Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje buvo užregistruoti 359 smurto atvejai, kai nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio nukentėjo moterys. 18 moterų (kaip ir 2007 metais) buvo nužudyta. Tai tik dalis tiesos arba ledkalnio viršūnė. Neoficiali nevyriausybinių organizacijų statistika teigia, kad kas trečia moteris mūsų šalyje patiria smurtą, tik smurtautojų aukos nelinkusios apie tai viešai kalbėti. Skriaudžiamos moterys gėdijasi pasakoti apie savo problemas. Jos vengia nepalankios visuomenės reakcijos, nenori skaudinti artimųjų, galiausiai bijo sulaukti dar didesnio smurto proveržio.
Vis dėlto dalis moterų smurtą vertina kaip neatskiriamą meilės palydovą, kaip joms skirtą likimą.
Po egzekucijos neatsigavo
Trumpame, vos 25 metus trukusiame Lazdijų rajono Krosnos miestelio gyventojos Ingos Medušauskienės gyvenime gėrio, grožio ir švelnumo buvo nedaug. Ji nebuvo lepinama tėvų namuose. Dar sunkiau tapo Ingai ištekėjus, nors tekėjo iš meilės.
Protu nesuvokiamas moters nuolankumas smurtaujančiam vyrui Krosnos miestelyje baigėsi jos mirtimi.
Sutuoktinio smurtą moteris kentėjo tyliai, niekam nesiskųsdama, kol po vieno jo įsiūčio proveržio jau nebeatsigavo. Aplinkiniai žinojo, kad vyras Andrius ją dažnai žiauriai muša, bet padėti Ingai be jos pačios sutikimo buvo neįmanoma.
Praėjusių metų pabaigoje Krosną apskriejo žinia apie tragediją Medušauskų namuose – vienoje lovoje buvo rasta negyva Inga, o kitoje žiauriai sumušta jos anyta Dalia Medušauskienė. Abi moterys buvo tapusios 26 metų Andriaus Medušausko, vienos vyro ir kitos sūnaus, aukomis.
Likusi gyva pusamžė moteris žurnalistams pasakojo, kad sūnus siautėti pradėjo dėl įsikalbėtos Ingos neištikimybės. Pačiai D.Medušauskienei marčios elgesys niekada tokių minčių nekėlęs. Neblaivus, ūmaus pykčio apimtas Andrius žmoną pirmiausia mušė rankomis, paskui pargriovė ant grindų ir spardė, galiausiai dejuojantį kūną bloškė į lovą.
Susidorojęs su Inga, įniršį Andrius nukreipė į motiną, nesėkmingai bandžiusią apginti marčią. Vėliau medikai moteriai diagnozavo galvos smegenų traumą, šonkaulių, dubens kaulų, raktikaulio, plaštakos lūžius bei daugybinius viso kūno sumušimus. Po šiurpios egzekucijos pavargęs Andrius užmigo šalia merdėjančios žmonos.
Rytą, apsižiūrėjęs, kad Inga mirusi, jis privertė nepajėgiančią paeiti sužalotą motiną nušliaužti per priemenę, skiriančią jų ir Ingos motinos butus, kad praneštų apie ištikusią nelaimę.
Pataikė į širdį
Lazdijiškės Laimos Kudlinskienės, nuteistos 10 metų kalėti už vyro Valiaus nužudymą, gyvenimas labai panašus į I.Medušauskienės, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad likimas moterims skyrė skirtingus vaidmenis. Vienai – aukos, kitai – žudikės.
Diena, sudaužiusi Laimos gyvenimą į šipulius, nesiskyrė nuo kitų, kai ji su vyru susėsdavo prie butelio alaus. Iš pradžių svaigalai, paskui konfliktas ir galiausiai smurtas.
„Viskas atsitiko todėl, kad pradėjus pyktis mano rankoje buvo peilis, kuriuo pjausčiau maistą. Tąkart susibarėme dėl pinigų. Valius prašė atiduoti paskutinius pinigus alui, nors jau buvo išgėręs. Kai nesutikau, pradėjo mane mušti. Ir dabar nesuvokiu, kaip jam užgriuvus ant manęs stuktelėjau peiliu. Pajutęs dūrį, vyras atšoko, man iš rankų iškrito peilis. Bet ir tada nesupratau, kas nutiko, nes ant peilio nebuvo matyti kraujo. Tik paskui, jam prigulus ant sofos, paaiškėjo, kas įvyko“, – dalijosi skaudžiais prisiminimais moteris. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, kad V.Kudlinską pražudė peilio dūris į širdį.
