Kas transliuojama?
Prisidengiant dėl COVID-19 paskelbtu karantinu buvo bandoma parodyti, kad Lietuvos valdžia nesusitvarko su situacija. Esą Lietuvoje drastiškai auga nusikalstamumas ir mūsų valstybė rizikuoja grįžti į „laukinius devyniasdešimtuosius“, o policija, užuot narpliojusi pranešimus dėl vagysčių, plėšimų, patruliuoja gatvėse siekdama bausti tuos, kurie pažeidžia karantino režimą.
Dar karantino pradžioje buvo transliuojama, kad netrukus piliečiams baigsis pinigai ir dar po vienos ar dviejų savaičių jau paprasčiausiai nebebus iš ko pirkti maisto. Esą valdžios pagalba nepasiekia žmonių. Valstybės sprendimo skolintis pinigų krizei suvaldyti kontekste buvo teigiama, kad šie pinigai rizikuoja atsidurti nusikaltėlių, kurie dabar persivadino politikais ir verslininkais, rankose.
Buvo siekiama kurstyti paniką gąsdinant, kad netrukus prie Užimtumo tarnybos drieksis kilometrinės eilės, o gatvėse prireiks lauko virtuvių, skirtų badaujantiems maitinti.
Buvo bandoma išnaudoti visuomenėje kilusias nepasitenkinimo dėl kai kurių iš emigracijos grįžusių piliečių neadekvataus elgesio transliuojant žinią, kad grįžtantieji emigrantai tikrai eis ne laukų dirbti, o pritaikyti užsienyje įgytų nusikaltimų vykdymo įgūdžių.
Taip pat skelbta, kad valdantieji nenorėdami rizikuoti reitingais prieš artėjančius Seimo rinkimus nusprendė paleisti iš užsienio grįžusius emigrantus iš privalomos saviizoliacijos vietų savarankiškam izoliavimuisi ir taip pasmerkė Lietuvos piliečių natūraliajai atrankai. Esą taip myriop pasmerkiami turintieji silpną imunitetą ir sergantys lėtinėmis ligomis.
Galiausiai dezinformacija siekė paskleisti įsitikinimą, kad Lietuvos valdžia apskritai yra nesavarankiška ir ją visiškai kontroliuoja JAV. Esą todėl Lietuva vykdo ne savarankišką, o padiktuotą politiką. Kiti tekstai piršo mintį, kad iš tiesų Lietuvą kontroliuoja ne Vašingtonas, Briuselis ir kad Lietuva yra nepajėgi išgyventi savarankiškai, todėl tapo priklausoma nuo ES imperijos. Kaip jau galima nuspėti, ES buvo lyginama su Sovietų Sąjunga siekiant įvardinti pastarosios privalumus.
Kodėl transliuojama?
Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis atkreipė dėmesį į tai, kad COVID-19 pandemijos kontekste buvo užfiksuotas informacinių operacijų suaktyvėjimas, Rusijos žvalgybų aktyvumas elektroninėje erdvėje siekiant sėti paniką ir nepasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek euroatlantinėmis struktūromis.
Akivaizdu, kad COVID-19 pandemija, kai visuomenėje netrūksta nerimo dėl to, kiek tęsis ir kokių ekonominių, socialinių, psichologinių padarinių atneš karantinas, suteikia progą dezinformacijos skleidėjams pasinaudoti situacija tam, kad būtų kurstoma panika, nepasitikėjimas tiek bendrapiliečiais, tiek institucijomis, tiek Lietuvos sąjungininkais.
Juk neįmanoma turėti teismų be faktų, negalima parašyti įstatymų be faktų, jokia politinė strategija neįmanoma be faktų, net ir piliečių protesto nesurengsi be faktų.
Jeilio universiteto profesorius istorikas Timothy Snyderis akcentuoja, kad demokratija visų pirma yra susijusi su kiekvieno piliečiu asmenine atsakomybe, o ne tik su institucijoms tenkančia našta. Tačiau, pabrėžia jis, mūsų pilietiniam ir politiniam dalyvavimui yra labai svarbi yra tiesa. „Jei tik pradedi galvoti, kad visa tai tėra tavo nuomonė, tėra mano nuomonė, kad nėra faktų, kas gali žinoti tiesą – jei tik pradedi taip galvoti, tuomet įstatymai ir institucijos tampa neįmanomi. Juk neįmanoma turėti teismų be faktų, negalima parašyti įstatymų be faktų, jokia politinė strategija neįmanoma be faktų, net ir piliečių protesto nesurengsi be faktų.
Faktai yra viso ko pamatas“, – teigė istorikas duodamas interviu Filipinų nepriklausomo portalo „Rappler“ kūrėjai Mariai Ressai. Anot T.Snyderio, šiandieninėje politikoje esminė skiriamoji linija driekiasi tarp tų žmonių, kuriems rūpi tiesa, ir tų, kurie sako „Kas žino? Tiesos nėra“. Tiesos ir faktų klausimas šiandieninius autoritarinius režimus skiria nuo praeities totalitarinių santvarkų, kurios siekė primesti savą tiesą. Tuo tarpu dauguma dabartinių, anot T.Snyderio, pasitenkina tuo, kad žmonės apskritai nustoja tikėti faktais.
