Lietuvė Marta Herreno Murcia, gyvendama Londone nuomojosi butą su meksikiečių pora. Būtent jie patarė M.Herreno Murcia atostogų važiuoti į Meksiką. Ten užsimezgusi draugystė su vietiniu vaikinu lėmė, kad jauna moteris Meksiko mieste praleido maždaug metus. M.Herreno Murcia gyveno vienoje iš miesto favelų, iš pusbangių akmenų ir natūralių medžiagų gamino juvelyrinius dirbinius ir jais prekiavo milijoninio miesto centre.
– Prieš apsistodama Meksiko mieste gyvenote Londone. Visgi ar pribloškė žmonių kiekis, kitokia kultūra Meksikos sostinėje?
– Meksikas yra labai didelis, o kartu su priemiesčiais jame gyvena apie 20 milijonų žmonių. Atvažiavusiems pirmą čia kartą labai lengva pasiklysti, o vienam žmogui ir labai pavojinga. Meksikas yra tarsi kita planeta, net oras kvepia kitaip. Man visa tai patiko, nes pajutau, kad iš tikrųjų gyvenu. Gyvendama Lietuvoje buvau užmigusi.
– Iš karto paminėjote, kad miestas yra pavojingas. Kokie pavojai ten slypi?
– Meksike įvykdoma labai daug plėšimų, grobimų, vagysčių, nužudymų, karaliauja narkotikų gaujos. Labai pavojinga yra favelose, nes kiekviena favela turi savo gaują, kuri karaliauja, plėšia ir prekiauja narkotikais. Pavyzdžiui, yra tokių vietų favelose, į kurias negali eiti, nes būsi nušautas.
– Paaiškinkite, kas yra favela?
– Tai yra priemiestis. Meksikas turi savo centrą, kuriame važinėja metro, o už jo prasideda priemiesčiai, kurie kaip skruzdėlynai sustatyti ant kalnų šlaitų. Šie kvartalai labai gausiai apgyvendinti.
– Bet jūs gyvenote būtent vienoje iš Meksiko favelų?
– Taip, gyvenau pas savo vaikiną, kuris faveloje gyveno su savo motina. Jis tiesiog man pasakė: „Visada būk su manim, neik viena“. Žinoma, gyvenant tokiose vietose trūksta šiek tiek laisvės, vienam europiečiui pavojinga išeiti. Naktį visai geriau neiti, o dieną geriau su vietiniu draugu ar pažįstamu.
– Favelos dažnai vadinamos lūšnynais. Kokios iš tikrųjų yra gyvenimo sąlygos favelose?
– Namuose yra elektra, vanduo, viską kaip normalūs žmonės turi. Bet yra labai neturtingų priemiesčių, kurie ir yra lūšnynai, ten situacija labai prasta – ten žmonės pasidarę namus iš lentų, iš kartono, iš to, ką suranda. Pas juos nėra elektros, vandens, jie vos galą su galu suduria. Teko važiuoti pro šalį ir savo akimis pamatyti, kaip neturtingai ten gyvena žmonės. Būna, kad kažkas net miršta gatvėje, bet niekas neprieina.
– Ar teko susidurti su nemaloniomis ar net pavojingomis situacijomis?
– Mieste yra labai daug yra benamių šunų, kurie susiburia į gaujas ir tai yra pavojinga, jos gali užpulti žmogų. Valstybė šios problemos niekaip nesprendžia. Man kartą šuo įkandęs buvo, bet ne iš gaujos, o kaimynų.
Meksikoje yra įvairiausių gyvių, o žiemą pro langus įlenda maži skorpionai, kurie slepiasi nuo lietaus. Liūčių sezono metu labai daug į namus prilenda. Jie nėra nuodingi, bet įgėlus labai skauda. Esu ir driežų puode virtuvėje radusi. Būna kad paukščiai kolibriai įskrenda – kaip pas mus šeriamos zylės, taip ten saldžiu nektaru viliojami kolibriai.
– Teko girdėti, kad į favelą policijos pareigūnai atvažiuoti negali. Ar tai tiesa?