Tai buvo antras kartas, kai Laima sužalojo vyrą. Ankstesnio konflikto metu ji šakute dūrė į krūtinę. Kadangi sužeidimas nebuvo sunkus, o šeima susitaikė, tyrimas buvo nutrauktas.
Nuosprendis pribloškė
Aplinkiniams, gerai žinojusiems Laimos gyvenimo peripetijas, abejonių, kad moteris vyrą nužudė gindamasi nuo smurto, nebuvo. Kaimynai ir artimieji ne kartą matė moterį išmargintą mėlynėmis. Trys mažamečiai vaikai taip pat neslėpė, kad daugybę kartų patyrė girto tėvo kumščio jėgą. Tačiau teismas Laimai buvo griežtas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija šį nusikaltimą traktavo kaip tyčinę žmogžudystę ir skyrė dešimt metų nelaisvės, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendyje konstatuota: „Nors L.Kudlinskienė nenorėjo vyro mirties, bet sąmoningai leido atsirasti pasekmėms. Šį nusikaltimą padarė netiesiogiai tyčia. Durdama peiliu į pavojingą sritį širdies plote, suvokė pavojų gyvybei. Nusikaltimo padarymo metu pavojus jos gyvybei negrėsė.“
L.Kudlinskienei skirta bausmė pribloškė Lazdijų rajono vaiko teisių skyriaus vedėją Daivą Gorochenkienę. Ji žurnalistams teigė, kad šį kartą teismas, vykdydamas teisingumą, pamiršo Kudlinskų vaikus ir jų gyvenimą. Teisėsaugininkai nepakvietė vaikų teisėms atstovaujančios tarnybos darbuotojo, kad jis gintų mažųjų interesus. Vedėja neabejoja, kad patyrę didelę dvasinę traumą dėl tėvo netekties vaikai bus visiškai sugniuždyti įkalinus jų motiną. Jie labai ją myli ir yra prisirišę, o moteris puikiai sugeba jais rūpintis.
L.Kudlinskienė teismo nuosprendį apskundė ir dabar jos namuose nerimo bei įtampos dienos. Trylikametis Martynas, aštuonerių Erika ir šešerių Aistė, grįžę iš mokyklos, kiekvieną akimirką stengiasi praleisti šalia mamos. Kiekvieną nepažįstamą žmogų, einantį pro jų namus, vaikai palydi nerimo kupinu žvilgsniu, ar jis neatėjo išsivesti mamos – vienintelio jiems likusio brangaus žmogaus. Mažieji ilgisi tėvo, bet ir džiaugiasi, kad be jo gyvenimas pasidarė daug ramesnis – niekas nemuša nei mamos, nei jų, neatima pinigų.
Gyvenimo norma
Kodėl atsitiko taip, kad šiose šeimose įvyko tragedija, kodėl moterys, nuolat kęsdamos smurtą, nenutraukė santuokos ir nepaliko smurtaujančių vyrų, kodėl nesikreipė į organizacijas, galinčias joms pagelbėti?
„Priežasčių yra tiek daug, kad visų net neįmanoma išvardyti. Kai kurios moterys tokį gyvenimą priima kaip blogą orą, kurio negali pakeisti. Jos laukia, kol baigsis dargana ar audra, ir visai nesvarbu, ar po to liks gyvos ir sveikos“, – teigė Krosnos seniūnė Sigina Basevičienė. Anot seniūnės, tragediją I.Medušauskienės šeimoje nulėmė gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, tėvų šeimos pavyzdys. Ji gyveno aplinkoje, kur toks elgesys buvo normalus. Į kitą socialinį sluoksnį nepajėgė pereiti, nes nemokėjo bendrauti su kitaip gyvenančiais žmonėmis. „Pagalbos ratų“ metimas buvo visiškai neveiksmingas.
„Išgelbėti galėjo nebent persikėlimas gyventi į kitą aplinką, visiškai nutraukti ankstesni ryšiai. Tačiau padėti galima tik tai moteriai, kuri suvokia, kad nereikia taikstytis su smurtu, ir apsisprendžia pabėgti nuo smurtautojo. Antraip jokia pagalba neveiksminga. Taika ir ramybė tokioje šeimoje gali trukti vieną dvi dienas, gal savaitę. Paskui vėl viskas kartojasi iš pradžių. Šios moterys vadovaujasi nuostata, kad smurtaujantis vyras yra jų dalia. Jo negalima nei išduoti, nei išvaryti, nes tai – savas žmogus“, – įsitikinusi S.Basevičienė.