Kitas svarbus dalykas, kurį jis pastebi, yra tas, kad demokratija nėra duotybė kaip kad traukos dėsnis. Piliečiai jos turi norėti. „Demokratija kalba apie piliečių valdžią. Piliečiai turi norėti valdyti. Todėl privalai savęs klausti „Ar aš norių valdyti? Ar man rūpi?“ Jei man nerūpi, visada bus kažkas, kas to norės labiau nei tu ir jis bus pasirengęs laužyti taisykles. Tada bus prarasta sistema ir tavo vaikai nebeturės tų laisvių, kurias kažkada laikei duotybe“, – apibendrina T.Snyderis.
Iš to akivaizdu, kad dezinformacija siekia pakirsti demokratijos kokybę ir tai daro keliais būdais. Visų pirma taikydamasi į faktus kaip visiems bendrą pamatą, ant kurio galime susitikti diskusijai su savo skirtingais požiūriais ir nuostatomis. Visų antra yra skatinamas nusivylimas demokratija ir jos atributais tam, kad piliečiai galiausiai liktų pasyvūs ir nenorėtų dalyvauti ten, kur, kaip jiems peršama, yra tik korupcija, nekompetencija. Galiausiai tokia dezinformacija siekia silpninti ir skaldyti pilietinę visuomenę skatindama piliečių tarpusavio nepasitikėjimą ar kurstydama emocijas tam, kad išprovokuotų neadekvačius veiksmus, paremtus klaidinga informacija.
Kaip apsiginti?
Iš to, kas jau buvo pasakyta, akivaizdu, kad efektyviausias metodas prieš dezinformaciją yra gaunamos informacijos tikrinimas ieškant pagrindžiančių ar paneigiančių faktų.
- Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dezinformacijos skleidėjai dažnai remiasi tokiais abstrakčiais teiginiais kaip „socialiniuose tinkluose gausiai skelbiama“, „pasaulio žiniasklaida praneša“ ir pan. Tačiau iš viso to gausybės rago nesugebama nurodyti nė vieno konkretaus šaltinio – nei vieno teksto žiniasklaidoje, nei įrašo socialiniuose tinkluose. Be to, labai svarbu ne tik tai, ar nurodytas šaltinis, tačiau ir tai, kokia to šaltinio reputacija.
- Labai svarbu analizuoti, kuo savo poziciją grindžia rašinio autoriai. Dažnai yra apeliuojama į tai, kad autorius tiesiog pristato savo poziciją. Tačiau, svarbu pabrėžti, kad savo pozicijos išsakymas jokiu būdu neatleidžia nuo būtinybės viską pagrįsti faktais. Faktams prieštaraujanti nuomonė geriausiu atveju yra klaida, kurią nedelsiant dera ištaisyti, o blogiausiu – paprasčiausias melas. Konkrečiu atveju analizuotuose tekstuose akivaizdžiai meluojama apie artėjantį badą, Lietuvoje Baudžiamuoju kodeksu uždraustą žodžio laisvę ir kitus dalykus.
Svarbu būti budriems ir suvokti, kad dezinformacijos skleidėjai dažniausiai siekia išnaudoti dėl susiklosčiusios situacijos kilusį žmonių nerimą ir nežinią tam, kad dar labiau pakurstytų baimes, pyktį, kaltųjų paiešką.
- Dar kartą svarbu priminti ir tai, kad labai svarbu yra tikrinti, kas yra teksto autorius. Štai vienas iš cituotų „Sputnik“ tekstų yra pasirašytas Jurgio Nevėžiečio vardu. Sovietinį laikotarpį šlovinančio teksto autorius, panašu, yra pramanytas asmuo, nes nėra pateikti jokie jo kontaktai, nuotrauka, o paieškos sistemose galima rasti nebent kituose dezinformacijos portaluose perspausdintus jo rašinius – nieko daugiau. Veikiausiai ne po išgalvotu vardu rašyti tokią dezinformaciją yra paprasčiausiai gėda.
- Analizuojant straipsnio retoriką, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar nėra taikomos kolektyvinės atsakomybės klišės „visi jie tokie“. Tokių klišių pasitelkimas leidžia dezinformacijos skleidėjams paskirus atvejus, už kuriuos yra atsakingi konkretūs asmenys, pritaikyti visumai. Tai yra paprasčiausia manipuliacija.
- Svarbu būti budriems ir suvokti, kad dezinformacijos skleidėjai dažniausiai siekia išnaudoti dėl susiklosčiusios situacijos kilusį žmonių nerimą ir nežinią tam, kad dar labiau pakurstytų baimes, pyktį, kaltųjų paiešką. Žaidžiama žmonių sąmonėje įsitvirtinusiais nerimą keliančiais įvaizdžiais apie laukinius devyniasdešimtuosius, eiles prie parduotuvių, kurias dalis žmonių dar atsimena iš sovietmečio. Atsakinga žurnalistika turi siekti ne manipuliuoti emocijomis, o suvaldyti šias emocijas pateikdama tikslią informaciją.