– Atvažiuoti gali, bet policija yra labai korumpuota, kuri taip pat daro nusikaltimus. Pareigūnai patys gali žmogų už nieką užpulti, tiesiog kad pinigų gautų, gali apkaltinti bet kuo. Mano draugo tėvas buvo policininkas – jis buvo nušautas, nes žmonės keršijo. Jei esi policininkas ir nužudei tam tikrą skaičių žmonių, žmonės medžios tave patį, kad atkeršytų.
– Ar favelose gyvenantys žmonės yra vargingesni, mažiau uždirba ar visai neturi darbo?
– Nebūtinai. Mano draugo motina dirbo medicinos sesele ligoninėje. Dauguma žmonių, gyvenančių favelose, turi darbus ir ryte važiuoja į darbą. Tai yra vidurinis sluoksnis – žmonės turi pinigų nuomai, komunaliniams mokesčiams. Favelose gyventi yra pigiau negu pačiame mieste, tiesiog yra daug pavojų. Paprastų darbuotojų atlyginimai siekia 100–200 eurų, todėl labai populiarus skolinimasis iš bankų. Skolinamasi pinigų net ir drabužiams. Panašiai yra visoje Pietų Amerikoje. O štai tie, kurie neturi pinigų ir darbo gyvena lūšnynuose.
– Kuo jus sužavėjo Meksika ir jos sostinė?
– Man patiko kultūra, išlikę papročiai. Meksikoje daugiausia gyvena actekų, majų palikuonys, susimaišę su ispanais, bet jie toliau puoselėja savo kultūrą, tikėjimą, įsitikinimus. Turbūt labiausiai įsiminė Día de Muertos, Mirusiųjų diena, atitinkanti mūsų Vėlines. Tačiau ji švenčiama labai spalvingai – visur gėlės, papuošti altorėliai, smilkalai.
Meksikiečiai yra labai linksma tauta, žmonės visada šypsosi – aš labai to pasiilgstu. Meksike kaip senais laikais iki šiol valgomos tortilijos, buritai ir panašiai. Labai pasiilgstu kukurūzų kvapo, kuris pasklinda gaminant kukurūzų miltų tortilijas. Ryte tas kvapas susimaišo su žaliomis citrinomis. Labai pasiilgstu to gaivumo, šviežio, natūralaus maisto kvapo.
– Gatvės maisto kultūra turbūt labai gyvybinga?
– Taip, labai. Teko valgyti ir labai pigu, tako galima nusipirkti už kelis pesus. Ir labai skanu. Tradicinio meksikiečio gyvenimas – išeiti su draugais pavalgyti, į miestą pasivaikščioti. Žmonės labai bendrauja.
– Ar meksikiečiams yra svarbus ne tik bendravimas su draugais, bet ir šeima?
– Šeima yra svarbi, nors šiais laikais labai daug meksikiečių gyvena nesusituokę. Žmonės pradėjo galvoti – kokia prasmė tuoktis, jei tiek daug žmonių skiriasi. Meksikoje taip pat labai populiaru švęsti merginos 15-ąjį gimtadienį. Jis laikomas įėjimu į suaugusiųjų gyvenimą – tokio amžiaus mergaitė jau gali susitikinėti su vaikinu ir net ištekėti. Nė viena mergaitė nepraleidžia šios progos, jai skiriama labai daug pinigų – perkamos arba nuomojamos puošnios suknelės, užsakomos serenados. Meksikiečiai vis dar taupo visą gyvenimą dviem šventėms – 15 gimtadieniui ir vestuvėms.
Beje, serenados yra labai populiarios. Kai įsimylėjėlis nori prisipažinti meilėje, nueina į Garibaldžio aikštę pačiame Meksiko centre, kurioje susirenka apie 100 mariačių, ir užsisako juos šventei ar dainai. Tai, ką rodo filmuose, yra visiška tikrovė.
– Turbūt dar vienas nuo Meksikos neatsiejamas dalykas – religija.
– Meksikiečiai yra krikščionys, bet egzistuoja daug krikščionybės atšakų. Be to, labai paplitęs mirties garbinimo kultas – La Santa Muerte – aprengtas skeletas garbinamas kaip dievybė. Favelose altorėlių pilna kiekviename kampe, kažkur garbinamas Jėzus, kažkur La Santa Muerte, žmonės jiems aukoja, neša žvakes. Ypač La Santa Muerte kultas paplitęs tarp prekeivių narkotikais, nusikalstamo pasaulio atstovų.
