogus yra silpnas. Nesutikčiau. Tik stiprus gali tam rasti jėgų. Kodėl jis nepriima kitokio sprendimo?„
D.Ibelhauptaitė mano, kad XXI amžiaus žmonėms sunku suvokti romantizmo epochos aistrą, kuri lyg perkūnas perskrodė Verterį, kai jis pamatė Šarlotę ir suprato sutikęs kitą savo pusę. „Mūsų gyvenime turbūt yra buvę tokių atvejų. Ką su jais padarėme? Dažnai kalbame apie pirmąją meilę, stiprią aistrą, bet daugelis žmonių gyvenime pasirenka emociškai saugesnį, tikresnį, ne tokį dramatišką jausmą. Po aistringos meilės lieka gyvenimiška, buvimas kartu ne tris dienas, o 30 metų, kai kam atrodantis nuobodus. Beprotiška aistra – trumpos distancijos meilė. Kai žmogus jaunas, romantizuoja jausmus, tokia meilė sudegina.“
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Operos „Verteris“ akimirka |
Ne vienam yra tekę atsidurti Šarlotės hamletiškoje dilemoje – normalus, rimtas, galbūt net įdomus vyras ar lyg meteoras nukritęs Verteris su poezija, aistra ir energija? Pastarasis, priešingai nei ji, už savo meilę kovoja – beatodairiškai, apakintas aistros ir neįvertindamas aplinkybių bei pasekmių. Tuo metu Šarlotė, nors ir gyvena turtinguose namuose, save sudrasko emociškai, nes širdis veržiasi pas mylimąjį, o pareiga liepia likti su vyru. Kai galiausiai pasiduoda širdžiai, jau per vėlu.
„Mano jaunystėje žmonės vienas kitam rašė laiškus, juos saugojo. Dabar bendraujame elektroniniais laiškais ir SMS, – apgailestavo D.Ibelhauptaitė. – Gyvename vienatvėje, net būdami kartu, tyliai sėdime kas sau, norime romantikos, bet nebegalime išreikšti jausmų. Išmokome daryti kompromisus, gyventi patogius gyvenimus, nes didelės emocijos, aistra, meilė nepatogu. Esu šventai įsitikinusi – jei meilė atsitinka, turi ją sekti, o ne po to gailėtis.“
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116 111 | Kasdien 11.00–21.00 val. |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8 800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 116 123 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I–V 10.00–21.00 val. |
| „Linija doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I–V 16.00–20.00 val. |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras |
8 800 26161, (8 5) 277 3135 |
I–V 8.00–16.00 val., Visą parą |
| Panevėžio paguodos telefonas | (8 45) 500 965 | I–V 20.00–8.00 val. |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I–V 9.00–17.00 val. |
| Vaiko raidos centras | (8 5) 275 7564 | Visą parą |
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.
