Rasti Nibrių žirgynėlį Prienų rajone, šalia Nemuno, nėra itin lengva.
Tačiau patys jo šeimininkai Raminta ir Kęstutis Zaicevičiai kažkaip čia atsidūrė ir įsikūrė.
Dabar jie augina jau kiek ūgtelėjusį sūnų ir vos kelių mėnesių dukrelę, džiaugiasi žirgais ir šunimis, leidžia su jais susipažinti ir savo svečiams.
Kaune netilpo
„Pabandykite su tiek žirgų ir šunų Kaune pagyventi“, – juokiasi Kęstutis, paklaustas, kaip jiedu atsidūrė šioje sodyboje. – Mes tiesiog netilpome Kaune su savo pomėgiais – Ramintos arkliukais ir mano šuniukais. Taip ir atsikraustėme čia, susiradę gražią vietą prie Nemuno.“
Čia tokia trumpoji poros kardinalių pokyčių gyvenime istorija.
Pasakodami ilgesnę Zaicevičiai sako, kad jų profesijos nieko bendra su žemės ūkiu neturėjo.
„Mes jau trečia karta nuo gegnės, kaip vyras sako. Nieko bendro su tuo neturėjome, kai atsikraustėme, pradėjome nuo nulio. Patys mokėmės ir mokėmės iš klaidų. Pavyzdžiui, šieną ruošiame jau ketvirti metai ir vis dar darome klaidų“, – šypsosi Raminta.
Pabandykite su tiek žirgų ir šunų Kaune pagyventi. Mes tiesiog netilpome Kaune su savo pomėgiais – Ramintos arkliukais ir mano šuniukais.
Tiesa, meilė gyvūnams kur kas senesnė.
Anot Ramintos, Kęstutis turėjo 7 šunis, kai jiedu susipažino:
„Man pasisekė, nes turbūt bet kuri kita moteris būtų išsigandusi ir pabėgusi. O aš nepabėgau, taip ir sutapom.“
Kęstučio šunys – haskių veislės, įpratę sportuoti, dirbti su kinkiniu, traukti paspirtuką arba dviratį, žiemą – slides.
„Viskas prasidėjo nuo vieno. Sudalyvavau varžybose, tada atsirado antras, tada atsirado daugiau, – žmoną papildo Kęstutis ir juokiasi: – Šilainių mikrorajonas vienu metu pakraupęs buvo nuo jų. Nuosavame sklype laikiau, bet septyni staugiantys haskiai Šilainių mikrorajone yra kažkas tokio.“
Dabar penkių čia gyvenančių šunų lojimas ir staugimas nustebina nebent už kelių kilometrų anapus Nemuno esančio Pociūnų aerodromo lankytojus. Ypač gerai girdisi žiemą.
Ūkis – nemažas
Girdi kaimynai ir asilę Simą, ji taip pat gyvena šiame ūkyje kartu su kastruotu ožiu (šeimininkai ir patys juokiasi, kad žodžių junginys „kastruotas ožys“ jau savaime yra nesusipratimas) bei penkiais žirgais, žemaituke, ponių veislės kumelaite.
Dar viena kumelė šiuo metu ūkyje svečiuojasi dėl sveikatos problemų, kaip sako Raminta.
„Prasidėjo viskas nuo to, kad norėjome vieno žirgo man, nes visą laiką turėjau tokį norą, ir vieno vyrui. Galvojome – sodyboje dviese jie vienas kitam kompaniją palaikys. Ieškojome maždaug hektaro dydžio sklypo aplink Kauną, bet mūsų tas spindulys vis plėtėsi ir galiausiai išsiplėtė iki 60 km nuo Kauno, o tas hektaras pavirto į 10 hektarų. Tad ir tie du žirgai mums jau pasidarė mažoka.
Aukcione pirkome žemaitukę, kaip trečią, neplanuotą žirgą. Tame aukcione buvo ir mėsininkų suvažiavusių, tai mes nuvykome su tokia gera misija – jeigu niekas nepirks, tai nupirksime. Ten taip gavosi, net loterija vyko, traukė žmonės, kas ką perka. Mes išsitraukėme ją, taip ji pas mus papuolė.