– Kodėl?
– Nes žmogus, parduodantis narkotikus ar darantis kažkokį nusikaltimą, visą laiką yra pavojuje, jis susiduria su mirtimi. Todėl jis meldžiasi, kad mirtis apsaugotų, nes jis kiekvieną dieną su ta mirtimi susiduria. Taip išaugo La Santa Muerte kultas.
Yra ir kitas labai populiarus šventasis – Jesus Malverde. Tai yra žmogus, sėkmingai užsiiminėjęs prekyba narkotikais. Po jo mirties XX amžiaus pradžioje jis pradėtas garbinti. Sinaloa mieste, berods, kur labai paplitusi prekyba narkotikais, yra net jam skirta bažnyčia. Stovi Jesus Malverde statula, nusikalstamo pasaulio žmonės jam meldžiasi.
Taip pat labai garbinamas San Judas Tadeo, vienas iš Jėzaus mokinių. Kiekvieno mėnesio 28 dieną žmonės rengia festivalius šiam šventajam – eina į bažnyčią, šoka, dainuoja, vaišinasi. Jis laikomas visų norų pildytoju. Kadangi yra daug neturtingų žmonių, daugelis jį garbina.
– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad meksikiečiai yra prietaringi žmonės?
– Labai populiari tiek baltoji, tiek juodoji magija. Susipykę su kaimynais žmonės iš karto bėga pas burtininkus daryti juodosios magijos – buria žolelėmis, negyvomis vištomis ir pan. Žmonės taip pat darosi apsauginius amuletus – jų eina pas baltuosius burtininkus. O tie, kurie yra mirties kulto, La Santa Muerte garbintojai, atlieka tokį ritualą – daromas amuletas iš žmogaus kaulo ir užsiuvamas po oda, kad mirtis visą laiką žmogų saugotų. Žmonės, kurie domisi antgamtinėmis galiomis, važiuoja į dykumą ir atlieka ritualus su ten augančiu kaktusu kvaituliniu pejotliu.
– Galbūt esate ir jūs dalyvavusi panašiame rituale?
– Kolumbijoje esu buvusi rituale, o Meksikoje neteko būti. Yra ajahuaskos gėrimo ritualas – sutrinama augalo šaknis, o skystis geriamas tam, kad žmogus mato įvairius vaizdus. Sakoma, kad žmogus ritualo metu mato savo ateitį, gauna atsakymus į klausimus. Esu buvusi džiunglėse su šamanais ir bandžiau pati ajahuaskos gėrimo ritualą.
Ritualas daromas valymuisi nuo toksinų, nes jo metu žmogus vemia, prasideda diarėja. Ritualas trunka visą naktį. Būna pora lyderių – keli šamanai, kurie vadovauja. Ritualas būtinai atliekamas naktį, nes tada dalyviai vizijas ir spalvas geriau mato tamsoje. Groja būgnai, lūpinė armonikėlė. Paryčiais šamanai daro masažus, ištrina aliejais, paspaudinėja įvairius kūno taškus, gydo turimas problemas. Apie 9 val. ryto pasibaigia ajahuaskos efektas ir žmogus atsinaujinęs važiuoja namo.
– Ar paprastam turistui, neturinčiam pažįstamų vietinių, įmanoma sudalyvauti tokiame rituale?
– Reikia būti labai atsargiam, nes yra daug apsišaukėlių, kurie nori tik pasipelnyti. Jie būna panašiai apsirengę, bet tai nereiškia, kad ritualas bus tikras. Reikia pasidomėti, susipažinti su žmonėmis, paklausinėti, ką rekomenduoja. Aš kaip turistė neičiau pas žmogų gatvėje, kuris tiesiog kviečia.
– Ar turistų laukia daug spąstų?
– Jų tikrai yra. Reikia būti atidiems ir žiūrėti, kad, pavyzdžiui, taksi būtų oficialūs, pažymėti, su dokumentais, galima net ir paprašyti, kad juos parodytų. Bet galima pasiklausti patarimo vietinių – jaunimas šneka angliškai.