„Viena smurto šeimoje priežasčių – lyčių elgesio suvokimo stereotipai, kurie nuo pirmųjų gyvenimo metų formuoja mergaitės nuolankumo, priklausymo nuo stipresniojo jausmą“, – teigia psichologė dr. Ramutė Orenienė. Anot specialistės, būtent smurtaujančiose šeimose užauga agresoriai ir potencialios šeiminio smurto aukos. Jau tada, kai mušamas prasižengęs, vaikas fiksuoja agresyvaus elgesio modelį kaip normalų – galima mylėti ir mušti tuo pačiu metu.
Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje buvo užregistruoti 359 smurto atvejai, kai nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio nukentėjo moterys.
Kalčiausia meilė
Panašios aplinkybės susiklostė ir L.Kudlinskienės gyvenime. Laima nuo vaikystės nejautė motiniško švelnumo, nematė darnios šeimos pavyzdžio, todėl ir pačiai sunkiai sekėsi kurti gražią savo šeimą. Anot jos, ramus gyvenimas su vyru truko apie porą metų. Paskui šis pradėjo girtauti, ją mušti. Iš pradžių Laima vengė alkoholio, o vėliau ir pati ėmė nevengti taurelės. „Gėriau palaikydama Valiui kompaniją, malšindama skausmą dėl sunkaus gyvenimo“, – neslėpė moteris. Tačiau nors ir dažnai išgėrinėdama, ji savo vaikais rūpinosi.
Tiek vyro nužudymu apkaltinta moteris, tiek nuo vyro rankos žuvusiosios artimieji į tokias gyvenimo dramas žiūri daug paprasčiau, esą čia kalčiausia yra meilė, aptemdžiusi protą, sunaikinusi savigarbą ir užmigdžiusi saugumo jausmą.
Kitai šio rašinio herojei, auka tapusiai Ingai, vyras taip buvo sužalojęs akį, kad teko ją pakeisti protezu. Tačiau moteris sutuoktiniui atleido. Žmonos nuolankumas A.Medušauskui buvo įprastas ir, vos spėjus jai atsigauti po akies operacijos, sulaužė žandikaulį. Nuo smurtautojo Andriaus kentėjo ne tik žmona, bet ir motina. Po sūnaus spyrių moteriai teko pakeisti klubo sąnarį.
Dvi mažametės Ingos ir Andriaus atžalos auga Alytaus vaikų globos namuose. Vaikai valdiškoje įstaigoje atsidūrė tada, kai, neblaiviems tėvams susiginčijus, Ingą, ant rankų laikiusią vos kelių mėnesių kūdikį, Andrius tėškė į sieną. Kūdikis iškrito ant grindų ir dėl patirtų traumų tapo neįgalus. Už sūnaus sužalojimą A.Medušauskas buvo nuteistas ketveriems metams nelaisvės. Tačiau net ir tokios gyvenimo pamokos jaunos moters nepaskatino palikti žvėrimi tapusio vyro.
„Ingutė niekam nesiskundė, nes Andrius sumušęs atsiprašydavo. Jis visai geras būdavo, kol nė lašo alkoholio į burną nepaimdavo. Tik išgėręs sužvėrėdavo. Jie mylėjo vienas kitą“, – teisino sūnų ir gailėjo marčios D.Medušauskienė.
Sužalota sūnaus ir neseniai į namus iš ligoninės sugrįžusi moteris dar nevaikšto. Ją prižiūri septyniolikmetė Ingos sesuo Aida.
Mergina taip pat įsitikinusi, kad sesuo smurtą kentėjo iš meilės: „Nors pasikalbėdavome kasdien, ji nė karto neužsiminė, kad vyras skriaudžia, ir net labiausiai sumušta neleisdavo kviesti policijos, niekada neprašydavo pagalbos. Inga jį mylėjo kažkokia keista meile, kuri galiausiai ją pražudė.“
L.Kudlinskienė taip pat tvirtina, kad su vyro smurtu taikstėsi iš meilės: „Kad ir parašydavau policijai pareiškimus, vėliau juos atsiimdavau, nes jis - mano vyras, mano vaikų tėvas. Man buvo jo gaila. Jei ne ši tragedija, ir toliau būčiau kentėjusi, kartu su juo gyvenusi. Aš labai jį mylėjau.“