Ieškojome maždaug hektaro dydžio sklypo aplink Kauną, bet tas hektaras pavirto į 10 ha. Ir tie du žirgai mums jau pasidarė mažoka.
Dar viena kumelaite pas trenerį jodavau, ji atvyko irgi dėl sveikatos problemų, dabar priklauso man. Ją iš trenerio išpirko mano draugė, gydė, bet pagydyti nepavyko. Tai dabar tiesiog 15-os metų kumelė, kuri pas mus praleis visus jai likusius metus. Kartais dar sodiname mažus vaikus ir vedame žingsniu pasivaikščioti, nes ji mėgsta žmones, mėgsta bendravimą su žmonėmis.
Dar viena tos pačios draugės kumelė atvyko turėdama kvėpavimo takų problemų, ji negali stovėti arklidėse, jai reikia atvirų ganyklų, kaip pas mus“, – savo arklių istorijas pasakojo Ramintą.
Naujas „ispaniškas“ planas
Raminta atskleidžia, kad jų su vyru galvose gimė dar vienas planas:
„Kadangi čia visų jau daugėja, mums jau ir nėra skirtumo 7 ar 8, kad jau išmokome tą šieną ruošti galiausiai per ketverius metus, tai turime planą iš Ispanijos parsivežti ispaniškų žirgų ir juos veisti. Du vienerių metų kumeliukai iš Ispanijos jau atkeliauja pas mus.
Ispaniški žirgai yra labai kilmingi, anksčiau juos laikydavo didikai. Jeigu kokiame paveiksle matome kokį kunigaikštį ant žirgo, o žirgas stovi ant dviejų kojų, tai dažnai bus ispanų kilmės žirgas. Jiems lengva mokytis naujų komandų, nori mokytis triukų. Cirkuose pasirodo labai dažnai būtent ispanų kilmės žirgai.“
Šie žirgai tinka išjodinėjimo varžyboms, aukštai kelia kojas, yra lankstūs, laiko išdidžiai iškėlęs galvą, išrietęs uodegą, kaip sako Raminta, jie vadinami „barokinio stiliaus žirgais“.
„Lietuvos žirgynai yra ganėtinai jauni, tai žirgynai Ispanijoje skaičiuoja šimtmečius. Tie patys ispaniški žirgai iškeliavo su K.Kolumbu į Ameriką ir ją užkariavo dabar. O tas žirgynas, iš kurio mes perkame arkliukus, turi labai senas tradicijas – gyvuoja nuo 1750 metų. Jeigu Lietuvoje duoda vardą, tarkim, Lochnesė antroji, tai Ispanijoje vardo numeracija jau būtų 24-oji ar 30-oji. Labai gilios tradicijos“, – Ramintą papildė Kęstutis.
Jo teigimu, norint veisti žirgus reikės ir specifinių žinių, ir darbo įdėti, tačiau taip jie „bando save“, šypsosi vyras.
Esą jeigu sugebėjo lietuviškus arkliukus veisti, tai pavyks ir ispaniškuosius.
„Čia šita vieta“
Ieškodami namų Zaicevičiai turėjo nusistatę sau šiokius tokius kriterijus – nenorėjo arti kaimynų, kai haskiai jų neerzintų, atvirų ganyklų, galbūt vandens telkinio.
Kadangi aplink Kauną tokios teritorijos kainuoja kalnus pinigų, ėmė nuo Kauno tolti.
„Nuvažiavome į kitą vietą apsižiūrėti, o ten žmogus jau pasakė nusipirkęs. Na tai ir sakom – va, važiavom 50 km, tai gal žinot, kur dar ką parduoda? Ir jis mums nurodė – ten į kairę, kairę, į dešinę, kalniukas, nuo kalniuko, į kairę žvyrkelis, už medelio ten dešinėn. Taip paaiškino, vyras kažkaip pasižiūrėjo žemėlapyje ir mes čia atvažiavome. Kartais žmonės net žinodami, ko ieško, neatvažiavome.
Mes atvažiavome – didžiulis apleistas sklypas, namo stogas įlūžęs, langų nėra, piktžolės pradeda augti gegužės mėnesį. Kabo skelbimas, kad parduodama, pasiskambinome. Atsisėdome pievutėje ir sakom – va, čia šita vieta“, – prisimena Raminta.
Anot jos, sprendimus teko priimti spontaniškai ir gana skubotai – teko staiga parduoti butą Kaune, pirkti čia, o tai reiškė likti be būsto su troba įlūžusiu stogu, kurioje nebuvo nei elektros, nei vandens. Butą įsigijo draugai, leidę dar mėnesį pagyventi. Per tą laiką, kaip sako Raminta, jie spėjo „trobą prasišluoti“, vyras parėmė lubas, kad neįlūžtų.
Mes atvažiavome – didžiulis apleistas sklypas, namo stogas įlūžęs, langų nėra. Atsisėdome pievutėje ir sakom – va, čia šita vieta
„Atsivežėme baltus Ikea baldus į seną trobą ir bandėme ten įsikurti. Vyras tuo metu nugriauna lauko virtuvę ir stato naują, šiuo metu vis dar joje gyvename, nors turime du vaikus, esame keturiese, bet mūsų gyvenamas plotas – 21 kv.m.
Be nieko, jau nedaug liko, – žvilgtelėjusi į naują namą, sako moteris. – Palyginti su pirmu pusmečiu, kai gyvenome be elektros, šaldytuvo, skalbimo mašinos, vandens, tai dabar jau viskas gerai, turime net indaplovę.“
Elektros pora laukė pusmetį – kaip sako, įvedė ją Kalėdoms, kas užtruko kur kas ilgiau, nei numatytas 80 dienų terminas.
„Nė akimirkos tokios nebuvo per visus šituos metus, – net nesusimąsčiusi atsako Raminta, paklausta, ar tuomet nesinorėję susikrauti daiktų ir grįžti į Kauną. – Tik pirmais metais turėjome labai daug tokios sprogstamosios energijos, kai atrodė, kad mes čia viską padarysim. Kaimynai važiuodami pro šalį sakydavo, kad daug čia darbo, o mes atsakydavom, kad pusmetis ir viskas bus padaryta.
Eina metai, antri ir matome, kad čia dar tiek to darbo yra. Pamažu ta energija gęsta. Du vaikai, vos spėjam gaudyti, namas kyla, edukacijas darome. Taip atsisėdame ir sakom – uch, kaip gerai, sėdim. Na ir kylam, jau viskas einam vėl. Yra toks įvargis, ne nuovargis. Bet kad gailėtumėmės, niekada nebuvo taip.“
Anot Ramintos, jeigu būtų lengva – visi viską galėtų. Tačiau dabar dažnas sako „norėčiau, bet...“, o jie su vyru stengiasi sakyti – „norėčiau, tai ką darom? Darom kažką“.
Yra toks įvargis, ne nuovargis. Bet kad gailėtumėmės, niekada nebuvo taip.
Šiuo metu ūkis yra vienintelė šeimos veikla.
Kaip sako Raminta, edukacijų nevyksta daug, nes du maži vaikai, statybos.
Tačiau štai arkliai save išlaiko, to, kas uždirbama leidžiant su jais būti, jodinėti, užtenka jų poreikiams.
Paaugs dukrytė, užsiėmimų su žirgais Nibriuose turėtų padaugėti.
Raminta pasakoja, kad vaikų poreikiai būna įvairūs – vieni tiesiog mėgsta bėgioti aplinkui, važinėti paspirtuku net be šuns. Kitiems patinka ožys.
Bet didžiajai daliai būtina užsėsti ant žirgo, pajusti, kaip jis juda, kaip aukštai sėdi.
„Pernai, kai daugiau reklamavomės, kiekvieną dieną būdavo žmonių. Šiemet, kadangi gimė vaikutis, tai mes tyliai, ramiai, viską apriboję, tai tik kokį kartą per savaitę būna žmonių, kitomis dienomis būna ramu. Bet kasdien turime mokinę, kurią ir į varžybas norime vežtis“, – kasdienę veiklą nupasakojo Raminta.
Ji pati taip pat nuo 16 metų jodinėja, yra baigusi žirgininkystę Kauno kolegijoje. Patirties įgijo ir po studijų dirbdama Italijoje, Šveicarijoje.
„Aš nesu profesionalė, tačiau vaikams, megėjiškam jojimui mano žinių pakanka“, – ragaudama trenerės darbo sako Raminta.
